Helėninėje civilizacijoje strategai mėgo vartoti posakį, kad po mūšio kardais nesimojuojama.
Aš giliai įsitikinęs, kad ši frazė itin taikli ir mūsų šiandieniniam realiam peizažui apibūdinti.
Buvo Sąjūdis, viltys, rinkos ekonomika, tautinės mokyklos koncepcija, gražūs pažadai, imperaty-
vūs įsipareigojimai ir visiškas chaosas, vizijos, lyderystės neturėjimas.
Nuo 2020 metų atstovauju Lietuvos mokslininkų bendruomenę, istorikų gildiją. Žinau kas yra padoru, etiška, ko negalima sakyti viešai, rašyti. Kažkuria prasme savireguliacijos mechanizmas turi išlikti kiekvieno individo sąmonėje. Tačiau stebint, kad mūsų valstybės prioritetinės svarbos šakos mokslas, kultūra, švietimas, jau nekalbu apie socialinio gyvenimo modelį tapo pajuokos reiškiniu, negaliu ramiai užmerkti akis.
Ponų politikų abejingumo dėka bendrojo lavinimo ugdymo įstaigos tapo paklusnaus instrukcijų vykdymo ir nežaboto biurokratizmo leidyklomis, numarinta metodinė literatūra, periodika.
Mano buvęs dėstytojas docentas Vytautas Dumbliauskas šią status quo itin taikliai apibūdino, kad
vadovėlius rašo ministerijos konkursėlių ir olimpiadų etatiniai laimėtojai. Streikuos mokytojai, ar ne klausimas atviras kaip danties nervas. Pritariu, kad atlyginimai, darbo krūviai yra nediferencijuoti ir neturintys loginio pagrindimo. Tačiau problema yra netiktai užmokestis, mokinio krepšelis, valandų skaičius.
Kas atsitiko, kad pedagogai metai iš metų užima stručio smėlyje su ilgu kaklu poziciją ir absoliučiai nesiima patys jokių žingsnių atstatyti šios garbingos profesijos prestižą?
Kai rugsėjo 1-ąją gimtajame Jurbarke išgirdau ausų būgnelius sprogdinančio bumbsėjimo per garso kolonėles triukšmą, kai jau retas atvejis, kad nuskambės bardų kūriniai šyptelėjau ir atsidusau.
Štai kokia dirva išpurenta naujosios imlios, inovatyvios jaunosios kartos paruošimui!
Tylos minute pagerbti iškiliausias mūsų mokslo asmenybes kaip Meilė Lukšienė, Zigmas Zinkevičius, Leonas Jovaiša, prisiminti tarpukario filosofus, humanitarus kaip Ona Maksimaitienė, Augustinas Janulaitis, kurie negailėdami laiko, noro, sveikatos aukojosi vardan savo šalies? Jūs juokaujate? Kapstytis po paleontologines iškasenas, kurios nekrovė pelno, šlamančiųjų maišų. Ir šalia miesto valdžios elitas su viešųjų ryšių specialistais, fotoblykstėmis. Visai nesvarbu, kad miestas skendi skolose, korupcijos akivare ir bedarbystės rodikliai viršija visas optimistines prognozes. Svarbiausia- įvaizdis!
Ir tada visiškai ramia sąžine ir dūšia aš žingsniuoju sau tolyn pro parką nesigailėdamas, kad užvėriau amžiams šitos ale švietimo sistemos duris. Mokslininkai valdžiai dar nėra itin reikalingi, įdomūs, įtarūs, pavojingi, kad juos segmentuotų į elitinius, VIP klientus, kas praktiškai jau nutiko su licėjais, gimnazijomis.
Nes jeigu premjerei mokslininkas būtų kolega, bičiuliu, tą pačią minutę pasikviestų Lietuvos mokslininkų sąjungos pirmininką, žaliosios energetikos specialistą gerbiamą Dalių Serafiną ir pasikalbėtų konstruktyviai be pagiežos, išankstinio nusistatymo. Turbūt esame unikaliausias egzempliorius visoje Europos sąjungoje, kad patys nariai savo lėšomis turi išlaikyti „Mokslo Lietuva“ leidinį ir tai tik elektroniniame formate. Vadinasi nebeįdomu kokie yra mūsų mokslininkų pasiekimai, problemos, finansavimo klausimai. Gi neatsitiktinai dar 2016 metais Lietuvos Edukologijos universitete Senato Tarybos posėdyje prorektorius Aivas Ragauskas bakstelėjo pirštu kolegų istorikų pusėn, kad esame silpniausiai rašantys mokslines publikacijas ir kolektyvinius darbus, studijas, monografijas su kolegomis iš užsienio.
Ir kas nuo to pasikeitė? Suorganizuota atvira vieša diskusija apie pokyčius? Mes tapome geresni už kokį Kosovą?Viešai prieinamos ataskaitos, lentelės, diagramos, kažkas įpareigotas jas paviešinti? Gi netaip seniai Tomas Baranauskas, Darius Alekna kalbėjo youtube kanale“Aktualioji istorija“, kad neturime jokio Visuotinės istorijos tyrimų padalinio, centro.
Pridedu, ar tik dabar buvo metas išsiversti įstatymų rinkinį- Lietuvos statutus? Kur filmai apie Gediminą, Vytautą Didįjį?
Prezidentas Gitanas Nausėda sugėdino humanitarus, kad per tris Nepriklausomybės dešimtmečius institucijos nesiteikė vėl iš naujo perleisti patriarcho Jono Basanavičiaus redaguoto „Aušra“ laikraščio. Kur biudžeto eilutės skirtos kraštotyros, archeologijos ekspedicijoms? Kodėl Klaipėdos universitetas nebenori ruošti etninės kultūros specialistų? Kas suteikė juridinę galią fakultetams išnuomuoti patalpas privačiam kapitalui? Pavyzdys Vilniaus TECH universitetas Mechanikos fakultetas, kas paversta su buvusio Vilniaus Pedagoginio universiteto patalpomis Žvėryne?
Pareikalauta moralinės atsakomybės iš ekonomikos, inovacijų ministrės Aušrinės Armonaitės po rinkimų bet kokia kaina likviduoti Audrio Antanaičio Valstybinę lietuvių kalbos komisiją? Ieškota kompromiso, vyko diskusijos, kokių šalių patirtimi pasiremta? Kas suteikė teisę Lietuvos sveikatos mokslų universitetui senus XVII amžiaus spaudinius išmesti į konteinerius? Paskirtos kažkokios nuobaudos? Sujudo tarptautinė bendruomenė? Kapinių tyla ir rimtis.
Ir patikėkite ji išliks tol, kol nepanorės kooperuotis neabejingi mokslo likimui inteligentai, nepriklausomai nuo ideologinių pažiūrų, nuostatų. Kurie pasakytų, stop šitam laukiniam nužmogėjimui, barbarizmui! Mes turime pasąmonėje nepaaiškinamą jokiu sociolingvistiniu požiūriu fenomeną, kad aukštųjų mokyklų skaičiumi 1 gyventojui pirmaujame ar ne Europoje, o bedarbystės procentai yra Europos „uodegoje“. Nors per tv žinias už gerus honorarus atidirbantys žurnalistai ir toliau tiražuoja melą, apie mistinį BVP augimą, kuomet šimtai adekvačiai mąstančių piliečių kraunasi lagaminus ir vyksta uždarbiauti už jūrų, marių.
Ar švietimo, mokslo reformos skirtos tam, kad pasiėmęs diplomą turi varstyti Užimtumo tarnybos duris. Laukite tęsinio….