Bernardinai.lt
Rutgeris Bregmanas – olandų istorikas, rašytojas, išleidęs keletą knygų istorijos, filosofijos ir ekonomikos temomis. Viena populiariausių jo knygų „Utopija realistams“ (Utopia for Realists) tapo nacionaliniu bestseleriu.
1954 metų vasarą talentingas jaunas psichologas skaitė laikraštį ir jo žvilgsnį patraukė keista antraštė paskutiniame puslapyje.
PRANAŠYSTĖ IŠ KLARIONO PLANETOS
KVIETIMAS MIESTUI: BĖKITE NUO ŠIO POTVYNIO
JIS UŽLIES MUS GRUODŽIO 21
PRANEŠAMA IŠ KOSMOSO PRIEMIESČIO GYVENTOJAMS
Psichologas, vardu Leonas Festingeris, susidomėjo ir skaitė toliau. „Lake City bus nušluotas patvinusio didžiojo ežero vandens prieš pat aušrą gruodžio 21 dieną.“ Žinią perdavė namų šeimininkė iš Čikagos priemiesčio, jos pačios teigimu, gavusi ją iš aukštesniųjų būtybių iš kitos planetos: „Jos atskrido į Žemę tuo, ką mes vadiname skraidančiomis lėkštėmis.“
Kaip tik šito Festingeris ir laukė. Tai buvo proga patyrinėti paprastą, bet keblų klausimą, nedavusį jam ramybės jau daug metų. Kas nutinka, kai žmonės patiria rimtą savo įsitikinimų krizę? Ką sakys ši namų šeimininkė, kai jos gelbėti neatskris jokia „lėkštė“? Kas bus, kai potvynis neįvyks?
Šiek tiek pasidomėjęs, Festingeris sužinojo, jog toji moteris, Dorothy Martin, buvo ne vienintelė įsitikinusi, kad pasaulio pabaiga ateis 1954 metų gruodžio 21-ąją. Maždaug tuzinas jos pasekėjų – protingų, padorių amerikiečių – vedami tvirto įsitikinimo, išėjo iš savo darbų, pardavė nuosavybę arba paliko savo sutuoktinius.
Festingeris nutarė įsismelkti į šią Čikagos sektą. Netrukus jis pastebėjo, kad jos nariai ne itin stengėsi įtikinti kitus, kad galas arti. Išgelbėjimas buvo rezervuotas jiems, keletui išrinktųjų. 1954 metų gruodžio 20-osios ryte ponia Martin gavo naują žinutę iš aukščiau: „Vidurnaktį jūs būsite susodinti į mašinas ir nuvežti į tą vietą, kur jus įsodins į laivą (lėkštę).“
Susijaudinusi grupelė ėmė laukti savo žengimo į dangų.
1954 metų gruodžio 20-osios vakaras:
23:15: Ponia Martin gauna žinutę, liepiančią žmonėms užsivilkti paltus ir pasiruošti.
00:00: Nieko neįvyksta.
00:05: Vienas iš tikinčiųjų pastebi, kad kitas laikrodis kambaryje rodo 23:55. Grupė sutinka, kad dar ne vidurnaktis.
00:10: Žinutė iš ateivių – „lėkštės“ vėluos.
00:15: Kelis kartus suskamba telefonas – žurnalistai nori patikrinti, ar pasaulio pabaiga jau įvyko.
02:00: Vienas iš jaunesniųjų pasekėjų prisimena, kad jo mama sakė, jog jei antrą valandą jis nebus grįžęs namo, ji iškvies policiją. Kiti jį patikina, kad jo pasitraukimas bus kilnus pasiaukojimas, idant būtų išgelbėta visa grupė. Jis išeina.
04:00: Vienas iš tikinčiųjų sako: „Aš sudeginau visus tiltus. Atsukau nugarą pasauliui. Aš negaliu sau leisti abejoti, privalau tikėti.“
04:45: Ponia Martin gauna naują žinutę: Dievas nutarė pasigailėti Žemės. Ši grupelė tikinčiųjų paskleidė tiek šviesos šią naktį, kad Žemė yra išgelbėta.
04:50: Paskutinė žinutė iš aukščiau: Ateiviai nori, kad geroji naujiena tuojau pat būtų išplatinta per laikraščius. Apsiginklavę šia nauja misija, tikintieji dar prieš aušrą informavo visus laikraščius ir vietinę radijo stotį.
Kai pranašystės neišsipildo
„Įsitikinusį žmogų sunku pakeisti.“ Taip prasideda Leono Festingerio šių įvykių analizė knygoje „Kai pranašystė neišsipildo“ (When prophesy fails), pirmą kartą išleistoje 1956 metais. Festingeris tęsia: „Pasakyk jam, kad nesutinki, ir jis nusigręš nuo tavęs. Parodyk jam faktus ar skaičius, ir jis suabejos tavo šaltiniais. Apeliuok į logiką, ir jis įsigudrins nematyti ryšio.“
Nesunku pasišaipyti iš ponios Martin ir jos pasekėjų, tačiau nė vienas iš mūsų nėra apsaugotas nuo reiškinio, kurį aprašo Festingeris. Jis pavadino tai „kognityviniu disonansu“. Kai tikrovė prieštarauja mūsų giliausiems įsitikinimams, mes verčiau perkalibruojame tikrovę, nei imamės keisti savo pažiūras. Maža to, mūsų įsitikinimai pasidaro dar nelankstesni.
Neapsigaukite – mes esame linkę būti gana lankstūs praktinėje sferoje. Daugelis iš mūsų noriai priima patarimus, kaip išimti riebalų dėmes ar pjaustyti agurką. Tik kai ant kortos statomos mūsų politinės, ideologinės ar religinės idėjos, mes tampame itin užsispyrę. Esame linkę nagais kabintis į žemę, kai kas nors meta iššūkį mūsų nuomonei apie bausmes nusikaltėliams, lytinius santykius ar visuotinį atšilimą. Tai tokios idėjos, prie kurių žmonės prisiriša ir kurias labai sunku paleisti. Tai paveikia mūsų tapatybės jausmą ir vietą socialinėje grupėje – Bažnyčioje, šeimoje, tarp draugų.
Vienas veiksnys tikrai nedalyvauja – tai kvailumas. Jeilio universiteto tyrėjai parodė, kad išsilavinę žmonės būna labiau nepajudinami nei bet kas kitas. Juk išsilavinimas duoda įrankių, leidžiančių apginti savo nuomones. Protingi žmonės būna labai įgudę rasti argumentų, ekspertų ir tyrimų rezultatų, kurie paremia jų įsitikinimus, o internetas nepaprastai palengvino galimybę būti savo pačių idėjų vartotojais, kai dar vienas „įrodymas“ visada čia pat, po ranka – tereikia paspausti pelę.
Amerikietė žurnalistė Ezra Klein daro išvadą: protingi žmonės naudoja savo intelektą ne tam, kad rastų teisingą atsakymą, bet tam, kad rastų tokį atsakymą, kokio jie nori.
Kai mano laikrodis mušė vidurnaktį
Turiu šį tą prisipažinti. Kai rašiau savo penkiolikos valandų darbo savaitės apologiją, aptikau straipsnį pavadinimu „Trumpesnė darbo savaitė gali nepadidinti gerovės“. Tai buvo tekstas The New York Times apie Pietų Korėjoje atliktą tyrimą, kur buvo tvirtinama, kad 10% trumpesnė darbo savaitė nepadarė darbuotojų laimingesnių. Papildoma paieška Google sistemoje atvedė mane prie The Telegraph straipsnio, kur teigiama, kad mažiau darbo gali būti žalinga mūsų sveikatai.
Ir štai aš buvau Dorothy Martin, o mano laikrodis mušė vidurnaktį. Tuojau pat buvo mobilizuoti visi gynybos mechanizmai. Pirmiausia suabejojau šaltiniu – The Telegraph vis dėlto daugiau ar mažiau populistiškas laikraštis, tad kaipgi galėčiau rimtai žiūrėti į tą straipsnį? Be to, The New York Times antraštėje buvo žodelis „gali“. Tad kiek galutinės to tyrimo išvados? Netgi stereotipai iškilo į paviršių – tie korėjiečiai – tikri darbo maniakai, jie tikriausiai dirbo viršvalandžius net tada, kai oficialiai užfiksuodavo mažiau valandų. O dar tas žodis „laimė“… Kaip jūs tai pamatavote?
Patenkintas savo išvadomis, nustūmiau tą tyrimą į šalį. Įtikinau save, kad jis nėra aktualus.
Idėjų galia
„Statyk ir toliau savo oro pilis“, – atsakė vienas bičiulis, kai nusiunčiau jam porą savo straipsnių. Suprantu, kodėl jis taip reagavo. Galų gale – kokia nauda iš beprotiškų naujų idėjų, kai politikams nesiseka netgi subalansuoti biudžetą?
Kaip tik tada pradėjau savęs klausti: ar naujos idėjos iš tikrųjų gali pakeisti pasaulį. Jūs galbūt (labai blaiviai) atsakytumėte, kad jos negali. Žmonės užsispyrę laikysis senųjų idėjų, nes su jomis jaučiasi patogiai. Bet reikalas tas, kad per laiką idėjos pasikeitė. Vakarykštis avangardas yra šiandienos sveika nuovoka. Tikrasis klausimas yra ne tai, ar naujos idėjos gali įveikti senąsias, klausimas yra, kaip.
Jeigu tiesa, kad idėjos kinta ne palaipsniui, bet šuoliais – per sukrėtimus – tuomet pamatinė mūsų demokratijos, žurnalistikos ir švietimo prielaida yra klaidinga. Tai reikštų, kad iš esmės švietėjiškas modelis, aiškinantis, kaip žmonės keičia nuomones, t. y. rinkdami informaciją ir racionaliai samprotaudami, tėra kontraforsas dabartiniam status quo sutvirtinti. Tai reikštų, kad visi tie, kas išpažįsta racionalumą, niuansus ir kompromisus, nesuvokia iki galo, kaip idėjos valdo pasaulį. Pasaulėžiūra nėra Lego žaidimas, kur gali vieną blokelį nuimti, kitą pridėti. Tai tvirtovė, kuri ginama dantimis ir nagais, ir visais įmanomais įtvirtinimais, kol spaudimas pasidaro toks didelis, kad sienos ima linkti.
Naktis buvo ilga
2008-ieji, regis, buvo paties didžiausio kognityvinio disonanso atvejis nuo didžiosios depresijos laikų. Rugsėjo 15 dieną investicinis bankas Lehman Brothers paskelbė bankrotą. Staiga visa bankų sistema tarytum pakibo ore, bet kurią akimirką pasirengusi subyrėti kaip kortų namelis. Buvęs Federalinės rezervų sistemos pirmininkas Alanas Greenspanas buvo priblokštas. Dar 2004 metais jis tikino: „Ne tik individualios finansų institucijos tapo atsparesnės rizikos veiksnių poveikiui, bet ir visa finansų sistema tapo stipresnė.“ Daugelis manė, kad jis bus įamžintas finansų šlovės salėje.
Po kelerių metų, per klausymą Atstovų rūmuose, palaužtas bankininkas prisipažino esąs „šokiruoto netikėjimo būklės“. Kai vienas kongresmenas paklausė, ar jis nebuvo suklaidintas savo paties idėjų, Greenspanas atsakė: „Kaip tik dėl šios priežasties ir esu sukrėstas, nes maždaug keturiasdešimt metų nugyvenau įsitikinęs, kad jos kuo puikiausiai veikia.“
1954 metų gruodžio 21-osios pamoka yra ta, kad viskas susitelkia į vieną kritinę akimirką. Kas nutiks, kai laikrodis išmuš vidurnaktį? Krizė gali atverti kelią naujoms idėjoms, bet gali ir užkietinti senus įsitikinimus.
Šiandien mes vis dar laukiam esminės bankų reformos. Wall Street’o bankininkai gauna didžiausias premijas po katastrofos. O bankų kapitalo rezervai mažyčiai kaip niekada iki šiol. Joris Luyendijkas, The Guardian žurnalistas, dvejus metus stebėjęs, kas vyksta Londono finansų sektoriaus užkulisiuose, taip apibendrino savo patirtį: „Jausmas toks, tarsi stovėtum prie Černobylio ir stebėtum, kaip jie iš naujo paleidžia reaktorių palikdami tą pačią seną vadybą.“
Ar 2008 metais kognityvinis disonansas buvo nepakankamai didelis, ar per daug didelis? Ar mes per daug investavome į senus įsitikinimus? O gal tikrai nėra kitos alternatyvos?
Žodis „krizė“ yra kilęs iš graikų kalbos, jis reiškia „atskirti“, „atsijoti“. Tad krizė turėtų būti tiesos akimirka, kai daromi pamatiniai pasirinkimai. Tačiau atrodo, kad 2008 metais mes nepajėgėme padaryti tokio pasirinkimo. Tiesiog stebėjome griūtį ir, nematydami alternatyvų, tegalėjome toliau klampoti senu keliu. Tad gal žodis „krizė“ netinka apibūdinti dabartinei situacijai. Panašiau, kad esame komos būsenos. Tai taip pat graikiškas žodis, reiškiantis „gilus miegas be sapnų“.
Kapitalistai rezistentai
Friedrichas Heyekas ir Miltonas Friedmanas buvo tikri oro pilių statytojai. Hayekas rašė: „Mes turime laisvos visuomenės kūrimą iš naujo paversti intelektualiniu nuotykiu. Mums reikia liberalios Utopijos.“ Net jeigu laikote juos piktadariais, kurie godumą padarė madingą ir turėtų būti kaltinami už finansinę krizę, milijonus žmonių įstūmusią į skurdą, netgi tokiu atveju daug ko galime išmokti iš jų.
Vienas gimė Vienoje, kitas – Niujorke. Abu tvirtai tikėjo idėjų galia. Daugybę metų abu priklausė marginaliai mažumai, beveik sektai, kuri egzistavo už mainstreamo minties kokono ribų. Drauge jie praplėšė tą kokoną, pakeitę pasaulį taip, kaip diktatoriai ar milijardieriai galėtų tik pasvajoti.
Ši istorija prasidėjo 1947-ųjų balandžio 1 dieną, nepraėjus nė metams po Keyneso mirties, kai 40 filosofų, istorikų ir ekonomistų susirinko nedideliame Šveicarijos kaimelyje Mont Pèlerin. Kai kuriems teko keliauti kelias savaites, kirsti vandenynus, kad ten patektų. Vėliau jie tapo žinomi kaip Mont Pelerino draugija.
Visi 40 mąstytojų, atvykusių tuomet į Šveicariją, buvo skatinami drąsiai išsakyti savo mintis, ir visi kartu jie sudarė pasipriešinimo socializmo dominavimui stovyklą. Hayekas, šio įvykio iniciatorius, kadaise skundėsi: „Žinoma, šiandien nedaug liko žmonių, kurie nebūtų socialistai.“ Tuo metu, kai netgi Jungtinės Amerikos Valstijos ėmėsi labiau socialistiškos politikos, propaguoti laisvąją rinką buvo ganėtinai revoliucinga, ir Hayekas jautėsi „beviltiškai nederantis prie savo laikmečio“.
Miltonas Friedmanas taip pat buvo tame protų susitikime. Vėliau jis pasakojo: „Ir štai aš, jaunas naivus provincialas iš Amerikos, buvau čia kartu su žmonėmis iš viso pasaulio, pasišventusiais tiems patiems liberaliems principams, kaip ir mes. Visi jie buvo aršiai puolami savo šalyse, tačiau tarp jų buvo mokslininkų, kurie jau tada buvo žinomi, kiti dar tik turėjo tokie tapti.“ Išties, aštuoni Mont Pelerino draugijos nariai tapo Nobelio premijos laureatais.
1947 metais niekas negalėjo numatyti tokios „žvaigždiškos“ ateities. Didžiuliai Europos plotai buvo virtę griuvėsiais. Atstatymo darbas buvo persmelktas Keyneso idealų: darbas visiems, laisvos rinkos apribojimas, bankų veiklos reguliavimas. Karo valstybė pamažu peraugo į gerovės valstybę. Vis dėlto tais metais neoliberalizmo idėjos Mont Pelerino draugijos dėka ėmė įgauti pagreitį. Galiausiai ši grupė tapo XX amžiaus minties lydere. Per mažiau nei 50 metų idėja, kadaise laikyta marginalia ir radikalia, ėmė valdyti pasaulį.
Neoliberalizmo pamoka
Šiandien kai kurie teigia, kad beveik nesvarbu, už ką balsuojate. Nors vis dar egzistuoja kairė ir dešinė, nė viena pusė, atrodo, neturi aiškaus plano ateičiai. Ironiška, bet dviejų kone pamaldžiai tikėjusių idėjų galia žmonių proto kūdikis dabar tapo stabdžiu naujų idėjų plėtotei. Galėtų atrodyti, kad pasiekėme istorijos pabaigą, liberalioji demokratija yra paskutinė stotelė, o „laisvas vartotojas“ – galutinė žmonių rūšies forma.
Kai Friedmanas buvo paskirtas Mont Pelerino draugijos pirmininku 1970 metais, dauguma filosofų ir istorikų jau buvo palikę stovyklą. Diskusijos tapo grynai techninės ir ekonominės. Friedmano atėjimas ženklino pradžią eros, kai ekonomistai tapo Vakarų pasaulio minties lyderiais. Mes vis dar gyvename šioje eroje. Gyvename vadybininkų ir technokratų pasaulyje. „Susitelkime į problemų sprendimą, – sako jie. – Svarbiausia suvesti galus su galais.“ Politiniai sprendimai nuolat pristatomi kaip būtinųjų poreikių sritis – kaip neutralūs ir objektyvūs įvykiai, tarytum kitoks pasirinkimas būtų tiesiog neįmanomas.
Keynesas buvo pastebėjęs šią tendenciją kylant jau jo dienomis. Jis rašė: „Praktiški žmonės, kurie manosi esą laisvi nuo bet kokios intelektualinės įtakos, paprastai yra jau mirusių ekonomistų vergai.“ Kai 2008 metų rugsėjo 15-ąją žlugo Lehman Brothers ir prasidėjo didžiausia krizė po didžiosios depresijos, mes neturėjome jokios realios alternatyvos. Niekas nebuvo paklojęs pamatų. Daugybę metų intelektualai, žurnalistai ir politikai tvirtai laikėsi įsitikinimo, kad jau praėjo „didžiųjų naratyvų“ laikai ir buvo pats laikas imtis pragmatiškų ideologijų.
Žinoma, mes vis dar turėtume didžiuotis laisve, už kurią kovojo ir kurią laimėjo ankstesnės kartos. Bet leiskite paklausti: ko verta žodžio laisvė, kai nebeturi ką pasakyti? Kokia nauda iš susirinkimų laisvės, kai nebeturime jokio bendrystės jausmo? Koks tikslas turėti religijos laisvę, kai niekuo nebetiki?
„Pažanga yra utopijų įgyvendinimas“, – kadaise rašė Oscaras Wilde’as. Šiandien žmonės netiki, kad „idėjos ir įsitikinimai yra pagrindinis istorijos variklis“, kaip kad argumentavo Hayekas dar tuomet, kad neoliberalizmas tebuvo kūdikis. „Mums atrodo taip sunku įsivaizduoti, kad galėtume mąstyti kitaip, nei mąstome dabar.“ Jo teigimu, naujoms idėjoms įsigalėti užtenka vienos kartos. Kaip tik dėl šios priežasties mums reikia mąstytojų, kurie būtų ne tik kantrūs, bet ir išdrįstų būti „utopistai“. Tegul tai bus Mont Pelerino pamoka mums. Tegul tai kartoja sau visi, kas nori geresnio pasaulio, kad nereikėtų dar kartą išgirsti, kaip laikrodis muša vidurnaktį, ir išvysti save belaukiant ateivių, kurie taip niekada ir neatskris mūsų gelbėti.
Iš anglų kalbos vertė Edita Janulevičiūtė