Šalies pažangą sveikatos srityje apibūdina įvairūs visuomenės sveikatos rodikliai ir jų pokyčiai, kuriais, deja, negalime pasigirti. Dažniausiai atsilikimo priežastimi nurodoma neįvykusi reforma. Tai daro ir receptus padėčiai taisyti teikia ne tik užsienio ekspertai, bet ir įvairūs vietiniai žinovai. Pradedant sveikatos politikos formuotojais, mokslininkais, praktikuojančiais medikais ir baigiant įvairių nevyriausybinių organizacijų atstovais ar šiaip drąsiais žmonėmis, turinčiais tik paviršutinišką ir primityvų supratimą.
Paprastai tokius vadiname diletantais. Jie kuo mažiau žino apie kalbamą dalyką, tuo tvirtesnę nuomonę turi. Įsitvirtino manymas, kad geras kurios nors siauros srities medikas specialistas taip pat gerai nusimano ir sveikatos sistemos organizavimo dalykuose. Pastaruoju metu žiniasklaida bet kokio krustelėjimo sistemoje proga itin pamėgo klausti jaunųjų medikų nuomonės. Reiktų suprasti, kad kiekvienas, žvelgdamas iš savo varpinės, mato visiškai skirtingus dalykus, todėl, priklausomai nuo to, kieno nuomonė girdima, piešiamas labai skirtingas vaizdas, priešingai vertinama situacija ir jos pataisymo pasiūlymai skirtingi.
Tai labai panašu į seną anekdotą, kai keli neregiai, pastatyti prie skirtingų dramblio vietų, turėjo aprašyti, kaip įsivaizduoja gyvūną. Iš tikrųjų sveikatos sistema yra labai sudėtinga, apimanti žymiai plačiau negu tik sveikatos priežiūros sritį, kurią senu įpratimu dar kartais vadiname medicina. Kalbant apie sveikatos sistemos reformą gali būti kalbama apie atskiras, bet labai susijusias tarpusavyje visuomenės sveikatos ir sveikatos priežiūros sritis. Valstybės požiūriu jos abi labai svarbios, tačiau yra ir tokių, kurie įsitikinę, kad užtektų tik visas lėšas nukreipti kovai su ligų priežastimis, ir sveikatos priežiūros (medicinos) iš viso nereiktų. Galima būtų tiesiog panaikinti dabartinę ministeriją.
Įsivaizduokim, kad pradžioje galbūt užtektų įsteigti naują sveikatos ministeriją, senąją pervadinant į ligų. Abi šios sritys pasaulyje labai sparčiai vystosi, kasdien mokslas atranda naujų įrodymų apie mūsų sveikatos priežasčių ir pasekmių dėsningumus. Elementarios sanitarijos žinios dar viduramžiais, kai buvo didelė grėsmė susirgti maru, cholera ar raupais, nustatė infekcinių susirgimų sąsajas su aplinkos užterštumu. Susirūpinta švariu vandeniu, atliekų šalinimu, kanalizacija. Iš sanitarijos, higienos mokslo išsirutuliojęs visuomenės sveikatos mokslas šiandien nužengęs labai toli.
Kiekvenas vyresnio amžiaus gydytojas gali patvirtinti, kokie fantastiniai pokyčiai įvyko medicinoje vien per jo karjeros metus. 1948 m. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) priimtas sveikatos apibrėžimas, apimantis abi sritis, leido į sveikatą pažvelgti žymiai platesniu rakursu ir platesniame kontekste – ne tik kaip į ligų nebuvimą. 1951 m. C.E. Winslow apibrėžime jau kalbama apie daugybę sveikatą veikiančių veiksnių iš įvairių visuomenės gyvenimo sričių. Panašiu metu net oficialiuose PSO renginiuose imta cituoti Marc Lalonde pasiūlyta formulė iki šios dienos labai mėgstama ir mūsų. Ji sako, kad genetiniai ir biologiniai veiksniai įtakoja apie 20 proc. mūsų sveikatos, dar 20 proc. lemia mus supanti aplinka, tik 10 proc. (medicina), o net 50 proc. mūsų sveikatą apsprendžia elgsena ir gyvensena.
Galima būtų ginčytis dėl šios formulės tikslumo, tačiau dėl apytikslių proporcijų sutaria visi. Mokslas iki šiol neišdrįsta tiksliai išgryninti visas ligų priežasčių. Be abejo, galima šia formule, kuri yra gana vaizdi ir kiekvienam suprantama, ir toliau naudotis. Tačiau to neužtenka – reikia ir toliau sekti, kaip vystosi visuomenės sveikatos samprata. 1984 m. PSO patvirtino strategiją „Sveikata visiems“, po to buvo tvirtinamos Otavos, Džakartos, Bankoko ir kitos chartijos, atveriančios naujus požiūrio rakursus į sveikatą. Tai nėra vien tik tuščios deklaracijos ar gražūs užrašai bukletuose. Naujas požiūris leidžia teisingiau sudaryti prioritetų sąrašus, pasirinkti efektyvesnes poveikio priemones, vykdytojus.
Pirmoji Nacionalinė sveikatos programa 1998–2010 m. buvo parašyta vadovaujantis PSO strategijos „Sveikata visiems“ principais. Jos pagrindinis kūrėjas prof. V.Grabauskas, daug metų dirbęs garbingose PSO pareigose, šį požiūrį, galima sakyti, dvasią, perkėlė į labai svarbų Lietuvos dokumentą. Deja, daugelis siekinių taip ir liko neįgyvendinti. Dar įgyvendinant programą, ją analizuojant matėsi, kad kai kurios priemonės neefektyvios, jų vykdymas nemotyvuotas, funkcijos blogai paskirstytos.
Dar daugiau aiškumo atsirado pažvelgus pro naujos, dar ir dabar naudojamos PSO strategijos „sveikatos politika visose politikose“ prizmę, kuri vėliau, po keleto metų, buvo patikslinta ir išplėsta. Beje, vienas pirmųjų naujos strategijos paskelbimų įvyko 2016 m. Europos sveikatą stiprinančių regionų metinėje konferencijoje Kauno rajone, Raudondvario rūmuose. Konferencijoje dalyvavusi PSO Europos regiono vadovė Z. Jakabs naują visuomenės sveikatos kryptį įvardijo kaip „sveikatos politika visuose darnaus vystymosi tiksluose“. Pagal šią strategiją prioritetai suteikiami kitiems, ne sveikatos sistemos sektoriams.
Mokslo įrodymais pagrįsta, koks didelis kitų ūkio šakų indėlis, darantis įtaką žmogaus sveikatai. Pavyzdžiui, neabejotinai didžiausias autoritetas šioje srityje M.Marmoutas, vertindamas blogą Lietuvos situaciją, išskyrė tris svarbiausias priežastis. Tai labai dideli socialiniai-ekonominiai netolygumai šalyje, itin gausus alkoholio suvartojimas ir priežastys susiję su prastu visuomenės išsilavinimu. Dėmesio: visos priežastys – už sveikatos priežiūros sektoriaus ribų!
Deja, nauja visuomenės sveikatos samprata neatsipindėta ne tik naujojoje 2014 m. priimtoje Lietuvos sveikatos strategijoje, kuri turėtų būti įgyvendinta 2025 metais. Nėra šio požiūrio pėdsakų ir savivaldybių atnaujinamose plėtros strategijose. Dar blogiau, kad senąja ideologija vadovaujantis parengtas skėtinės Lietuvos pažangos strategijos „Lietuva-2030“ sveikatos skyrius. Dabar vyksta jos atnaujinimas, pritaikant 2020–2030 m. periodui, tačiau projekte tebekyšo senosios, praeito šimtmečio strategijos „sveikata – visiems“ principai. Kokio rezultato galima tikėtis, nesunku numatyti.
Dabartinės programoje, perimtoje iš valstiečių–žaliųjų rinkiminės programos, šis požiūris jau yra. Programa 2016 m. rudenį Riomerio universitete vykusioje konferencijoje buvo pripažinta geriausia. Ir ne vien tik dėl modernios visuomenės sveikatos sampratos. Tačiau panašu, kad net sveikatos ministerija nėra kai ko, kas yra programoje, perskaičiusi. Nepaisant to, kad PSO deklaracijos programoje atsipindėtos, kiti ūkio sektoriai tebelieka į sveikatos reikalus beveik neįtraukti.
Sveikatos apsaugos ministerija ne tik užduoda toną, bet ir imasi lyderio ar įgyvendintojo vaidmens alkoholio kontrolės ar sveikesnės mitybos srityse. Užsiima net triukšmo kontrole, kurios įgyvendinimo priemonės yra išimtinai inžinierinės ir turėtų būti aplinkos apsaugos tarnybų reguliavimo zonoje. Dar daugiau nesusipratimų kyla susipažinus su gairėmis, turinčiomis iš esmės pagerinti visuomenės sveikatą. Tiesa, jų kelias buvo ilgas ir nelengvas. Labai sutrumpintos, praleistos per ministerijai pavaldžių įstaigų stakles (ko gero, net galima atspėti kai kuriuos staklininkus) ir smarkiai pakeistos, pagaliau sausio 13 d. ministro įsakymo formatu buvo išleistos „į gyvenimą“. Panašu, kad rastas kompromisas kai kam ir nuėmė galvos skausmus, tačiau vargu ar galima tuo džiaugtis.
Nesiruošiu viso įsakymo rakinėti papunkčiui. Liko tik slogus įspūdis – ar nebus visas „dokumentas“ parašytas prieš kokius 40 ar net 50 metų, kai buvo žinoma vienintelė jau anksčiau aprašyta Lalonde formulė, o nacionalinės strategijos iš viso, matyt, neskaitytos. Vyrauja sunokusio socializmo stilius – viskas tik tušti žodžiai, įpakavimas, ir jokios vilties, kad kas nors bus įgyvendinta. Kiek dar reikės naujų aprašų atnaujinti ar paruošti, rekomendacijų parašyti, kiek reikės nereikalingų ir pseudomokslinių tyrimų padaryti ar neaiškių kvalifikacijų pakelti, visokių stebėsenų vykdyti? Nesvarbu, kad jų – dar neskaitytų – ir taip pilni stalčiai.
O kiek reikės visokių seminarų, renginių padaryti? Ar įsivaizduojate, kiek uždirbs visokie H lygio pseudomokslininkai ir barškėtojai? Kiek ES, biudžeto, valstybinio ir savivaldybių fondų lėšų bus nuleista į kanalizaciją? Ar toks mąstymas neturi požymių, būdingų Miunhauzeno sindromui, paklaustų vyriausiasis valstybės kontrolierius A. Dulkys, ir būtų visiškai teisus. Vėl baronas bandys, įsitvėręs plaukų ištraukti save iš pelkės. Su arkliu, žinoma. Ir tai nebus vienintelis bandymas sveikatos sistemos reformoje. Mėgstami tokie žygdarbiai Lietuvoje. Gal dėl to, kad barono kumelė kilusi iš Lietuvos? Gal yra čia kokių sąsajų?