2019 m. gruodžio 13 d. | asmeninė autorės paskyra Facebook
Buvo čia klausinėjama – kam reikalingi dirbtinai pučiami skandalai (įskaitant ir vienos pasižymėjusios teisėjos grįžimą į Lietuvą būtent dabar). Tai yra, ką norima užmaskuoti?
Kinų įsileidimas į Lietuvos strategines ūkio sritis (energetika, Klaipėdos uostas, vandens atsargos) yra tas mums už nugaros vykstantis procesas, dėl kurio rezultatų verksime graudžiomis ašaromis. Bet kai susigriebsime – jau bus per vėlu.
Taip, būtinai pasigirs balsų, kad tai „investicijos“, kurios labai naudingos Lietuvai. Tačiau tai trumparegiškas požiūris, nes kinams labiausiai reikia mūsų resursų (pigiai) ir logistikai strateginių objektų kontrolės (Klaipėdos uostas). Jie neateina gelbėti mūsų ekonomikos, oi ne.
Ir jie nėra nei draugai, nei gerosios fėjos.
Vos tik įgavę pakankamą kontrolę, pradės diktuoti (jei dar nepradėjo) tik jiems naudingas sąlygas. Su kinais derybų nėra, ypač kai kitoje derybų stalo pusėje yra tokios silpnos (visomis prasmėmis) valstybės kaip Lietuva.
Ten, kur ateina kinai, vietiniams gyventojams pradeda brangiau kainuoti jų pačių resursai (nes didžioji dalis perpumpuojama į kinų rankas).
Beje, paprastai kinai agresyviai skverbiasi į tas šalis, kuriose silpna demokratija ir aukštas korupcijos lygis, nes jų interesai stumiami paperkant vietinius politikus, mokslininkus („ekspertus“) ir pan. Tad jų ėjimas į Lietuva kai ką pasako apie mūsų „pasiekimus“ per 30 nepriklausomybės metų.
Žinoma, susilauskime ir parodinių „labdaros“ projektų. Tokių kaip Fidžyje, kur kinai, visiškai pajungę šios šalies resursus savo interesams, pastatė mokyklą ir įteigė vietiniams gyventojams, kad tai yra geriausia, kas jiems galėjo nutikti. Nors realybėje po labdaros priedanga yra superkami didžiuliai žemės plotai ir juose kinai tvarkosi taip kaip jiems patinka. Iš visiškai ekologiškos, natūralaus žemės ūkio šalies, Fidžis virsta eiliniu kinų fabriku: plečiama intensyvi žemdirbystė, į jautrų dirvožemį tonomis verčiami chemikalai. Fidžio vandens resursai – kinų rankose. Tas pats laukia ir mūsų, nes švarus vanduo yra vienas iš strateginių kinų „medžioklės“ užsienio teritorijose tikslų (daugiau skaityti ČIA).
Manot, pas mus taip nebus, nes negalima lyginti Fidžio – kažkokios nutolusios trečiojo pasaulio šalies su Lietuva, kuri yra po ES sparnu?
Prieš tvirtai teigiant, jog tokio pavojaus nėra, reikėtų pasidomėti, kaip vyksta Kinijos lobizmas ES institucijose ir kokiais interesais ten prekiaujama, kaip dalijamasi rinkomis. Molotovo–Ribentropo paktas kvadratu. Briuselis tiek prifarširuotas kinų, kad kartais jau nebežinai, ar esi Europoje, ar Azijoje (daugiau skaityti ČIA).
ES valstybių vyriausybės, išskyrus kelias (šlovė Lenkijai ir Čekijai!) lenktyniauja dėl Kinijos palankumo, nes dideli sandoriai su Kinija reiškia momentinį biudžeto (tiek valstybinio, tiek partijų ar korumpuotų politikų) papildymą. O tai ne pro šalį šlubuojančioms ekonomikoms.
Ką daryti? Nežinau. Netikiu, kad yra tokia jėga, kuri gali atsilaikyti prieš kinų buldozerį. Ir čia nepadės akcijos „Nepirk prekės kiniškos“, nes jau nebe ant prekybos plastikiniais žaislais laikosi Kinijos ekonomika (daugiau skaityti ČIA).
Čekai pareiškė, kad jų sąžinės kinai nupirkti negali. Ir drąsiai parodė duris. Tai įvyko Prahos mero asmenyje, kuris nepasidavė kinų spaudimui pripažinti „vienos Kinijos“ politiką, t.y. Taivano ir Tibeto okupaciją(daugiau apie tai skaityti ČIA).
Tuo tarpu Vilniuje, Kinijos ambasados surengtoje propagandinio filmo apie Tibetą peržiūroje, dalyvavo Lietuvos Vyriausybės, Seimo atstovai, „kiti pareigūnai ir ekspertai“ (daugiau skaityti ČIA).
LRT teigimu, „Dokumentiniame filme vaizduojami Tibeto peizažai ir „kruopštūs jo žmonės, tuo pačiu įamžinant modernizacijos iššūkius tradicinėje visuomenėje“, teigia Kinijos valstybinė naujienų agentūra „Xinhua“.
Filmą prodiusavo Kinijos centrinė televizija. Jame neparodomi žmogaus teisių pažeidimai Tibete, kurį Kinija okupavo 1950 metais.“