zaliojilietuva.lt
Lietuva ir toliau lieka įnirtingo skalūnų dujų gavybos šalininkų ir priešininkų mūšio lauku. Po to, kai kovo viduryje Mokslų akademijos darbo grupė paskelbė savo išvadas dėl skalūnų dujų žvalgybos ir gavybos neigiamo poveikio aplinkai bei žmonių sveikatai, skalūnų dujų gavybos šalininkų balsai gerokai prikimo.
Juk užtenka bent kiek atidžiau susipažinti su žinomo gelmių apsaugos specialisto, geologijos profesoriaus Gedimino Motuzos (Vilniaus universitetas) parengta išvadų dalimi, kad suprastum kokią didžiulę riziką Lietuvos gamtai ir žmonėms sukeltų skalūnų dujų gavyba. Neišvengiamas, bet numatomas poveikis būtų dvejopas:
• didelio masto gelmių būklės pažeidimas gręžiant ir ardant uolienas hidroplėšymu;
• didelio masto gelmių užteršimas cheminėmis medžiagomis.
Be to, prof. G. Motuza atkreipia dėmesį, kad skalūnų dujų gavybos plote (bendras plotas, kuriam jau išduotos licencijos angliavandenilių žvalgybai ir gavybai arba numatyta tokias licencijas išduoti, užima daugiau nei du trečdalius Žemaitijos) 1750–2000 m gylyje būtų pažeistas (sutrupintas, įterpiant smėlio ir cheminių medžiagų) apie 200 m storio uolienų klodas. Dėl to iškiltų lūžių tvirtumo (sankabumo) pažeidimų ir žemės drebėjimų, požeminio vandens (geriamo, mineralinio, geoterminio) užterštumo pavojus. Žemės gelmės būtų pažeistos negrįžtamai ir neatstatomai, o jų naudojimas ateityje gali būti apsunkintas. Be to, kai kurie žemės gelmių savybių pasikeitimo padariniai gali pasireikšti arba būti nustatyti tik po daugelio metų.
Kadangi šias ir kitas svarbias išvadas apie skalūnų dujų gavybos keliamas dideles grėsmes gamtai ir žmonių sveikatai padarė žinomi Lietuvos mokslininkai, tarp kurių net trys geologai, Geologijos tarnybos vadovui p. J.Matuzevičiui, matyt, teks susilaikyti nuo savo mėgstamo epiteto – visus, kurie nuodugniau paaiškina apie skalūnų dujų gavybos keliamus pavojus, vadinti mažaraščiais.
Tačiau pastarosiomis dienomis skalūnų dujų gavybos Lietuvoje šalininkai vėl bando atsigriebti. Štai neseniai Aplinkos apsaugos ministerijoje apsilankiusi specialistų iš JAV ir Anglijos komanda vėl bandė žarstyti viliojančius pažadus apie šviesias skalūnų dujų gavybos perspektyvas ir vėlgi tradiciškai neigė bet kokias grėsmes gamtai ir žmonių sveikatai. Labiausiai įstrigo viena Anglijos atstovo frazė, kurią jis pasakė, matyt, norėdamas pasiteisinti, kodėl Anglijoje, kaip ir daugelyje kitų Europos šalių, sustabdyta ne tik skalūnų dujų gavyba, bet ir žvalgyba. Šios frazės esmė tokia – kadangi dauguma Vakarų Europos šalių yra turtingos, jos savo energetinę nepriklausomybę gali užsitikrinti ir be skalūnų dujų, o tokios varganos šalys kaip Lietuva neturi kitos išeities. Žodžiu, grynai pagal tą lietuvišką priežodį – „durnas todėl, kad biednas, o biednas todėl, kad durnas“.
Ar iš tiesų esame „durni“ ir, nežiūrėdami į jokias grėsmes aplinkai bei žmonių sveikatai, pulsime naudoti šias kol kas netobulas gavybos technologijas, čia jau priklausys nuo mūsų pačių. Tikėkimės, kad ne. Tuo labiau, kad nesame tokie jau visiškai beviltiški skurdžiai ir su Dievo pagalba jau kitų metų pabaigoje turėsime suskystintų dujų terminalą, o tuo pačiu ir nepriklausomybę nuo „Gazpromo“, aišku, jei Vyriausybė nepasirašys kokios nors neapgalvotos ilgalaikės dujų pirkimo iš „Gazpromo“ sutarties.
Tarp beatodairiško skalūnų dujų gavybos propagavimo lyderių dėl visiškai suprantamų priežasčių ir toliau lieka „Minijos nafta“. Matyt, buvo nuspręsta, kad gamybos vadovo I. Vaičeliūno fantazijos apie neišsenkančius skalūnų angliavandenilių išteklius Lietuvoje jau išsemtos, tad į priešakines linijas buvo mestas pats generalinis direktorius T. Haselton. Tiesa, interviu „Lietuvos rytui“ be savo jaunystės prisiminimų jis nieko ypatingai naujo nepasakė, tik tradiciškai apkaltino žaliuosius tarnaujant „Gazpromui“, tradiciškai neigė bet kokį skalūnų dujų gavybos neigiamą poveikį aplinkai, pateikiančius informaciją apie skalūnų dujų gavybos neigiamą poveikį išvadino melagiais ir buvo labai nepatenkintas socialiniuose tinkluose visuomenės pateikiama informacija.
Analizuojant neigiamą skalūnų angliavandenilių gavybos poveikį aplinkai ir žmonių sveikatai, paprastai daugiausia dėmesio skiriama hidraulinio plėšymo procesui. Tačiau ne ką mažesnes problemas sukelia ir iš gręžinių grįžtančio bei įvairiais pavojingais chemikalais užteršto vandens saugojimas ir tvarkymas. Kaip teko pastebėti, dauguma šiuo klausimu besidominančių žmonių net nesuvokia realių šio proceso mastų. Šiame komentare daugiausia dėmesio ir skirsime būtent šiai problemai ir pabandysime ją pailiustruoti konkrečiais skaičiais. Kad ir aš nebūčiau apkaltintas melu, daugiausia remsiuosi Jungtinių Valstijų oficialių institucijų ir ES ataskaitose pateikiama informacija.
Dabartiniu metu vis dažniau siūloma panaudotą gręžinių vandenį laikyti ne atviruose tvenkiniuose, o uždarose cisternose. Pasiūlymas iš pirmo žvilgsnio atrodo racionaliai, tačiau taip atrodo tik kol pabandai konkrečiau įsivaizduoti šio užteršto vandens kiekį. Taigi, priminkime daug kam jau gerai žinomą skaičių, kad hidrauliniam plėšymui gręžinyje vidutiniškai sunaudojama apie 20 000 m3 skysčio, kurio 98 proc. sudaro vanduo su smėliu ir apie 2 proc. įvairūs cheminiai priedai, kurių nemaža dalis pasižymi toksinėmis, kancerogeninėmis ir/ar mutageninėmis savybėmis.
Du procentai, atskirai paėmus, yra nedidelis skaičius, ypač turint omenyje, kad tik apie trečdalis šio kiekio yra tikrai kenksmingos medžiagos. Paskaičiuokime – 2 proc. nuo 20 000 m3 bus 400 m3, o trečdalis šio kiekio – 130 m3, t. y. į kiekvieną gręžinį supilamos dvi geležinkelio cisternos kenksmingų aplinkai ir žmonių sveikatai chemikalų. Turbūt dauguma sutiks, kad tai yra pasibaisėtinas kiekis ir neveltui prof. G. Motuza didelio masto gelmių užteršimą cheminėmis medžiagomis įvardijo kaip vieną didžiausių aplinkos problemų, susijusių su skalūnų dujų gavyba hidraulinio plėšymo metodu.
Tačiau, kaip jau minėjome, čia tik problemų pradžia. Nuo 20 iki 70 proc. hidrauliniam plėšymui panaudoto vandens, smėlio ir chemikalų mišinio, prasidėjus dujų gavybai, išstumiama atgal į žemės paviršių. Kaip rodo JAV duomenys, šio panaudoto skysčio cheminė sudėtis dar pasipildo žemės gelmėse ištirpusiais sunkiaisiais metalais ir radioaktyviosiomis medžiagomis. Marcellijaus verslo ir tyrimų centro duomenimis (2011), šiame panaudotame vandenyje (angl. flowback) be prieš jo panaudojimą supiltų toksinių cheminių medžiagų, aptinkama arseno, kadmio, gyvsidabrio, radžio 226 ir 228 izotopų, urano ir daugybė kitų pavojingų medžiagų. Toliau daugiausia remsimės būtent šio centro (Pensilvanijos valstija, JAV), kuriame neseniai lankėsi ir mūsų Aplinkos ministras, oficialiai paskelbtais duomenimis.
Analizuojant iš gręžinių grįžtančio užteršto vandens tvarkymo problemas ir perspektyvas, paprastai suapvalintai skaičiuojama, kad atgal į žemės paviršių grįžta apie 50 proc. hidrauliniam plėšymui panaudoto skysčio. Taigi, iš vieno gręžinio vidutiniškai grįžta apie 10 000 m3 vandens, smėlio ir toksinių bei radioaktyviųjų medžiagų mišinio. Jei vaizdumo dėlei pamatuosime šį kiekį geležinkelio cisternomis (60 m3), tai gausime, kad iš vieno gręžinio sugrįžtančiam panaudotam mišiniui sutalpinti reiktų 170 geležinkelio cisternų, t. y. bent 5–6 didelių geležinkelio sąstatų!? Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad JAV yra nemažai bandymų laikyti panaudotą mišinį didžiulėse cisternose, tačiau masiniu reiškiniu šis būdas tikrai netaps ir panaudotas vanduo dažniausiai saugomas didžiuliuose atviruose tvenkiniuose.
Panaudoto ir toksinėmis bei radioaktyviosiomis medžiagomis užteršto vandens saugojimas ir tvarkymas sukelia aibes problemų. Nors mūsų Aplinkos ministras lankydamasis jau minėtame Marcellijaus telkinyje (JAV), kuris apima Pensilvanijos ir Ohajo valstijas, iš viso nesidomėjo aplinkos problemomis, būtent šiame telkinyje aplinkos pažeidimai yra geriausiai dokumentuoti.
Vieni pirmųjų bandymų atsikratyti panaudoto gręžinių vandens buvo susiję su jo gabenimu iš saugojimo tvenkinių į viešuosius užteršto vandens valymo įrenginius. Kadangi siekiant sustabdyti įvairių mikroorganizmų plitimą plėšomame sluoksnyje ir apsaugoti susidariusias poras nuo užsikimšimo ir gręžinio produktyvumo sumažėjimo, be visų kitų chemikalų, į hidrauliniam plėšymui naudojamą skystį dedami ir biocidai, kurie naikina visa, kas gyva, buvo galima iš anksto numatyti, kad šis panaudotas vanduo, patekęs į valymo įrenginius, sunaikins biologiniam valymui naudojamą aktyvųjį dumblą (bakterijas) ir valymo įrenginių darbas bus sutrikdytas. Taip ir atsitiko.
Būtent Marcellijaus telkinyje užregistruota nemažai atvejų, kai iš valymo įrenginių į upes išleistas vanduo padarė didžiulę žalą upių ekosistemoms. Todėl Ohajo valstijos Aplinkos apsaugos departamentas 2011 m. pirmasis uždraudė valymo įrenginiams priimti hidrauliniam plėšymui naudotą skystį. Po poros mėnesių šį draudimą patvirtino federalinė Aplinkos apsaugos agentūra ir draudimas vežti hidrauliniam plėšymui naudotą skystį į vandens valymo įrenginius įsigaliojo visose Jungtinėse Valstijose.
Uždraudus vežti gręžiniuose naudotą skystį į vandens valymo įrenginius, aktyviai ieškoma kitų būdų, kaip išspręsti panaudoto ir chemikalais užteršto skysčio tvarkymo problemas. Jau minėto Marcellijaus verslo ir tyrimų centro duomenimis, yra sukurtos technologijos, leidžiančios tą patį skystį, jį apvalius, panaudoti iki 3 kartų ir bendrą susidariusių toksinių atliekų kiekį sumažinti trigubai. Laikoma, kad tai ir yra ekonomiškai pasiteisinanti technologinė riba ir po to šis stipriai užterštas skystis (apie 3000 m3 iš vieno gręžinio) paprastai laidojamas po žeme. Tokios didelę grėsmę žemės gelmėms ir požeminiam vandeniui keliančios procedūros JAV yra įmanomas tik todėl, kad spaudžiant skalūnų dujų gavybos lobistams, 2005 m. buvo priimtos Energetikos politikos įstatymo pataisos, leidžiančios skalūnų dujų gavybos procese nesilaikyti Saugaus geriamo vandens įstatymo reikalavimų.
JAV, o ypač Techaso valstijos dykumose yra daugybė baigtų eksploatuoti naftos gręžinių, kurie daugiausia ir naudojami šių toksinių ir radioaktyvių medžiagų laidojimui. Tačiau tolimas didžiulių toksinių atliekų kiekių transportavimas labai padidina dujų savikainą, todėl bandoma įrenginėti naujas dirbtines požemines ertmes arčiau telkinių, bet čia jau susiduriama su sudėtingomis leidimų gavimo procedūromis ir dideliu visuomenės pasipriešinimu. Beje, yra užregistruota nemažai atvejų, kai šios toksinės ir radioaktyvios atliekos iš autocisternų yra paprasčiausiai išpilamos pakelėse.
Kita sudėtinga su panaudoto hidrauliniam plėšymui vandens tvarkymu susijusi problema – panaudoto vandens saugojimo tvenkinių rekultivavimas. Dažniausiai jie paprasčiausiai užkasami kartu su nemaža dalimi saugoto vandens, smėlio ir pavojingų gamtai bei žmonių sveikatai chemikalų mišinio. Prieš skubiai sunaikinant tvenkinio pėdsakus, spėjama tik ištraukti buvusią patiestą plėvelę, kuri keliauja į sąvartyną.
Tai tokia realiai yra „aplinkai draugiška“ skalūnų dujų gavyba hidraulinio plėšymo metodu, kurią būtinai norima įsiūlyti ir mums.
Pabandykime bent apytikriai įvertinti, kiek toksinėmis ir radioaktyviomis medžiagomis užterštų hidrauliniam plėšymui naudoto skysčio atliekų susidarytų, jei Lietuvoje prasidėtų pramoninė skalūnų dujų gavyba, naudojant dabartines technologijas. Kaip jau minėjome, net ir taikant įvairias apvalymo procedūras ir tą patį vandenį panaudojus 3 kartus, viename gręžinyje susidaro apie 3000 m3 (50 geležinkelio cisternų) toksinėmis ir radioaktyviomis medžiagomis užterštų skystų pavojingų atliekų, kurias reikia kažkur padėti. Pagal JAV intensyviausiai eksploatuojamo Baretto telkinio duomenis, 2010 metais iš 15 000 gręžinių, kurių dauguma buvo išgręžti per pastaruosius 10 metų, buvo išgauta 51 mljrd. kubinių metrų dujų, t.y. vidutiniškai po 3,4 mln. kubinių metrų iš kiekvieno gręžinio. Kaip rodo nors ir nedidelė Lenkijos patirtis, Lietuvoje tikėtis geresnio išgavimo vargu ar galima tikėtis, veikiau atvirkščiai.
Tikintis panašaus gręžinių produktyvumo, vien tik Lietuvos poreikių patenkinimui (3,2–3,4 mlrd. m3) per 10 metų reiktų išgręžti beveik tūkstantį gręžinių. Tai reiškia, kad per dešimtmetį iš viso susidarytų apie 3 mln. kubinių metrų (!) toksinėmis ir radioaktyviomis medžiagomis užterštų skystų atliekų, t.y. kiekvieną darbo dieną vidutiniškai reiktų kažkaip utilizuoti 120 m3 (2 geležinkelio cisternas) pavojingų atliekų.
Kadangi toksinių medžiagų laikymas žemės gelmėse prieštarauja Žemės gelmių įstatymui, norint išspręsti šią sudėtingą problemą, turime dvi išeitis:
• pareikalauti iš licencijų turėtojų, kad šioms pavojingoms atliekoms tvarkyti būtų surasti aplinkai ir žmonių sveikatai nekeliantys grėsmės ir Lietuvos įstatymus atitinkantys būdai;
• nueiti keliu, kurį paprastai renkasi oligarchinės struktūros, – pritaikyti įstatymus prie netobulų technologijų.
Deja, panašu, kad bandome rinktis būtent šį antrąjį kelią. Praėjusią savaitę Seimui oficialiai įteiktos Žemės gelmių įstatymo pataisos, kurių esmė – draudimo laikyti žemės gelmėse toksiškas ir radioaktyviąsias medžiagas panaikinimas. Čia pravartu prisiminti, kad mes neturime tokio dydžio negyvenamų dykumų kaip JAV, todėl jei toks sprendimas būtų priimtas, jo pasekmes sunku net įsivaizduoti. Juo labiau, kad kitoje pataisų dalyje (6 straipsnis) toksiškos ir radioaktyviosios medžiagos faktiškai prilygintos požeminiam vandeniui ir jų laikymui nereikalingas žemės ertmių naudojimo projektas, dirbtinių ertmių techninės charakteristikos niekaip nereglamentuojamos, o jų įrengimo nereikia derinti nei su savivaldos nei su valstybinėmis institucijomis. Po žeme laikomos toksiškos ir radioaktyviosios medžiagos migruotų į aplinkines teritorijas, užteršdamos žemės gelmes ir požeminius vandenis.
Taigi iškyla labai svarbus ir įdomus klausimas – kas atsitiko, kad iki šiol toksiškų ir radioaktyviųjų medžiagų laikymas žemės gelmėse buvo laikomas labai pavojingu ir buvo įstatymiškai griežtai draudžiamas bei baudžiamas, o dabar staiga pasidarė nebepavojingas? Vienintelis į galvą ateinantis atsakymas galėtų būti tik toks: o kas galėtų paneigti…
Kadangi šių įstatymo pataisų svarstymas Seime vyksta ypatingos skubos tvarka (matyt tam, kad niekas nespėtų susivokti) ir joms jau pritarta po pateikimo, belieka tikėtis, kad detaliau susipažinę su teikiamų pasiūlymų esme, Seimo nariai sekančiuose svarstymo etapuose labiau pasigilins į teikiamų siūlymų esmę ir keliamas grėsmes. Juk Premjeras viešai paprašė Seimo priimti tokius įstatymus, kurie apsaugotų aplinką ir žmones nuo neigiamo poveikio. Tuo tarpu dauguma siūlomų Žemės gelmių įstatymo pataisų, priešingai, pašalina visus pagrindinius aplinkosauginius barjerus.
Baigiant belieka priminti, kad mūsų Konstitucijos 54 straipsnio antra dalis skamba taip: „Įstatymu draudžiama niokoti žemę, jos gelmes, vandenis, teršti vandenis ir orą, daryti radiacinį poveikį aplinkai bei skurdinti augaliją ir gyvūniją“. Įteisinus siūlomas pataisas, būtų atvertos durys ypatingai didelio masto žemės gelmių niokojimui ir teršimui.
Autorius Romualdas Juknys yra VDU Aplinkotyros katedros vedėjas.