Bernardinai.lt
Į Bernardinai.lt klausimus panoro atsakyti dar vienas kandidatas į merus artėjančiuose rinkimuose. Tai architektas Rytis Račkauskas, kurį visuomeninis judėjimas KARTU kelia į Panevėžio miesto merus.
Nors, drįstu tvirtinti, kad anapus Panevėžio nesate labai žinomas, tačiau naujoku politikoje negalima Jūsų vadinti. Dalyvaujate nuo pat pirmų dienų Sąjūdžio veikloje, regis, net 7 metus buvote miesto Tarybos nariu, priklausėte Tėvynės sąjungai. Kita vertus, pirmą kartą tenka būti sąrašo lyderiu ir kandidatu į merus. Kas paskatino architekto išsilavinimą turintį Panevėžio gyventoją bristi į audringą politikos jūrą?
Ko gero, būtent mano profesija nemaža dalimi prisidėjo apsisprendžiant dalyvauti rinkimuose. Architektas kuria harmoningą aplinką, todėl privalo matyti visumą. Šis sugebėjimas neleidžia mąstyti siaurai, verčia būti aktyvų daugybėje gyvenimo sričių. Todėl negaliu būti abejingas, taikstytis su aplinkui didėjančia netvarka. Niekada nebuvau pasyvus stebėtojas, ypač kai kalbama apie mano miestą. Miestą, su kuriuo susietas visas mano gyvenimas, kūryba. Panevėžiui būtinos permainos. Nebijau imtis atsakomybės, todėl gavęs pilietinio judėjimo KARTU kvietimą dalyvauti rinkimuose, sutikau. Džiaugiuosi, kad bendražygiai, su kuriais petys petin stovėjome Atgimimo laikais, dalijomės šoviniais Aukščiausioje Taryboje, vėl šalia. Jų paragintas ir jausdamas palaikymą, ryžausi vesti Visuomeninio rinkimų komiteto „Povilas Urbšys už sąrašą KARTU“ komandą į rinkimus.
Pinigai nėra vienintelis svarbus veiksnys rinkimuose, bet ne kartą įsitikinome jo svarba. Kiek suprantu, negalite pasigirti tvirtu finansiniu pamatu rinkimų metu – kokiais būdais viliatės pasiekti Panevėžio gyventojus, bent perteikti jiems žinią, kad toks esate?
Tikrai negalime pasigirti finansų gausa. Negauname kaip parlamentinės partijos vyriausybės dotacijų. Mūsų neremia finansinių interesų grupuotės. Tačiau lėšų stoka verčia būti išradingesnius už oponentus. Mūsų kampanija remiasi savanoriais, tarp kurių – ne vienas Sąjūdžio laikų bendražygis. Senoji gvardija dar turi parako! Be to, užaugo šaunus jaunimas. Stengiamės rasti kelią į panevėžiečių širdis tiesiogiai su jais bendraudami. Nupūtėme dulkes nuo rinkiminių Sąjūdžio ginklų arsenalo. Pasirodo, jie puikiai veikia!
Kokias didžiausias Panevėžio miesto problemas matote šiandien?
Esminė problema ta, kad Panevėžyje nėra realiai veikiančios savivaldos. Savivaldybė jau seniai labiau panaši į interesų turgų, o politika – į verslą. Miestui ir žmonėms svarbūs sprendimai dažnai vienašališkai primetami „visažinės“ valdžios, o vietoje pagarbos ir supratimo susiduriama su arogancija, neveiklumu ir nekompetencija. Miestas tampa nebemielas gyventi, nepatrauklus verslui vystyti, jaunimas po studijų nebenori čia grįžti. Laikas ryžtingai tai keisti.
Jus remia Seimo narys Povilas Urbšys, kuris jau pusę kadencijos dirba Seime. Ar Jums nesusidaro įspūdis, kad tokie vienišiai kovotojai – tai donkichotai, kuriems tenka sunkiai kovoti su vėjų malūnais, o realią jėgą turi tik jau seniai susiformavę politiniai blokai? Ar nebus taip ir Jums, ir Jūsų sąrašui Panevėžyje?
Na, tam tikro donkichotiškumo mes su Povilu gal ir turime. Bet tik kovingumo prasme. Nesijaučiame kovojantys beviltišką, iš anksto pasmerktą kovą. Matome jos prasmingumą. Susibūrė stipri, susitelkusi komanda, jaučiame stiprų panevėžiečių palaikymą. Siūlome žmonėms realią, sąžiningą alternatyvą. O dėl susiformavusių politinių blokų jėgos realumo – tai parodys rinkimų rezultatai. Įsigalėjo partinė praktika ne sąžiningai dirbti žmonėms, o per savanaudiškus sandėrius sukaišioti kuo daugiau saviškių į „šiltas“ vieteles. Tai pakirto visuomenės pasitikėjimą partijomis. Partijų krizė akivaizdi.
Priklausėte Tėvynės sąjungai. Kodėl pasitraukėte iš partijos veiklos? Stebint iš šalies, Panevėžio partinė situacija atrodo keistai. Tėvynės sąjunga–Lietuvos krikščionys demokratai turi merą, tačiau pati partija labai susiskaldžiusi ir, panašu, įnirtingiau kovoja viduje nei bando įrodyti savo idėjų pranašumą?
Tėvynės sąjungoje išbuvau trejus metus, nuo jos įsteigimo 1993 m. iki 1996 m. Tačiau ir tiek užteko, kad tai būtų pirma ir paskutinė mano narystė kokioje nors partijoje. Įsivyravus jėgoms, kurioms politinė organizacija – tik įrankis ciniškiems ir savanaudiškiems įtakos žaidimams, palikau partiją.
Man, dalyvavusiam steigiant Tėvynės sąjungą, tai buvo didžiulis nusivylimas, nes lūkesčiai buvo dideli. Tėvynės sąjunga buvo kuriama kaip Sąjūdžio idealų tęsėja, neginčytina vertybinė alternatyva margame politiniame to meto spektre. Deja, to neįvyko. Dabartinė partijos situacija Panevėžyje, kurios priežastimi, mano nuomone, įprastu tapęs partinės vadovybės nejautrumas vietiniams skyriams, tik patvirtina, kad ir toliau einama klaidingu keliu. Gaila. Lietuvai reikia stiprios TĖVYNĖS SĄJUNGOS. Sakau tai gal labiau simboline prasme.
Tarkim, Jūs tampate meru – pirmieji Jūsų sprendimai?
Pirmaeilis uždavinys – suburti taryboje pasiryžusią dirbti miesto žmonėms stabilią valdančiąją daugumą, kartu su ja suformuoti veiklią ir kompetentingą savivaldybės administraciją. Nemėgstu populizmo, todėl sąmoningai nevardinsiu skambių lozunginių spekuliacinių apie pirmą, antrą ar trečią efektingai skambantį sprendimą, nes realybėje juos padiktuoja konkreti situacija.
Įdomu žinoti ir apie Jūsų religinius įsitikinimus. Kiek vertybiniai įsitikinimai veikia savivaldos lygmens politiką? Neretai tvirtinama, kad savivalda – tai ūkiniai darbai, o ne vertybinės kovos. Ar su tuo sutinkate?
Esu praktikuojantis katalikas, nepriimu būties be vertybinio pamato. Politiką suvokiu pirmiausiai kaip tarnystę žmonėms. Ir nesvarbu, kokio ji lygmens – parlamentinio ar savivaldos. Tarnavimas visuomenei nebus tikras be artimo meilės, vienos pamatinių krikščioniškųjų vertybių. Tai universalu.
Apskritai, pats žmogiškumas suvokiamas per vertybinę prizmę. Nėra taip, kad vienoje situacijoje vadovaujiesi vertybėmis, o kitoje gali jas ignoruoti. Tiesiog jas išpažįsti arba ne. Jeigu esi vientisa, adekvati, nesusidvejinusi asmenybė, vertybiniai įsitikinimai yra neatskiriama tavo dalis.
Klausimus pateikė Andrius Navickas.