Mykolas Jackevičius | ekspertai.eu
Praeitą savaitę Seimo nario, istoriko Arvydo Anušausko sukviesti bendraminčiai susirinko sostinės „In Vino“ vyninės salėje pasvarstyti apie Lietuvoje tvyrančias sąmokslo teorijas. Dažnai girdime istorijas apie įvairius klanus, specialiųjų tarnybų kėslus, apie Rusijos ranką, kuri nori sujaukti mūsų politinį gyvenimą. Kelerius metus vykstanti Garliavos drama taip pat įvardijama kaip viena iš sąmokslo teorijų. Vieni mano, kad egzistuoja slaptas pedofilų klanas, o kiti mano, kad tai Rusijos specialiųjų tarnybų gudri operacija prieš Lietuvos siekius išsikovoti energetinę nepriklausomybę. Ekologinis judėjimas prieš skalūnų dujų išgavimą hidraulinio uolienų plėšymo būdu taip pat priskirtinas gaivališkam sąmokslui. Dabartinis parašų rinkimas referendumui dėl žemės vėl priskiriamas sąmokslui. Konservatorius Mantas Adomėnas šiuos reiškinius pavadino radikalizuojančiais tinklais. Kita vertus, neaišku, kiek prie sąmokslo teorijų kūrybos prisideda žiniasklaida, manipuliuodama faktais ir skaitytojų nuomonėmis. Didieji dienraščiai kartais nevengia iškraipyti faktų, užsiimti fotografijų manipuliacija, kuria nebūtas istorijas. Apžvalgininkai nevengia dramatiškų formuluočių: V. Liaučius prieš kelias dienas rašė, kad Seimo pirmininkė „atvirai žada kruviną pramogą politinio elito kraujo ištroškusiai miniai“. R. Valatka yra minėjęs apie kai kurių politikų „hunveibinišką mąstymą“, arba Dovydo Pancerovo skelbta frazė „ponios Venckienės gerbėjus aš palyginau su stribais. Žmonėmis, kurie sėjo mirtį ir neapykantą“. Siekis įbauginti, išgąsdinti savo skaitytojus neretai sukelia baimę ir patiems nuomonės formuotojams. Toks įspūdis, kad jie ir patys patiki fantasmagoriniais siužetais, kuriais bandoma maitinti Lietuvos žmones. Tad skelbiame diskusijos dalį, kurią rengė Seimo narys Arvydas Anušauskas, o garbingais svečiais buvo „Lietuvos ryto“ žurnalistas Dovydas Pancerovas ir rašytojas Justinas Žilinskas, kuriantis fantastinę literatūrą. Kviečiame ir jus, gerbiami skaitytojai, pasidalyti savo nuomonėmis apie sąmokslo teorijas, klestinčias Lietuvoje.
Justinas Žilinskas: Reikėtų skirti sąmokslą ir sąmokslo teorijas. Sąmokslo teorija – dirbtinės ideologinės struktūros pagrindo sukūrimas. Sąmokslo teorija atspindi mitologinę, religinę pasaulėžiūrą (prašau neįsižeisti tikinčių žmonių). Sąmokslo teoriją vertinu kaip paprastą norą paaiškinti pasaulį. Mes esame smalsios būtybės. Smalsumas mus skiria nuo primatų. Smalsumas mus verčia ieškoti įvairių reiškinių priežasčių. Kaip sakė filosofas Jaspersas, nuostaba mus verčia mąstyti, suka žmones į filosofiją. Lygiai taip pat nuostaba kreipia į sąmokslo teorijas. Lygiai taip pat veikia mitologinė pasaulėjauta, kai mes bandome paaiškinti, kas aplink mus vyksta. Jei negalime paaiškinti, kas dedasi, jaučiamės nesaugūs. Jeigu, pavyzdžiui, stovite atviroje pievoje ir nežinote, iš kur ateis avis, o iš kur ateis vilkas, pasijusite nesaugūs. Tačiau jei atsitversite kad ir menka tvorele, jums taps daug ramiau. Susiaurėjusią erdvę gali kontroliuoti. Lygiai taip pat vyksta ir su sąmokslo teorija. Kai esi paskendęs neramiuose svarstymuose, iškyla būtinybė susikurti pasaulėvoką. Kitaip patirtume stresą. Todėl žmogui reikia turėti labai aiškias ribas. Sąmokslo teorija, panašiai kaip ir mitologija, paaiškina tam tikras situacijas, nubrėžia ribas. Kodėl saulė per dangų ridinėjasi? Todėl, kad tėvas Elijas kiekvieną rytą išvažiuoja pro aukso vartus ir rieda per dangų. Panašiai ir sąmokslo teorija. Religinė ir mitologinė pasaulėžiūra mums aiškina ir fundamentalius dalykus, o sąmokslo teorijos yra visuomeninis reiškinys.
Arvydas Anušauskas: Gyvenime ir politikoje kartais sunku surasti kokį nors įvykį, kuris neapaugtų sąmokslo teorijomis. Vienas paskutinių nuskambėjusių straipsnių buvo skelbtas „Lietuvos ryte“, kur kalbama ir apie neurolingvistinį programavimą. Dovydai, jei galite, išdėliokite savo požiūrį.
Dovydas Pancerovas: Tikriausiai sąmokslo teorijas turėtų nagrinėti sociologai, o ne žurnalistai. Dar noriu paaiškinti, kuo sąmokslo teorijos skiriasi nuo mokslinių. Mokslo teorijoje, kaip ir tikrame tyrime, vienas faktas yra klijuojamas prie kito fakto ir taip sudaroma įvykių seka. Sąmokslo teorijoje imi padrikus faktus ir juos aplipdai interpretacijomis, tada jungi ne pačius faktus, o interpretacijas. Imkime pavyzdinį faktą – Lietuvoje egzistuoja pedofilija. Su tuo būtų sunku ginčytis. Garliavoje įvyko vienos šeimos drama. Kaune buvo nužudytas teisėjas. Kai šiuos tris dalykus aplipdai interpretacijomis, pasakai, kad Lietuvoje egzistuoja pedofilų interesas ginti vieniems kitus, ieškoti aukų, slėptis nuo teisėsaugos, todėl jie turėtų jungtis į klanus. Sąmokslo teorijos kūrėjai galėtų sakyti šiuo atveju, kad šios šeimos drama įvyko, nes egzistuoja kažkokie klanai. Faktus bandoma jungti su prielaidomis. Bet kuriam žurnalistui yra labai paprasta atpažinti, kur yra sąmokslo teorija, o kur – ne sąmokslo. O kalbant apie neurolingvistinį programavimą, buvo kalbama apie vieną propagandinį portalą, kurio kontaktai neskelbiami, o autoriai nežinomi. Propagandinis pagal mokslinį apibrėžimą – tai informacijos šaltinis, kur pateikiama subjektyvi informacija. Jį sukūrė rusakalbis pilietis Pavelas Larkinas. Jis priklauso organizacijai, kuri užsiima smegenų plovimu. Tos organizacijos vienas iš dažniausiai Lietuvoje besilankančių lektorių yra buvęs kagėbistas, profesionalus smegenų plovėjas. Beje, straipsnyje padariau išvadą, kad negalima teigti, jog visiems antiskalūnininkams buvo išplautos smegenys, nes tai jau būtų sąmokslo teorija. Tačiau tokie faktai egzistuoja. Sutinku su tuo, kad visuomenės narių pasitikėjimas vieno kitu mažina sąmokslo teorijų paplitimą. Tačiau Lietuvoje egzistuoja kita didelė problema – žmonės jaučia didelį informacijos poreikį. Pagrindiniai naujienų portalai per dieną sulaukia nuo 300 iki 500 tūkstančių vartotojų. Tai milžiniški skaičiai. Tos informacijos yra tiek daug, kad kas minutę kiekvienas portalas paleidžia po vieną naujieną. Esant tokiam srautui valstybės institucijos nepajėgios patenkinti didžiulio informacijos poreikio – pavyzdžiui, šiuo atveju VSD braška kaip surūdijęs įrenginys. Informacijos poreikis auga, o valstybės institucijos nesikeičia – tai sudaro terpę vešėti sąmokslo teorijoms. Tad sąmokslo teorijos yra dažnai paaiškinamos specialiųjų tarnybų veiksmais.
J. Žilinskas: Sakyčiau, informacijos kiekis ne tiek auga, kiek yra auginamas. Mūsų smegenys neturi informacijos blokavimo savybės. Ir kuo daugiau informacijos turime, tuo daugiau jos reikia. Visa žmonijos istorija rodo, kad mes vis daugiau vartojame informacijos.
A. Anušauskas: Žinote, besiruošdamas šitai diskusijai, peržiūrėjau naujausias sąmokslo teorijas apie Rugsėjo 11-ąją, kai buvo sugriauti dvyniai. Vienas buvęs KGB darbuotojas teigia, kad po dvyniais buvo susprogdintas taktinis branduolinis ginklas. Jis esą visą laiką buvo užkastas po dvyniais, nes statybos taisyklės reikalavo patvirtinimo, kaip gali būti likviduotas toks statinys. Pateiktos schemos ir kita informacija. Noriu kreiptis į gerbiamus prelegentus – ar mes Lietuvoje matytume kokių nors sąmokslo elementų ar teorijų?
J. Žilinskas: Visa Garliavos istorija – tai viena didžiulė sąmokslo teorija. Jei Garliavos entuziastams parodai nuorodas apie Lietuvoje pagautus pedofilus, jie sako, kad pagavo ne tuos pedofilus. Jie teigia, kad tikrieji pedofilai nepagauti. Tai mąstymas matricomis, nepramušamais argumentais.
Klausimas iš salės: Ar žiniasklaida nepasinaudojo Garliavos istorija ir nepradėjo faktų apie pavienius pedofilus kelti į pirmus puslapius?
J. Žilinskas: Sutinku, juk žiniasklaidai reikia dramos. Ar sutinkate, Dovydai?
D. Pancerovas: Ne, žiniasklaidai reikia to, ko reikia žmonėms. (Salė juokiasi.) Nors, tiesą sakant, man įdomesnė tema, kurią iškėlė Mantas Adomėnas, – tai radikalizuojantys tinklai. Tai tinklas žmonių, kurie dalyvavo Garliavos istorijoje, dabar dalyvauja antiskalūnų akcijoje, renka parašus dėl žemės referendumo, – tai visos istorijos, kurios turi tam tikrų sąmokslo teorijos bruožų. Kalbėjomės su kolegomis, kai pradėjo kurtis šie radikalizuojantys tinklai ir sąmokslo teorijos ėmė tapti pramoniniu reiškiniu. Mes atkapstėme 2004 metus – prezidento R. Pakso apkaltą. Tais metais stojome į Europos Sąjungą ir NATO. Kaip sakė prof. Leonidas Donskis, tokios sąmokslo teorijos gimsta, kai vyksta istoriniai lūžiai ir žmonės būna šiek tiek sutrikę, nesuprantantys, kas vyksta. Būtent nuo to laiko Lietuvoje pradėjo kurtis radikalizuojantys tinklai. Manau, kad dabar labiausiai eskaluojamas sąmokslas – tai žemės pardavimas užsieniečiams. Beje, labai įdomu, aš palyginau sąrašus tų žmonių, kurie dalyvavo antiskalūniniame judėjime ir dabar dalyvauja renkant parašus dėl referendumo, – praktiškai tai tiek patys žmonės. Kai kurie jų yra susiję su Garliava, kai kurie susiję su V. Pociūno žūtimi. Visos tos istorijos kažkodėl suburia tuos žmones.
Arvydas Anušauskas: Jei paimtume 1930 metus, pamatytume, kad sąmokslininkai prieš prezidentą A. Smetoną keliavo iš vienos radikalios organizacijos į kitą. O jei panagrinėtume vėlyvąjį sovietmetį, man iš tiesų ir pačiam teko būti sąmokslo dalyviu. 1984–1985 metais pats kūriau pogrindinę organizaciją. Vėliau panašių sąmokslininkų dalis įsitraukė į Sąjūdį, dalis jų tapo signatarais. Dabar turime naują istorinį laikotarpį, kai tarpusavio pasitikėjimas yra labai susilpnėjęs ir kiekvienas mūsų ištartas žodis gali būti interpretuotas kaip nori. Tai iš dalies lemia naujosios technologijos, kai kiekvienas paskleistas žodis viešojoje erdvėje gali būti interpretuojamas kaip nori.
Balsas iš salės: Man dažnai kyla įtarimas, kad dažniausiai sąmokslo teorijų autoriais tampa mūsų politikai. Jiems patogu manipuliuoti žmonėmis. Dvidešimt metų skelbiama, kad mus puola rusai. Tačiau kiek ši grėsmė reali – negirdėjau, kad per 20 metų buvo pagauta daug šnipų.
Arvydas Anušauskas: Tai čia man klausimas. Galėčiau tik tiek konstatuoti, kad iš tikrųjų valdžios atstovai mėgina paveikti viešąją nuomonę. Tos priemonės gali būti kartais ir slapta sutartos su kokia nors žiniasklaida. Kai kalbama apie manipuliavimą, be abejonės, bandoma siekti tam tikrų rezultatų panaudojant tam tikras technologijas. Gal tai nėra sąmokslas, bet bandymai veikti viešąją nuomonę yra realybė. O dėl šnipų – per tuos du dešimtmečius buvo nustatyti ne mažiau kaip 8 asmenys, siekę išgauti valstybės paslaptis. Tiek buvo išsiųsta iš Lietuvos teritorijos, nesukeliant didelių diplomatinių skandalų. Kodėl tiek mažai? Tai kad mūsų atstovybės labai mažos, o pariteto pagrindais dažniausiai išsiunčiamas ir (Lietuvos) valstybės diplomatas. Jei mes išsiųstume visą rezidentūrą, liktume be jokios atstovybės ne tik Rusijoje, bet ir Baltarusijoje. Tad kartais geriau žinoti, kontroliuoti nei išsiųsti. Ar politikai ta informacija naudojasi, labai abejoju.
Klausimas iš salės: Tikriausiai JAV yra ta šalis, kur paskleista daugiausia sąmokslo teorijų. Nuo nusileidimo Mėnulyje iki Rugsėjo 11-osios teroro akto. Tačiau stipri šalis nuo tokių teorijų negriūva. Lietuvos demokratija yra jauna, silpna, todėl poveikio priemonės, taikomos tiek iš išorės, tiek iš vidaus, yra gana žalingos. Tas pavyzdys su antiskalūnininkų akcija parodė, ką gali keli liurbiai padaryti. Kokias kontrapriemones verta taikyti prieš tokius žmones? Gal viešinimas padėtų?
D. Pancerovas: Sąmokslo teorija – tarsi pelė, kuri vinguriuoja kampais, tačiau įjungus šviesą paaiškėja, kad tai tik pelė, o ne vaiduoklis. Manyčiau, viešumas šiuo atveju yra pagrindinis ginklas. Svarbu žinoti, kaip informacija renkama, kas tie žmonės, kurie nėra mums draugiški. Tokiu atveju gali kontroliuoti šią situaciją.
A. Anušauskas: Ne visai sutinku, kad pasisakantieji prieš skalūnus yra sąmokslininkai. Visada užkulisiuose yra žmonių, kurie judėjimus panaudoja savo interesams. Kita vertus, visada egzistuoja noras įvardyti klanus – teisėjų, žurnalistų ir kitus. Tai tiesiog noras supaprastinti situaciją. (…) Bet kuriuo atveju, manau, demokratinė šalis gali apsiginti nuo sąmokslų. Tačiau ji negali apsiginti nuo sąmokslu grįstos politinės kultūros. Piliečių tarpusavio pasitikėjimo ryšiai yra silpni, o politikai kartais taip pat bando pasinaudoti tam tikrais įtakos instrumentais.
Klausimas iš salės: Kaip apibūdintumėte dabar suklestėjusias konspirologinio mąstymo priežastis? Neretai žmonės galvoja, kad valdžia gali su jais bet ką padaryti ir galiausiai liks nenubausta. Galbūt Rusijoje toks mąstymas ir gali būti pagrįstas realiais faktais. Prisiminkime namų sprogdinimus prieš Čečėnijos karą. Problema – ne tik radikalizuojančios mažumos. Štai kad ir Garliavos istorijos pavyzdys. Lengva atpažinti akivaizdžiai violetinę publiką. Tačiau kartais susiduri su žmogumi, kurį anksčiau pažinojai kaip kritiškai mąstantį, išsilavinusį, ir staiga pamatai, kad jis yra visiškai violetinis.
D. Pancerovas: Manyčiau, kad mūsų visuomenės emocinės amplitudės yra labai didelės – nuo vienybės iki visiško susiskaldymo. Šiuo atveju įžvelgčiau bendro pagrindo nebuvimą ir švietimo spragas. Gal nieko originalaus nepasakysiu, bet tos spragos yra atkeliavusios nuo sovietmečio, kai tu matai viena, supranti, kad už tų dalykų slypi kažkas kita, o tau šnekama trečia. Visas tavo gyvenimas slenka trisluoksnėje erdvėje. Arba bent jau dvisluoksnėje.
J. Žilinskas: Skaičiau viename tyrime, kad Lietuva dar yra labai gentinė visuomenė. Žmonių susvetimėjimas yra palyginti mažas. Mes turime labai daug informacijos vienų apie kitus, ir priimdami sprendimus mes pasikliauname informacija, gauta iš pažįstamų ar giminių. Pritariu Dovydui, kad sovietinis gyvenimas buvo dviejų sluoksnių. Iš tokio šizofreninio gyvenimo būdo nesame išsivadavę. Tad manyčiau, kad vaduojantis iš sąmokslo teorijų reikėtų viešumo, skaidrumo, aiškios informacijos, kam priklauso žiniasklaidos priemonės. O kol kas mūsų būklė yra bloga – gyvename nuo skandalo iki skandalo.