LėRėTė TV bitės darbininkės labai iš anksto reklamavo savo opusą „Riaušių anatomija“, intriguojančiai kviesdamos žiūrėti ir „pamatyti ko dar nematėte“ ir t.t.
Normaliam žmogui iš anksto buvo aišku koks produktas kuriamas ir kodėl. „Bitės darbininkės“ yra pernelyg nuspėjamos.
Tačiau tas neištrinamas noras tikėti teisingomis intencijomis nugalėjo skepticizmą. Todėl po vienu iš pirmųjų „tyrėjos“ Jurgos Tvaskienės anonsų apie kuriamą „siaubiaką“ pateikiau konkrečią info kaip buvo iškraipoma „riaušių“ statistika.
Beje, apie tokį mechanizmą rašiau savo paskyroje ir iki rugpjūčio mėn. protesto mitingo. Nereikia būti VSD karininku, kad žinotum kelis klasikinius manipuliavimo minia bei galios instrumentais metodus.
Na, sakykim, patyrusios žurnalistės – tyrėjos to nežino.
Tad informavau – užkabinau ant meškerės kabiuko masalą, taip sakant. Beliko tik žuvį ištraukti.
Manote, kad „objektyvaus tyrimo“, nuo kurio turėjo „pasišiaušti plaukai“ autorė, žurnalistė, „tyrėja“ Jurga Tvaskienė susidomėjo šia surežisuota „riaušių“ statistika – klausė pavardžių, aiškinosi aplinkybes ir kt.? – Ne.
Nesakau, kad rezultatą būtina pateikti tyrimo medžiagoje – sutinku, kad man žinomi epizodai galimai neverti būti didelės dėlionės detale. Gal jų vieta istorijos šiukšlyne.
Bet kur tas žurnalisto smalsumas, entuziazmas, dieną naktį degantis noras prisikasti iki tiesos?
Aš esu už tai, kad būtų keičiamas teisinis reguliavimas ir:
– nutrauktas LRT TV subsidijavimas iš mokesčių mokėtojų pinigų, nes tai nebėra nacionalinė televizija.
Yra kelios kultūrinės pakraipos laidos, kurias galbūt norėčiau ir toliau finansuoti iš savo mokamų mokesčių. Galima sukurti mechanizmą, leidžiantį paskirti tam tikrą mokesčių dalį būtent tiems turinio kūrėjams, kurių darbas reikšmingas nacionaliniu mastu (o ne įgyvendina tam tikros politinės grupės interesą).
– būtų apribota viešojo administravimo institucijų, partijų ir kitų viešąjame gyvenime dalyvaujančių darinių galimybė viešuosius pinigus naudoti „viešiesiems ryšiams“, „visuomenės informavimui“, „informacinėms kampanijoms“ ir pan. tikslams. Ministerijos ir kitos institucijos turi pakankamai vidinių resursų (PR, IT skyriai ir t.t.), kad be papildomų išlaidų pateiktų sausą informaciją apie savo veiklą. O visa kas viršaus – tai jau nebe informacija, o nuomonės formavimas.
Šimtai milijonų, išleisti viešinimui – tai korupciniai pinigai.
Viešųjų pinigų naudojimas pagal įvairias sutartis mass media yra viena iš didžiausių korupcijos mechanizmo dedamųjų.
Korumpuotos, oligarchinės struktūros (kurios vis labiau įgyja diktatorišką pakraipą) laikosi mass media sukurto burbulo. Jam sprogus, jie gana greitai subliukštų nelyg oro perpildytas balionas.
Įsivaizduokite, kad rytoj iš viešosios erdvės išnyktų užsakomieji reportažai, straipsniai; jei visi žurnalistai nuo rytojaus galėtų rašyti ir kalbėti tai, ką iš tiesų galvoja, nes nebepriklausytų nuo kieno nors maitinančios rankelės; jei LRT valdymo bei finansavimo struktūra taptų skaidri, jei neliktų visų tų prielipų-siurbėlių? Garantuoju – ant Lietuvos taptų šviesiau jau tą pačią dieną. Galvose sumažėtų šiukšliadėžių turinio.
Tą patį galime padaryti ir savo apsisprendimu – nebesidalinti, nereaguoti, nebekomentuoti, nežiūrėti ir t.t. Tai nėra sisteminės problemos sprendimas, o tik efekto mažinimas (irgi yra gerai).