Jei būtumėt operacijų vadovu kurį apribojimą taikytumėte ”pandemijos suvaldymo” tikslu:
• drausti didžiosios dalies ligonių lankymą stacionaruose;
• ar drausti trintis po akropolius, naktinius klubus ir tenkinti kitus išimtinai vartotojiškus poreikius.
Mes pasirinkome variantą – vartojimui taip (kad ir su apribojimais). Žmogiškumui – ne. Net jei turi išganingąjį GP, negalėsi aplankyti sergančio tėvo, motinos, sutuoktinio, jei jis papuola į su virusu biurokratiškai susijusią kategoriją (pvz., ligoniui konstatuojami tam tikri simptomai, nors testas neigiamas). Negalėsi pasirūpinti ligonio poreikiais.
Vis dažniau tenka išklausyti ligoninių stacionaruose esančių žmonių artimųjų skundų, jog ligonis prašo pagalbos, tačiau lankyti draudžiama ”dėl viruso”. Sveikatos priežiūros įstaigos nusistačiusios (ne)lankymo tvarką, kuri labai didelę dalį pacientų atkerta nuo šeimos, nuo žmogiškojo kontakto.
Neva sistemos perkrovos siekiant išvengti (kai dešimtys tūkstančių kasdien akropoliuose trinasi užpakaliais).
Kartais sergantysis prašo papildomos antklodės, nes palatoje (”kovidinėje”!)- šalta, o kartais žmogui norisi normalaus naminio maisto. O gal tiesiog gyvą draugišką veidą pamatyt.
Yra atvejų, kai ligoniui daromos kliūtys susisiekti su šeima mobiliuoju telefonu.
Man plaukai šiaušiasi bandant įsivaizduoti kokias galimybes išgyventi turi viruso pakirstas (arba kreivo šleivo testo pagalba įtikintas, kad yra pakirstas) žmogus, kai, būdamas nežinioje ir, galimai, nevilties būsenoje, yra bombarduojamas tik neigiama informacija ir medikų priekaištais, kad pats kaltas, nes nesiskiepijo (oh, yes, jie tai daro). Kai savaitėmis neturi kontakto su šeima ir pergyvena ne tik dėl savo būklės bet ir dėl to, kad artimieji gyvena nežinioje.
Yra ne vienas atvejis, kai artimieji gauna žinutes ”gelbėk”, “padėk, mirštu” ir pan. Aštresnių žinučių taip pat yra.
Yra atvejų (ir panašu, kad jų daugėja), kai tai yra paskutinė iš ligonio gauta žinutė. Po to – nežinia arba prieštaringos informacijos teikimas, kurį laiką net nežinant ar žmogus dar gyvas. Kodėl staiga normaliu elgesiu tapo tokia nepagarba artimiesiems – lyg jie būtų kokie nors trukdytojai, o ne žmonės, besirūpinantys savo mylimaisiais, šeimos nariais?
Jeigu sistema neigia esminį žmogaus poreikį rūpintis sunkiai sergančiu artimu ir sergant jausti artimųjų rūpestį, tai ji, vadinasi ji yra antihumaniška.
Aš manau, kad draudimas lankyti ligonius, informacijos apie gydymo procesą neteikimas ligonio pasirašytuose dokumentuose nurodytam asmeniui, susisiekimo su artimaisiais trukdymas yra ne tik antihumaniškas, bet ir teisei prieštaraujantis elgesys.
Argi neaišku kas vyksta: kiek anksčiau prasidėjo procesas pavadinimu ”valstybė geriau už tėvus pasirūpins vaikais”, o dabar tas pats principas taikomas jau ir suaugusiems: neva kažkokia gremėzdiška biurokratinė sistema geriau už mylimą, artimą žmogų pasirūpins visais ligonio poreikiais.
Gal, jei kasdien į baltų chalatų kišenes kaišiosi šimtines. Bet ir tokiu atveju – argi nusipirksi gerą emociją, šiltus santykius, įprasto naminio maisto skonį, nuoširdžią šypseną, jausmą “viskas bus gerai”? Juk palatoje guli ne tik fizinis žmogaus kūnas, bet jaučianti būtybė su emociniais poreikais. Kurių netenkinimas tikrai nepadeda kovoti su liga.
Vieša paslaptis, kad medikams pirmoje vietoje yra popierių tinkamas užpildymas (kad ligonių kasos liktų patenkintos), o tik po to – su ligonio gydymu susiję praktiniai dalykai.
Nelengva ir jiems – sistemos įkaitams (kaip patys save dažnai apibūdina).
Matyt, ateis laikas kai teks Konstitucijoje apibrėžti, rodos, banalų faktą, kad kad žmogus visų pirma yra emocinius poreikius turinti būtybė. O tik paskiausiai – statistinis biurokratinis vienetas ir mokesčių mokėtojas. Ir kad niekas – nei valstybė, nei privatūs asmenys – negali trukdyti niekuo nenusikaltusiam žmogui palaikyti realų, gyvą ryšį su artimaisiais. Net jei jis pasigavo tikrą ar popierinį virusą.