Bernardinai.lt
„Žemynas, kuris kadaise valdė pasaulį, dabar atrodo dreifuojantis, o jo siela yra pagraužta biurokratijos ir politinio korektiškumo“, – rašo Actono instituto tyrimų direktorius Samuelis Greggas.
Ne europiečiams sudėtinga suvokti dviejų XX amžiuje Europą ištikusių katastrofų mastą. Įkritusios bedugnėn 1914–1918 metais, Europos tautos ir vėl įpuolė ten pat po dviejų dešimtmečių. Nuo Normandijos Vakaruose iki Stalingrado Rytuose viešpatavo mirties apokalipsė. „Niekada daugiau!“ tapo pamatiniu daugelio Europos politikų, tarp kurių buvo tokie žymūs valstybininkai kaip Vakarų Vokietijos atstovas Konradas Adenaueris, italas Alcide’as de Gasperis, prancūzas Robertas Schumanas (dabar yra svarstoma dėl jo paskelbimo šventuoju), šūkiu. Šie politikai stovėjo krikščionių demokratų sudarytų vyriausybių priešakyje netrukus po karo.
Būtent šiame kontekste į Europos susivienijimą buvo pradėta žvelgti kaip patikimą kelią taikai užtikrinti ir nacionalizmo laužams užgesinti. Iš tam tikros perspektyvos visa tai atrodė suprantama. Nepaisant visų skirtumų, Europos tautos turėjo daug bendro. Tas bendrumas kilo iš įsišaknijimo krikščionybėje ir esminės žydiškos įtakos graikų, romėnų paveldui, taip pat įvairių apšvietų. Tuomet dar buvo faktas, kad ištisus amžius egzistavo intraeuropinė prekyba, kuri užmezgė ne taip lengvai nutraukiamus ekonominius saitus. Romos sutartis, kuri siekė sukurti bendrą rinką užtikrindama laisvą gėrybių, kapitalo, paslaugų ir darbo jėgos judėjimą tarp šešių sutartį pasirašiusių signatarių, buvo pasirašyta 1957 metų kovo 25 dieną. Ne atsitiktinumas, kad ceremonija buvo surengta Romoje, ant Kapitolijaus kalvos esančiuose Palazzo dei Conservatori rūmuose. Pastatyti ant VI a. pr. Kr. pagoniškos šventyklos viršaus ir išpuošti paties Michelangelo, rūmai veikė kaip visos Europos centras verslininkams, kad jie galėtų susiburti ir užsiimti taikia prekyba. Turint omenyje tai, kad Europos žemynas vos prieš 12 metų buvo nuniokotas karo, Europos ekonominės bendrijos įkūrimas buvo suvoktas kaip didžiulis pasiekimas ir priežastis švęsti.
Visa tai atrodo taip nutolę nuo šiandienės Europos Sąjungos. Bendroji rinka iš tiesų egzistuoja ir netgi išsiplėtė iki 28 valstybių. Tačiau žemynas yra užtvindytas politiniais judėjimais ir partijomis, besiskiriančiomis tarpusavyje daugeliu dalykų, tačiau vienijamomis gilaus nepasitikėjimo ir augančio priešiškumo ES atžvilgiu. Tai yra priešiškumas, kuris peržengia labiau tradicinius pasidalijimus tarp dešinės ir kairės, darbdavių ir darbuotojų, katalikų ir protestantų, Vakarų ir Rytų Europos ar Šiaurės ir Pietų Europos. Dabar šis priešiškumas iškovojo pirmąją didelę pergalę, kai Didžioji Britanija – antroji pagal dydį ES ekonomika – gana užtikrintai nubalsavo už formalų pasitraukimą iš šios supranacionalinės sąjungos.
Būtų lengva visa tai paaiškinti kaip augančio nacionalizmo ir imigrantų baimės rezultatą, tai parodė negrabus ES tvarkymasis su 2015 metų migrantų krize ir islamistinio džihadistinio smurto protrūkis. Neabejotina, kad visi šie veiksniai lėmė situaciją. Tačiau kartu jie yra ir nukreipiantys dėmesį nuo didesnio susvetimėjimo šaltinio – dabartinės formos, kurią įgijo ES, ypač kalbant apie jos lyderius ir biurokratiją. Šios grupės daugelio europiečių akyse yra giliai antidemokratiškos, atvirai nepakančios bet kam, kas išreiškia abejonių dėl jų darbotvarkės, ir linkusios piršti mintį, kad dauguma problemų gali būti išspręstos suteikiant ES, o per tai ir ES pareigūnams daugiau galios. Žmonės Didžiojoje Britanijoje už Brexit balsavo dėl daugelio dažnai skirtingų priežasčių. Tačiau vis dėlto sunku paneigti, kad ES „iš viršaus į apačią“ požiūris į viešąją erdvę, jos noras primesti nacionalinius įstatymus ir veikiausiai virš visko gryna jos politinio-biurokratinio elito arogancija suvaidino svarbų vaidmenį lemiant, kad 52 proc. britų rinkėjų ištarė, jog gana yra gana.
Ekonomistas pranašas
Bet kuris Briuselio lankytojas šiomis dienomis yra tiesiog priverstas nustebti dėl tokios gausybės mieste įsikūrusių ES agentūrų ir organų. Nekreipiant dėmesio į estetiškai kvestionuojamą daugelio šių pastatų, kuriose įsikūrusios agentūros, architektūrą, ES terminui „biurokratija“ suteikia visiškai naują reikšmę. Briuselis knibždėte knibžda šimtais ES politikų ir valstybių narių atstovų, viešųjų tarnautojų ir dažniausiai valstybių remiamų nevyriausybinių organizacijų. Tik dalelė šių žmonių iš tiesų yra išrinkti piliečių.
Tai yra neatskaitingų politikos dalyvių pasaulis, ir vyrauja suvokimas (teisingas ar ne), kad vieninteliai interesai, kuriems jie tarnauja, yra jų pačių interesai, ir būtent tai daugelį britų birželio 23 dieną paskatino balsuoti už išstojimą. Tačiau tai taip pat yra pasaulis, kurio iškilimą šeštajame dešimtmetyje nuspėjo vienas ekonomistas, kuris šiuo atžvilgiu tikrai nusipelnė pranašo vardo.
Ankstyviausi Europos politinės ir ekonominės integracijos oponentai buvo seno sukirpimo socialistai. Jie nuogąstavo, kad bendroji rinka gali užkirsti kelią įgyvendinti socialistines nuostatas. Reta to išimtis buvo vokietis ekonomistas Wilhelmas Röpke. Šiandien Röpke yra daugiausia žinomas kaip intelektualinis pokario Vokietijos ekonominio stebuklo tėvas. Dievotas liuteronas, giliai susipažinęs su katalikų socialiniu mokymu, Röpke buvo vienas iš nedaugelio laisvosios rinkos ekonomistų, dar prieš Romos sutarties pasirašymą 1957 metais garsiai kritikavusių tai, kas taps dabartine ES.
Röpkes euroskepticizmas nekilo iš nacionalistinių sentimentų. Jo, kaip gausiai apdovanoto vokiečių kario Pirmojo pasaulinio karo Vakarų fronte patirtis, paskatino Röpke priešintis militarizmui ir nacionalizmui, ypač įvairioms fašistinėms jo atmainoms. Pasipriešinimas buvo toks tvirtas, kad Röpke buvo vienas pirmųjų akademikų, kurį 1933 metais nacionalsocialistų režimas atleido iš darbo. Be to, būdamas labai apsiskaitęs, išmanydamas ir kitas disciplinas, ekonomistas Röpke suprato, kad moderniosios tautinės valstybės, kalbant istoriškai, ne visada buvo laisvės sąjungininkės. Röpke buvo labai skeptiškas dėl Romos sutarties ir paskelbė kelis spėjimus dėl to, kaip vystysis Europos ekonominė bendrija.
Stebina, kaip tiksliai akademikas išpranašavo Europos integracijos projekto pobūdį. Pavyzdžiui, 1958 metais Röpke prognozavo, kad galiausiai fiskaline drausme pasižyminčios narės susidurs su mažiau ekonomiškai disciplinuotomis narėmis. Mūsų dienomis šis lūžis tapo vienu iš labiausiai dominuojančių ir, pavyzdžiui, supriešino fiskalinės drausmės besilaikančią Vokietiją bei Suomiją su tokiomis ekonominėmis nesėkmėmis kaip Prancūzija ir Graikija. Kalbėdamas apie bendrą europinę valiutą, Röpke pabrėžė, kad ji veiks tik tokiu atveju, jei valstybės narės laikysis griežtos fiskalinės politikos ir egzistuos mechanizmas, leidžiantis pašalinti išlaidavimo taisyklėms nusižengusias valstybes. Tačiau jis abejojo, kad tokios sąlygos gali būti patenkintos Europoje, kurioje (1) vyriausybės pasirodė esančios gabios apeiti taisykles, (2) dosni socialinė rūpyba vis labiau imta laikyti žmogaus teise ir (3) politinės partijos įprastai pasitelkia vyriausybės galias spręsti dėl mokesčių ir išlaidų tam, kad nupirktų sau rinkėjų įvairiose apygardose. Žvelgiant retrospektyviai, Röpkes spėjimas ir vėl pasitvirtino.
Röpke taip pat prognozavo, kad Europos ekonominė bendrija paskatins europinio gyvenimo biurokratizaciją. Kiekviena pokariu sukurta supraeuropinė institucija, anot jo, sukūrė tūkstančius viešųjų tarnautojų, siekiančių padidinti savo skaičių ir įtaką. Prabėgus vos šešeriems metams po Europos ekonominės bendrijos sukūrimo, Röpke pastebėjo, kad jos vykdantieji organai jau tapo „didžiulėmis administracinėmis mašinomis“, primetančiomis valstybėms narėms tūkstančius reguliavimų. Dar blogiau, anot jo, buvo tai, kad įvairius Europos ekonominės bendrijos departamentus perėmė „socialistai ir užkietėję intervencionistai“, įsitikinę, kad iš viršaus į apačią nuleistas politinio-biurokratinio elito planavimas yra viršesnis nei rinkų funkcionavimas teisės viršenybės, konstituciškai apribotos vyriausybės ir bazinių socialinių garantijų ribose.
Bešaknė, dreifuojanti ir (galbūt) baigta
Röpke nebuvo tas, kuris prieštarautų vieningos Europos idėjai. Jis rėmė žemyno ekonominę integraciją. Röpke vis teigė, kad ši integracija turi vystytis „iš apačios“, o ne būti primesta „iš viršaus“. Ji būtų geriausiai realizuota Europos valstybėms vienašališkai atveriant savo ekonomikas ne tik viena kitai, tačiau ir likusiam pasauliui. Tai, kaip teigė Röpke, būtų panaikinę poreikį europiniams biurokratams ir organizacijoms, „administruojančioms“ procesą. Tuo pačiu metu Röpke neslėpė savo įsitikinimo, kad Europos tapatybė neapsiriboja tik pasiūlos ir paklausos pasauliu. Būti europiečiu, teigė jis, reiškia apimti tas specifines religines, politines ir kultūrines tradicijas, kurios padarė Europą skirtingą nuo kitų kultūrų, suformuotų kitokių tradicijų. Visa tai nebuvo skirta paniekinti kitas visuomenes. Veikiau tiesiog buvo įvardijami dalykai, kurie Europai, o, plačiau kalbant, ir Vakarams, suteikė jų išskirtinumą. Tiems dalykams dabartiniai ES funkcionieriai skiria menką dėmesį. Kiekviena diskusija apie vertybes yra nuolat dominuojama tokių terminų kaip „įvairovė“ ir „nediskriminacija“, taip pat kone apsėdimui prilygstančio lygybės troškimo. Dera pabrėžti, kad šios frazės gali įgyti pozityvią reikšmę, tačiau tik tada, kai yra įsišaknijusios pagal nuoseklų žmogaus prigimties supratimą. Tačiau ES, kuri yra nusiteikusi agresyviai stumti tokius beprasmiškus konceptus kaip „lyčių teorija“ (Gender Theory, popiežius Pranciškus nuolatos prieš ją pasisako), visa tai vis dėlto įgyja kitokią reikšmę.
Tokioje nukrikščionintoje valstybėje kaip Didžioji Britanija neverta stebėtis, kad rūpinimasis šiomis problemomis neprasiskverbė į debatus dėl Brexit. Tačiau ES vadovavimasis tokia specifine ideologine darbotvarke yra simptomas tendencijos, prieš kurią ir sukilo daugelis tų britų, balsavusiųjų už pasitraukimą. Čia kalbama apie ES politinės klasės, biurokratijos ir jų intelektualinių įgalintojų vykdomą primetimą idėjų, kurios, kaip tariama, yra teisingos. Visa tai dera ranka rankon su įpročiu bet kurį, kvestionuojantį jų pozicijas, pakrikštyti trogloditais ar žodžiais, kalbančiais apie visokias fobijas. Užuot diskutavus apie idėjas, žymiai lengviau aiškinti, kad kažkieno pažiūros yra prilygstančios tam tikrai psichinei ligai.
Turint omenyje ekonominę sklerozę, politinę inerciją ir šliaužiančią biurokratizaciją, kas geriausiai apibūdina šiandienę ES, svarbu suvokti, kad šis kontinentas prieš 100 metų dominavo pasaulyje – ekonomiškai, kultūriškai, politiškai, filosofiškai, net ir religiškai. Tačiau birželio 23 dieną dauguma britų rinkėjų nusprendė atsieti savo šalį nuo to, ką Europos Komisijos prezidentas Jeanas-Claude’as Junckeris 2015 metų rugsėjo kalboje pavadino „Europos Sąjunga, kuri nėra geros būklės“.
Trumpalaikėje perspektyvoje derybos dėl skyrybų sąlygų, įskaitant ir prekybos sąlygas bei Anglijos ir Škotijos įstatymų atpainiojimas iš ES teisės labirinto, reikalaus ypatingų būsimojo Didžiosios Britanijos premjero gabumų. Vis dėlto sunku nedaryti prielaidos, kad Jungtinė Karalystė atsisiejo nuo politinio eksperimento, kuris kadaise žadėjo viltį, tačiau šiandien atrodo (1) nepajėgus esminėms reformoms; (2) linkęs slėptis po problemų neigimu; (3) įklimpęs politinio korektiškumo pelkėje; (4) apimtas senėjimo ir smunkančių demografinių rodiklių; (5) nesusitvarkantis su stabiliai ir katastrofiškai aukštu jaunimo nedarbo lygiu ir (6) dominuojamas politinės klasės, užsisklendusios savo kambaryje su garsui nepralaidžiomis sienomis ir neigiančios, kad būtent jos veiksmai paaštrino būtent tas įtampas, kurias turėjo išnaikinti Europos projektas. Šiandien Europos ateitis neatrodo šviesi. Galima viltis, kad Brexit suveiks kaip žadintuvas, prikelsiantis iš per ilgai užsitęsusio miego. Deja, šiandienė situacija daug vietos optimizmui nepalieka. Priešingai.
Parengta pagal Catholic World Report