y-news.lt
Neseniai portale Public Discourse publikuotame straipsnyje „Padirbti mūsų kazino ekonomikos pinigai“ S. Adamas Seagrave‘as teigia, kad šiuolaikinės ekonomikos problemos nebus išspręstos, kol pinigai neatgaus savo pagrindinio ekonominio mainų įgalinimo vaidmens. Pasak Seagrave‘o, „kai tik pinigai pasirodo lygties gale, o ne viduryje – t.y. pinigai tampa tiek mainų priemone, tiek viena iš mainomų prekių – jų vertė yra iškreipiama“.
Žinoma, pinigų ir finansų plačiąja prasme tikslas yra tarnauti realiajai ekonomikai. Pinigai netenka prasmės be pasiūlos ir paklausos. Taip pat tiesa, kad didelė dalis šiuolaikinės kapitalistinės ekonomikos problemų kyla iš finansų pramonės. Ne veltui 2008 m. krizė vadinama „finansų krize“.
To neginčijant, grįžimas prie „teisingų pinigų“ reikalauja rimto valdžios institucijų ir pinigų santykio permąstymo. Būtent čia slypi daugelio ekonominių problemų šaknys, kurias galima apnuoginti įvertinus daugialypę pinigų paskirtį.
Pinigų vaidmuo
Bet kuriame ekonomikos vadovėlyje perskaitysite, kad pinigų vaidmuo – įgalinti mainus. Pinigai netiesiogiai išreiškia mainomų prekių ir paslaugų vertę. […] Ši pinigų savybė leidžia jiems atlikti dvi svarbias funkcijas. Pirma, pinigai gali našiai perduoti informaciją per kainų sistemą. Kainos įneša savotiškos tvarkos į anarchiškai atrodančią rinkos ekonomiką. Kainos kyla ir krenta priklausomai nuo paklausos ir produktų bei paslaugų raidos. Ši informacija leidžia pastoviai perskirstyti resursus, atsižvelgiant į nesibaigiančius pasiūlos ir paklausos pokyčius. […]
Kitas svarbus pinigų vaidmuo – būti finansiniu kapitalu. Jei pinigai nebūtų naudojami vertei kaupti, būtume pasmerkti gyvenimui tokiuose skurdžiuose ūkiuose, kokie gyvavo iki viduramžių pradžios. […] Finansinis kapitalas atsiranda, kai žmonės sukuria daugiau nei jiems tuo metu reikia, realizuoja pelną ir dalį jo sutaupo. Finansinį kapitalą galima pačiam investuoti į tolesnę prekių ir paslaugų gamybą arba paskolinti jį kitam investuotojui. […]
Pinigai turi būti stabilūs
Kad pinigai atliktų šiuos savo vaidmenis, svarbu užtikrinti pinigų sistemos stabilumą. Tai reiškia (1) stabilią pinigų perkamąją galią; (2) stabilius valiutos kursus; ir (3) stabilias palūkanų normas. Stabilumas šiose srityse užkuria produktyvumą, suteikdamas žmonėms ir verslams pasitikėjimą, kad prekių, paslaugų, darbo jėgos ir kapitalo kainos laikui bėgant liks daugmaž vienodos.
Pinigų sistemos nestabilumas, kita vertus, pakerta šį pasitikėjimą ir atgraso žmones nuo investavimo. […]
Visa tai reiškia, kad pinigų politika privalo išlaikyti su pinigais susijusių rodiklių stabilumą; ypač apsaugant jį nuo šokų, galinčių kilti iš pinigų kiekio augimo rinkoje. Dėl to pirminis ilgalaikis pinigų politikos tikslas turi būti kiek įmanoma „neutralesnės“ pinigų pasiūlos išlaikymas. Žinoma, kaip pastebėjo Nobelio premijos laureatas, ekonomistas Friedrichas von Hayekas, tobulas pinigų sistemos stabilumas galimas tik tuomet kai pinigų kiekis rinkoje yra pastovus, visos kainos – lanksčios, būsimi jų svyravimai – iš anksto numanomi. Antroji ir trečioji sąlyga, pasak V. Hayeko, yra vargiai įgyvendinamos. Dėl to, kalbėdami apie „neutralią“ pinigų politiką, kalbame viso labo apie pastangas minimizuoti nepageidaujamą kaitumą ir išlaikyti šiokį tokį valiutos kursų, palūkanų normų ir perkamosios galios stabilumą.
Pinigų „sabotavimas“
Pastaraisiais dešimtmečiais vyriausybės ir centriniai bankai bando naudoti pinigų politiką, siekdamos kitų tikslų nei pinigų sistemos stabilumas. Jų schemose pinigai tampa vienu iš kelių statistiškai pamatuojamų poveikio svertų, kuriais siekiama kreipti ekonomiką link tokių tikslų kaip aukštas užimtumo lygis.
Tokia politika ilgainiui privedė daugelį šalių prie infliacinio spaudimo. Galiausiai Federalinis rezervas (JAV centrinis bankas) aštuntuoju ir devintuoju dešimtmečiais turėjo taikyti aukštas palūkanų normas užkardyti tolesnį infliacijos plitimą. Tuo metu tokia politika buvo neišvengiama; tačiau ji prisidėjo prie kelerius metus trukusio nedarbo lygio augimo. Nepaisant to, dauguma vyriausybių ir toliau neatsispiria pagundai naudoti pinigų politiką skausmingiems, bet reikalingiems ekonominių reformų sprendimams išvengti.
Tiek kairieji, tiek ir dešinieji linkę traktuoti pinigų politiką kaip makroekonominį įrankį paskatinti užimtumą trumpuoju ir vidutiniu laikotarpiais, už tai paaukodami, tarp kita ko, žmonių santaupų perkamąją galią. Tai vyksta nepaisant plačiai žinomo fakto, kad ilgalaikis nedarbo mažėjimas daug labiau priklauso nuo mikroekonominių faktorių, tokių kaip darbo santykių lankstumas ir „švogeriškų“ santykių ekonomikoje išgyvendinimas.
Pastaraisiais metais matome pastangas pinigų politikos pagalba išvengti politiškai nepatogių sprendimų vykdant „kiekybinio lengvinimo“ (quantitative easing) programas. Paprastai tariant, tokios programos kuriam laikui užtikrina netvarių ekonomikų veikimą centriniams bankams supirkinėjant komercinių bankų ir kitų institucijų vertybinius popierius ir taip didinant pinigų pasiūlą. Šios politikos tikslas – paskatinti investavimą ir ekonominį aktyvumą, tuo pačiu išvengiant ar atidedant skausmingą netvarių verslo vienetų likvidavimo procesą.
Kaip ir visi narkotiniai stimuliantai, kiekybinis lengvinimas sukuria trumpalaikį ekonomikos pagyvėjimą nepageidaujamų ilgalaikių pasekmių sąskaita. Rinkos ekonomikoje, pavyzdžiui, žmonėms reikia atskirti tvarias įmones nuo netvarių, siekiant investuoti į pirmąsias ir išvengti nuostolių, kuriuos neš tikėtinas antrųjų bankrotas. Deja, kiekybinis lengvinimas dirbtinai palaiko netvarių verslų gyvavimą. Tokiu būdu iškraipoma informacija, reikalinga žmonėms, norintiems protingai pasirinkti kur investuoti savo pinigus. Dėl to finansinis kapitalas nukreipiamas ne ten, kur visuomenei būtų naudingiausia. Visa tai reiškia sulėtėjusį ekonominį augimą ilguoju laikotarpiu.
Būtų galima pasakyti daug daugiau apie tai, kaip abejotina pinigų politika dar labiau komplikuoja mūsų laikų ekonominius iššūkius. Neaišku, kuo visa tai baigsis. Bet, jei vis dėlto norime išspręsti šias problemas, turime prisiminti, kokia yra esminė pinigų paskirtis ir kokie tikslai. Tai yra kelias link teisingų pinigų ir sveikos ekonomikos.