Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba (VTAS) vis labiau ir labiau tampa policinės valstybės įrankiu. Pakanka VTAS nuomonės, kad „galėjo būti“ padaryta nusikalstama veika – ir pradedamas ikiteisminis tyrimas.
O kad, pvz., Kauno VTAS yra linkusi tėvus apkaltinti nebūtais dalykais, įsitikinu beveik kiekvienu vaikų paėmimo atveju; ypač populiaru yra apkaltinti girtavimu, grėsmės vaikams kėlimu arba fiziniu smurtu neturint jokių įrodymų. Tada VTAS pareiškia, kad tėvai gali kenkti ikiteisminaim tyrimui (net jei vienas iš jų nekaltinamas nusikaltimo prieš vaiką padarymu), ir štai abu tėvai (nors bent vienas iš jų niekuo nesusijęs su tiriamu įvykiu) nušalinami nuo proceso.
Vaiko interesams imasi atstovauti VTAS darbuotojai, kurie leidžia vykti siaubingai neprofesionalioms vaikų apklausoms ir siekia tik vieno – tėvų ar vieno iš tėvų apkaltinimo, nes juk reikia pateisinti vaiko paėmimą, ar ne?
Eglės Kručinskienės baudžiamojoje byloje Gintarui Kručinskui nebuvo leista įgyvendinti savo, kaip sūnaus tėvo, teisių ir atstovauti sūnaus interesams, nors G.Kručinskui nebuvo pareikšti jokie kaltinimai. Vaiko atstovo vaidmenį atliko Kauno miesto VTAS – ta pati institucija, kurios darbuotojas Izmailovas agresyviai elgėsi mažamečio vaiko atžvilgiu ir net nesiteikė pasirodyti teisme, nors buvo kviestas net kelis kartus.
Tiesiog šiaip, be jokių motyvų, be teismo sprendimo vaiko tėvas buvo nušalintas nuo savo prigimtinės teisės ir pareigos būti savo nepilnamečio vaiko atstovu.
O iki tol galvojau, kad Lietuvoje galioja Civilinio kodekso 3.157 straipsnis „Atstovavimas vaikams“: „Tėvai yra savo neveiksnių nepilnamečių vaikų atstovai pagal įstatymą, išskyrus tėvus, teismo sprendimu pripažintus neveiksniais šioje srityje arba ribotai veiksniais šioje srityje, ir kitus šiame kodekse nustatytus atvejus“.
Taigi, tuo remdamasi ir darau išvadą, kai vaiko teisių apsaugos institucijos darbuotojų nuomonė Lietuvoje turi daugiau galios negu įstatymas, šiuo atveju – Civilinis kodeksas.