Frédéric Autran | „Le Monde“ korespondentas Niujorke
Amerikiečių mokslininkas Samuelis Charapas analizuoja pirmųjų Rusijos bombardavimų poveikį ir pasekmes Vašingtono ir Maskvos santykiams.
Kaip jūs aiškinate pirmąsias Rusijos atakas Sirijoje ir diskusijas, kilusias tarp Maskvos ir Vakarų, apie tai, kas turėtų būti jų taikiniais?
Pirmiausia šias atakas reikia analizuoti pasauliniame kontekste. Rusijos požiūriu, yra tik du variantai: arba sustiprinti Assado režimą, kad ateity būtų pereita prie derybų, arba chaosas, kurį keltų Sirija, patekusi į Islamo valstybės rankas. Maskvos požiūriu, stiprinti Sirijos režimą yra tolygu kovoti su „Islamo valstybe“. Todėl ir skiriasi rusų ir amerikiečių požiūriai. Jungtinės Valstijos daro skirtumą tarp „Islamo valstybės“ ir sukilėlių, kovojančių su režimu, kuriuos iš dalies CŽV ir apmokė, o Rusijai tarp jų nėra jokio skirtumo. Taigi nereikia tikėtis, kad Maskvos taikiniai būtų tie patys, kuriuos amerikiečiai norėtų matyti atakuojant.
Bombardavimai, daugiau nei metus vykdomi Vašingtono vadovaujamos tarptautinės koalicijos, nedavė laukiamų rezultatų. Ar gali Rusija padaryti geriau?
Ne, nemanau, kad Rusijos intervencija bus sėkminga ilgalaikėje perspektyvoje, net jei artimiausiu metu ji ir sulauks žiniasklaidos dėmesio. Baracko Obamos pozicija yra ta, kad Sirija yra liūnas ir kad bet koks papildomas Jungtinių Valstijų įsipareigojimas gali blogai jiems baigtis. Aš pritariu tokiam požiūriui ir nematau, kodėl Rusijai turėtų susiklostyti kitaip.
Kodėl Putinas nusprendė veikti būtent dabar?
Manau, tikrasis paaiškinimas yra tas, kad Rusijos intervencija yra visų pirma reakcija į didesnę Saudo Arabijos, Kataro ir Turkijos paramą ir į mažesnę amerikiečių bei jų sąjungininkų Sirijos viduje. Tai ir reakcija į Islamo valstybės plėtrą per pastaruosius devynis mėnesius. Žinoma, labai pablogėję Assado režimo reikalai – kilo grėsmė, kad jis nebebus reikšmingas galimų politinių derybų dalyvis. Būtent to Rusija ir nori išvengti.
Bet ar karo veiksmų eskalavimas dabar, kai įsitraukė ir Rusija, nenutolina politinio sprendimo Sirijoje?
Labai sunku vykdyti karinę operaciją prieš Islamo valstybę ir pradėti derybas, kad būtų pasiektas diplomatinis susitarimas. Sunku įsivaizduoti, kad būtų rastas politinis sprendimas, kol „Islamo valstybė“ kontroliuos didelę Sirijos teritoriją. Tai sukuria galvosūkį, iš kurio Rusija bando turėti naudos: kas blogiau – Assadas ar Islamo valstybė? Ir tai pagrįstas klausimas, net jei Assadas yra atsakingas už daugiau mirčių ir sugriovimų.
Galiausiai, net jei būtų rastas diplomatinis susitarimas dėl Sirijos tarp JAV, Rusijos ir europiečių, nors kol kas tai atrodo mažai tikėtina, neaišku, ar jis turėtų kokį nors poveikį. Pilietinis karas pasiekė tokį mastą, kad susitarimas tarp užsienio jėgų būtų tik pirmasis žingsnis ilgame ir daug globalesniame procese. Kad išspręstume šį konfliktą, reikia pasiekti tokį tašką, kai visos jo šalys bus išsekusios ir nuspręs nutraukti kovas.
Maskva ir Vašingtonas pradėjo diskusijas, kad būtų išvengta karinių incidentų tarp jų armijų. Ar pavojus tikras?
Jei Rusijos, JAV ar kitų šalių oro pajėgos veiks toje pačioje oro erdvėje nebendraudamos tarpusavyje, tada taip, bus didelė susidūrimo, nesusipratimų ar klaidos rizika. Tai tikras rūpestis ir būtent todėl tai tapo pirmąja tema, aptarta rusų ir amerikiečių.
Ar šios karinės diskusijos, kaip išvengti bet kokio incidento, gali išaugti į bendradarbiavimą dėl oro atakų taikinių?
Manau, kad šiuo metu bendra taikinių atranka yra labai mažai tikėtina. Pirmiausia pažiūrėkime, kaip prasidėjo pirmasis karinio dialogo etapas. Bet šioje stadijoje abi pusės turi maža pasitikėjimo, tad kariškiai neskubės keistis informacija.
Kai kurie analitikai mano, kad įsitraukdamas į Sirijos konfliktą V.Putinas siekia nukreipti dėmesį nuo Ukrainos konflikto. Ar matote ryšį tarp šių dviejų bylų?
Aš nemanau, kad Putinas priėmė sprendimą įsitraukti į Sirijos konfliktą, norėdamas nukreipti dėmesį nuo Ukrainos. Tačiau sujudimas aplink Siriją nustūmė konfliktą Ukrainoje į antrą planą. Tai yra teigiama pasekmė Maskvai, tačiau mes turime skirti intencijas nuo pasekmių.
Trumpai apie autorių: Samuelis Charapas yra mokslininkas, Rusijos ir Eurazijos ekspertas, dirbantis Tarptautiniame strateginių tyrimų institute (IISS) Vašingtone.
Iš prancūzų kalbos vertė Ramutė Bingelienė