Bernardinai.lt
R.R. Reno yra filosofas, žurnalo „First Things“ redaktorius. Prieš keliolika metų jis lankėsi Vilniuje, Religijos studijų ir tyrimų centre, kur skaitė paskaitas ir vedė seminarus, daug bendravo su studentais.
Kultūrinis klimatas šiandien nėra labai palankus tikintiesiems. Studentai man teigia turintys būti labai atsargūs. Tiesa, egzistuoja religinių koledžų ir universitetų, tačiau daugumoje aukštojo mokslo institucijose dominuoja sekuliari tikėjimui priešiška kultūra. Atrodo, kad šiandien Dievo meilė yra vienintelė, kur mylinčiajam neleidžiama ištarti mylimojo vardo.
Kaip tuomet turėtų elgtis krikščionis intelektualas? Kokia turėtų būti mūsų nuostata aukštojo mokslo ir akademinio darbo atžvilgiu? Kalbant plačiau, kaip turėtume žvelgti į savo savitą pašaukimą būti intelektualais?
Pirmasis imperatyvas yra išvengti perdėtos reakcijos į akademinį sekuliarizmą (arba sekuliarizmą apskritai). Ši perdėta reakcija dažniausiai reiškiasi dviem formomis. Pirmuoju atveju stengiamasi demonstruoti karštą pamaldumą, kuris siekia intelektualinį gyvenimą paversti plataus užmojo krikščionišku liudijimu prieš mūsų amžių. Tai dažnai buvo mano klaida, kurią skatino Karlo Bartho skaitymai man dar studijuojant universitete. Antruoju atveju užimama provinciali gynybinė pozicija, kur tikėjimas yra atskiriamas nuo intelektualinės veiklos baiminantis šių dviejų dalykų trinties.
Abi pozicijos sumenkina mūsų kaip intelektualų pašaukimą. Mums, kiek tai yra įmanoma, yra būtina žengti į intelektualinį šiandienos lauką su visomis jo dabartinėmis sąlygomis. Tai nereiškia akademinių pasiekimų kaupimo, kad galėtum prasimušti į elitą tam, kad ten galėtum evangelizuoti. Intelektualas nėra intelektualas, jei jis į savo darbą nežiūri kaip į tikslą savaime.
Intelektualas yra intelektualas ne dėl to, kad jis sekuliarus ar religingas, tačiau dėl to, kad turi pasakyti kažką protingo, kas pakeičia mūsų mąstymą ar veikimą. Mums būtina dalyvauti žaidime, kad išvystytume savo protinius raumenis ir tinkamai suformuotume savo intelektualinius įpročius atsižvelgiant į šios dienos problemas. Negalime išmokti plaukti tol, kol neįšokome į upę.
Dažniausiai mes, kaip ir pridera, plaukiame su srove. Net ir tose disciplinose, kur gilesnės prielaidos apie žmogų veikia mūsų supratimą – socialiniai mokslai, istorija, literatūra – didžioji dalis mokymo yra dėl gero. Krikščionis sociologas turi žinoti, kaip sukurti veiksmingą tyrimo programą. Tikintis literatūros istorikas privalo pažinti pirminius šaltinius.
Net ir tuomet, kai plaukiame prieš srovę, gauname daug naudos dėl to, kad drįsome šokti į upę. Per dažnai mes esame gundomi atsitraukti į ribotą patikimų autorių – C.S. Lewiso, G. K. Chestertono, Flannery O‘Connor ir kitų – pasaulį. Juos skaityti, savaime suprantama, yra gera, tačiau to nepakanka. Šios ir kitos asmenybės, kurias mes pelnytai gerbiame ir siekiame imituoti, yra pavyzdžiai ne tik todėl, kad buvo talentingi ir tikintys, tačiau taip pat ir dėl to, kad savo laiku dalyvavo platesnėje tuomet virusioje intelektualinėje diskusijoje.
Tai nereiškia, kad turime sekti naujausiomis madomis. Walkeris Percy visą savo gyvenimą skyrė kovai su modernioje psichologijoje ir medicinoje užslėpta mintimi, kad šios disciplinos padarė teologiją nebereikalingą.
Tai nereiškia ir to, kad turime praleisti visą laiką skaitydami Georgio Agambeną ar ką nors kitą, kas šiuo metu yra ant bangos. To nereikia netgi to atveju, jei norime tuos autorius paneigti. Krikščionis intelektualas niekada neturi tapti „dabartizmo“ auka. Kiekvienai valandai, kurią praleidžiame su nauju autoriumi, verta skirti kitą valandą, kurią praleistume su klasika. Tai yra taisyklė, kurią turėtų priimti net ir sekuliarūs intelektualai. Patys provincialiausi yra tie intelektualai, kurie žino tik paskutiniąsias sroves, mąstymo mokyklas ir idėjas. Krikščionis intelektualas turi būti priešingas. Jis yra įsikūnijusios tiesos tarnas, todėl turi kaip namie jaustis skirtingose istorinėse epochose, kurios taip pat savitai atskleidė tą tiesą.
Kitas imperatyvas yra artimo meilė. Tikras intelektualas tarnauja tiesai. Krikščionis – tuo labiau. Tačiau tiesos siekia ne tik krikščionys, bet ir kiti žmonės, todėl intelektualinis gyvenimas reiškia ne vienišą asmeninę kelionę, o dalyvavimą pokalbyje su kitais. Todėl mylintis intelektualas sieks pakylėti ir kitų žmonių intelektualinį gyvenimą.
Dėl to kartais reikia neigimo. Meilė sako „ne“ netiesai. Tačiau dažniausiai mums trukdo ne akivaizdžios klaidos, o pusiau tiesos. Mylintis intelektas siekia įpūsti tiesos žarijas, nors šios ir vos rusentų.
Galiausiai mes turime priimti savo laisvę Kristuje. Intelektualai gali būti griežti konformistai. Tai ypač tinka Amerikai, kuri yra labai konformistiška visuomenė. Mes manomės esą didieji nepriklausomo mąstymo globėjai, tačiau nukrypimas nuo visuotinai priimtos nuomonės dažnai iššaukia pasmerkimą. Tipinėje katalikų parapijoje yra didesnė nuomonių įvairovė nei vadinamosios „Gebenės lygos“ („Ivy League“) universitetų fakultetuose.
Laisvė, kurią krikščionys gali įnešti į intelektualinį lauką sakydami tai, ką kiti vengia sakyti arba tai padaryti, nekyla iš studijų. Pažinojau daug mokslininkų (įskaitant ir save), priklausomų nuo smulkių stabų, kurie ima vadovauti jų intelektualinei veiklai: karjera, statusas, nemitingų intelektualinių pasiekimų iliuzija. Laisvė kyla iš vidinio nusilenkimo Kristui maldoje. Protas seka širdimi.
Meilė ir laisvė. Šiuose dalykuose, kurių turi siekti intelektualas, nėra nieko išskirtinai krikščioniško. Sokratas turėjo juos abu. Tačiau malonė ištobulina prigimtį ir padeda mums peržengti savo silpnybes. Krikščionis intelektualas gali būti nelaukiamas šiandien, tačiau kaip krikščionis jis gali tapti šios žemės druska ir šviesa.
Parengta pagal Firstthings.com