Kaip informavo BNS, Rusijos Federacija atsiuntė Lietuvos generalinei prokuratūrai teisinės pagalbos prašymą apklausti Lietuvos pilietį, Atgimimo laikotarpiu atsisakiusį tarnauti sovietų kariuomenėje.
Rugsėjo 8-ąją Generalinės prokuratūros atstovė Vilma Mažonė pranešė, kad Lietuva šio Rusijos teisinio bendradarbiavimo prašymo nenagrinės – mat „ši veika, kuri Rusijoje pripažįstama kaip nusikalstama, Lietuvoje nėra nusikalstama veika“. Daugiau bylos detalių V. Mažonė neatskleidė. Kokiu pagrindu Rusija „šią veiką pripažįsta kaip nusikalstamą“, nepaaiškino.
Tikėtina, panašių prašymų Lietuvos generalinė prokuratūra sulauks ir daugiau. Tad Lietuvos teisėsauga perspėja: kiekvienas Lietuvos pilietis, prieš vykdamas į Rusiją, turėtų prisiminti, ar jam kada nors yra tekę susidurti su sovietų teisėsauga.
Lietuvos krašto apsaugos ministerijos duomenimis, nuo 1990 metų kovo 11 dienos prievartinės tarnybos sovietų armijoje atsisakė 1562 jaunuoliai. Iš jų 67 buvo prievarta išvežti į sovietų karinius dalinius: 1990 metų kovo 27-osios naktį 21 jaunuolis buvo išvežtas į Magadano sritį, kiti 46 buvo sugaudyti pavieniui ir išvežti į kitus sovietų karinius dalinius. Iš jų 20 buvo nuteisti laisvės atėmimo bausmėmis, trim iš jų iškeltos baudžiamosios bylos, o trys jaunuoliai žuvo persekiojami sovietų armijos atstovų. Buvo ir tokių, kurie bijodami susidorojimo su jais ar jų šeimos nariais, patys grįžo į sovietų karinius dalinius, dar kiti išvengė sovietų armijos represijų slapstydamiesi. Buvęs Krašto apsaugos departamento direktorius Audrius Butkevičius „Žinių radijui“ teigė, kad 1990-1991 metais iš sovietų kariuomenės pasitraukė apie 8 tūkstančiai Lietuvos jaunuolių.
Buvusios Jaunuolių karinės tarnybos reikalų komisijos pirmininkė Dalia Tarailienė lrt.lt laidai sakė, kad išgirdusi, jog Rusija bando atgaivinti baudžiamąjį persekiojimą tiems, kurie po 1990-ųjų pasitraukė iš sovietų kariuomenės arba atsisakė joje tarnauti, ji supratusi, kad 20 metų jos ieškoti archyvai apie tuos jaunuolius yra Maskvoje.
„Jie turi visus dokumentus ir dabar gali reikalauti to, ko mes nespėjome padaryti per 25 metus […]. Dabar jie kerta savo“, – pabrėžia D. Tarailienė.
Pasak D. Tarailienės, jos vadovautos Jaunuolių karinės tarnybos reikalų komisijos sukaupto ir vėliau dingusio daugiau nei 2 tūkst. asmenų archyvo ji ieškojusi visur, kur įmanoma, bet niekas nieko nežinojo: „Nuojauta kuždėjo, kad čia kažkas labai negerai, kad šituo archyvu kažkas kada nors gali pasinaudoti: arba užtrinti ten įrašytas dabar aukštus postus užimančių žmonių pavardes, nes jie dalyvavo šauktinių reikaluose, arba susidoroti su pačiais kareivėliais.“
Komisijos pirmininkė prisiminė: „Tą archyvą kaupėme iki paskutinės dienos. Kiekvienas atbėgęs kareivėlis ir raštu išdėstydavo savo problemas. Ten buvo aiškiai nurodyta ne tik gimimo data, pašaukimo laikas, iš kokio karinio komisariato pašauktas, bet ir kur jis tarnavo, kaip tarnavo, su kuo tarnavo. Buvo išdėstytos visos negandos, visos smulkmenos ir visos pavardės. Žinoma, tai būtų buvęs labai svarbus dokumentas, jei būtume išdrįsę pateikti ieškinius to meto tarybinei armijai už suluošintų mūsų vaikų jaunystę. Bet 1992 m. kažkas nusprendė, kad komisijai nebėra darbo. Nors tai buvo ką tik po pučo, mes turėjome pasitraukti. O visas archyvas vieną dieną dingo iš kabineto. Buvo labai keista, kad niekas tuo nesirūpino. Atseit vienas iš atsargos karininkų, tuo metu dirbęs Aukščiausiosios Tarybos prezidiume, o paskui tapęs ir Krašto apsaugos departamento darbuotoju, paėmė tą archyvą Krašto apsaugos globon. Bet Krašto apsaugos departamentas tų dokumentų taip ir nepamatė. Jis [atsargos karininkas] jau iškeliavęs į amžinybę. Negali žmogaus kaltinti – gal kažkieno įsakymą vykdė. Tai buvo pulkininkas Vytautas Jurevičius.“
Visą interviu su D. Tarailiene skaitykite ČIA.