Audronė Jonikienė | „Pasaulio lietuvis“
Emigrantai nenori grįžti – taip mano likusieji tėvynėje. Bet kuo ilgiau gyvenu svetur, tuo aiškiau suvokiu paradoksą: net ir norėdami grįžti, emigrantai negali. Negalėti yra kas kita negu nenorėti. Negalėjimas nepriklauso nuo tavo noro. Ir tai ne tik išorinė kliūtis, tai ir vidinė, labai svarbi vidinė kliūtis. Didelis skirtumas, ar kvieti grįžti nenorinčius, ar grįžti negalinčius.
Migruojama tik į vieną pusę. Nėra buvę pasaulyje atvejo, kad į kurią nors šalį masiškai grįžtų emigravusieji. Vienetai, dešimtys, tūkstančiai – taip. Bet štai šiuo metu iš Lietuvos, vien po nepriklausomybės atgavimo, emigravo apie milijoną. Trečdalis. Jie negrįš.
Vienas psichologas, paklaustas, ar įmanoma atšaukti ekologinę žmonijos katastrofą, atsakė taip: „Deja, negaliu jūsų nuraminti. Žmogus niekada savo noru nesutiks gyventi blogiau, negu gyvena dabar.“ Žmogus renkasi gyventi vis geriau ir geriau, ir geriau. Grįžti ten, kur jam buvo blogai, o juolab grįžti ten, kur gyvenimo kokybė mažai pakitusi, ypač po sunkaus, bet vykusio užsikabinimo naujoje šalyje, būtų ėjimas prieš gamtą.
Migraciją kontroliuoti gali tik priimančioji šalis, savo knygoje „Exodus“ teigia ekonomistas Paulas Collier. Šalis, netenkanti savo gyventojų, tegali nukraujuoti, ypač jei nenori imtis kraštutinių priemonių – uždaryti sienas, įkalinti savo populiaciją. Šito mes tikrai nenorime. Tad ar įmanoma apsukti migracijos vektorių, susigrąžinti emigrantus? Atsakymas aiškus.
Bet gal neteisingas pats klausimas? Reikia klausti ne ar galima sugrąžinti, bet kiek galima sugrąžinti, kuriuos reikia kviesti ir tuomet jau būtų aiškiau, kaip tai įmanoma padaryti. Kaip visuomet, galioja tikslinės auditorijos faktorius. Jei kviesi visus, neatsilieps niekas.
Emigrantų sugrąžinimo pažadais netikiu. Manau, netiki tuo nei emigrantai, nei politikai, nei visi tie, kurie liko gyventi Lietuvoje. Atvirai kalbant, jie nemėgsta nei emigrantų, nei jų sugrąžinimo idėjos. Kodėl turėtų? Ar taip trūksta darbdaviams tų, kurie reikalaus geresnių darbo sąlygų ir teisingo atlygio? Ar taip trūksta ksenofobams tų, kurie į akis sakys, o ir savo pavyzdžiu rodys, kad lietuvių tauta nėra vienalytė nei etniniu, nei tikėjimo, nei lytiškumo atžvilgiu? Ar reikia universitetų dėstytojams gabesnių, garsiuose pasaulio universitetuose disertacijas apgynusių mokslininkų? Ar reikia verslininkams doro verslo pavyzdžių? O inteligentų klanui – ar tikrai reikia konkurentų, kalbančių keliomis kalbomis ir išsilavinusių pasaulio kultūros kontekste? Jei grįžusieji taps visiškai nepakantūs korupcijai ir nesilaikys „tradicinių vertybių“ – kaip tada? Jei tas milijonas grįžtų rytoj pat, kiltų pilietinis karas.
Collier lygina šalių socialinius modelius ir skirtingas jų kultūras (ne tautybes). Kultūros nėra lygios. Galime kalbėti apie tai, kad visos kultūros yra unikalios, vertos išlikti, vertingos pačios savaime, bet tai ne ekonomistų kalbėjimas. Vienos kultūros tampa pagrindu klestinčiai ekonomikai, kitos kultūros tampa stabdžiu ir kliūtimi.
„Kultūra yra viešasis gėris par excellence: tai, ką kiekvienas vertina, bet niekam nėra konkrečiai atlyginama už jos išlaikymą,“ – teigia P. Collier. Kiekvienos kultūros sėkmė priklauso nuo bendruomenės narių gebėjimo jausti empatiją. Empatija kyla iš bendrosios tapatybės pojūčio. Bendroji tapatybė kuriama abipusės pagalbos ryšiais, kai kiekvienas bendruomenės narys jaučia pareigą padėti kitam nariui. Jeigu daugėja žmonių, kuriems artima oportunizmo, o ne bendradarbiavimo strategija, visuomenė darosi vis nelaimingesnė, nes dalis gyventojų vis labiau išnaudoja kitus. Kai oportunistų skaičius ima persverti, dori žmonės lieka kvailių vietoje. Bendruomenei gyvybiškai svarbu yra tai, kad didžioji dalis gyventojų norėtų nubausti tuos, kurie siekia naudos tik sau ir atsisako veikti visų labui. Blogiausias variantas, kai bendruomenė ima bausti tuos, kurie viešai apskundžia prasikaltėlius.
Čia tiktų pavyzdys, kai Lietuvoje bandyta kovoti su atlyginimų mokėjimais vokeliuose ir buvo įsteigta anoniminė telefono linija, nes atvirai pranešti apie korupciją buvo pernelyg pavojinga pačiam pranešėjui… Bėda ne tai, kad maži atlyginimai, ne tai, kad jie duodami vokeliuose, o tai, kad vogimas iš valstybės (bendruomenės) yra norma, o norintys tai ištaisyti viešojoje sąmonėje laikomi išdavikais. Tokių pavyzdžių yra daug. Mūsų visuomenė baudžia apie problemas kalbančius, teisybės ieškančius, dorus žmones. Tai reikia keisti.
Moralinis reliatyvizmas suduoda smūgį ekonominių vertybių apsaugai: pasitikėjimas veikia socialinį bendradarbiavimą, kuris yra svarbus klestėjimui. Žmogus renkasi būti „insaideriu“ ar „autsaideriu“ – tai irgi svarbus P. Collier pastebėjimas. „Autsaideris“ tik apsimeta, kad jam svarbios darbovietės (ar šalies) idėjos, kultūra, bendravimo modelis. Jis siekia greitai praturtėti ir palikti laivą, kol tas nenuskendo, jam nerūpi kompanijos (ar šalies) ateitis ir juolab klestėjimas. Kas nori tokių darbuotojų (piliečių)?
Bijau, kad Lietuvoje vis dar daug „autsaiderių“. O tie, kuriems tokia būsena nepatinka, ieško laimės svetur. Svarbu ir tai, ar Lietuvos politikai, įmonių ir įstaigų vadovai skatina būti „insaideriu“, ar jie lygiai tokie pat „autsaideriai“, tik imituojantys vakarietišką kultūrą? Žmonės, turintys motyvacijos būti „insaideriais“, labai greitai pamato vadovo dviveidystę ir ima dirbti „pasiplėšimui“, žinodami, kad greitai gali tekti gelbėtis – apleisti skęstantį laivą. (Man taip yra atsitikę.)
Sunku tokios kultūros aplinkoje piliečius įtikinti, kad jų mokesčiai yra meilės tėvynei įrodymas. Ne, jie greičiau giedos tautinį himną ir mojuos trispalvėmis krepšinio čempionatuose, negu sumokės mokesčius. O juk be ekonominės nebus jokios kitokios gerovės.
Nepadėti tam, kuris verčiasi sunkiau. Neturėti kitam užuojautos. Turtėti kitų vargo kaina. Didinti socialinę atskirtį. Mažinti laimės koeficientą. Nes laimė – ne piniguose, o kultūrinėje atmosferoje: laisvėje, brolybėje, lygybėje.
Lietuviai, aišku, išsiveža savo tėvynės kultūrą ir socialinį modelį. Pirmaisiais emigracijos metais kai kurie tąja kultūra ir modeliu didžiuojasi, patys nesuprasdami, kodėl. Tiesiog tai jų tapatybės pagrindas. Vėliau, bandydami prisitaikyti svetimoje aplinkoje, jie yra priversti priimti kitą modelį, išmokti kitokios bendravimo kultūros, antraip tiesiog negaus darbo ir neįsitvirtinę pateks į dar blogesnes sąlygas negu tėvynėje. Kai kurie emigrantai neturi vidinės motyvacijos nei mokytis, nei kaip nors atsilyginti juos priėmusiai bendruomenei: jie yra oportunistai. Buvo oportunistai Lietuvoje, tokie liko ir užsienyje.
Bet yra ir kita pusė: nauda šaliai, praradusiai daug žmonių, gali būti milžiniška, jeigu bent dalis sėkmingai prisitaikiusių prie turtingos ekonomikos socialinio modelio žmonių grįš ir nebepasitenkins senąja tvarka, t. y. taps aktyviai pilietiški. Tai įmanoma.
Jei lietuvių emigracija pasiekė epidemijos mastą, galbūt ir pats procesas turi virusinį pobūdį. Tuomet reiktų į tai atsižvelgti ir emigrantus kviečiant tėvynėn: pabandyti sukurti „virsmo taško“ reiškinį. Virsmas įvyksta tuomet, kai susideda daug mažų dalykų, teigiamą pokytį skatinančių smulkmenų kritinė masė.
Galbūt Lietuvos žiniasklaidai verta labiau domėtis ne emigrantų sėkme užsienyje, o grįžusių patriotų istorijomis. Aišku, geriausia būtų kuo objektyviau nušviesti situaciją, bet vis dėlto ieškoti sėkmės atvejų. Dabar į akis labiausiai krenta tiek grįžusiųjų, tiek ir pasitinkančiųjų nusivylimas. Taip pat reikia išmokti susilaikyti nuo „išvarymo“, kurį geriausiai iliustruoja vienas pasisakymas internete: „Aš, kaip atsakinga motina, savo vaikus raginu: bėkit, bėkit, kol galit, o kai įgausit proto, patirties, turėsit noro ir galėsit kažką gero duoti tėvynei, kurkite čia filialus, atvažiuokit į svečius, na, o jei proto taip ir neįgijote, grįžkit suvisam.“ Ypač varyti lauk jaunimą iš tėvynės įnikę yra tėvai, mokytojai, dėstytojai… Tokie „gero linkintys“ žmonės sukuria įspūdį, kad jaunimas Lietuvai yra nereikalingas, kad materialinė nauda yra tikslas. Taip atimame iš jaunimo gražų tikslą: kurti savo tėvynę drauge.
Jei politikams pavyktų prikviesti bent dešimtadalį piliečių, galbūt tiek ir pakaktų kultūriniam pokyčiui ir sveikos ekonomikos užuomazgai. Išsilavinusius ir lanksčius aukštos kultūros žmones įmanoma pasiekti per žiniasklaidą. Ryšys su jais visai nėra nutrūkęs. Ir jiems nebūtina prižadėti tėvynėje tokios pat algos, kurią gauna svetur. Grįžtantiems daug svarbiau pažadėti, kad jie bus išklausyti ir jų patirtimi bus pasinaudota.
Pagaliau svarbus yra net toks dalykas, kaip pasitikimas Vilniaus oro uoste. Emigrantas, grįžęs savo tėvynėn, tampa lygus imigrantui. Jį ištinka kultūrinis šokas, jo nepriima vietiniai, reikia išmokti gyventi naujoje vietoje, prisitaikyti ir t. t. Užuot nutaisę veido išraišką, rodančią, kad esi čia nepageidaujamas, galėtume visiems sakyti: „Sveiki, sugrįžę namo!“ Jei kas mane taip pasitiktų – apsiverkčiau.
kodėl niekas nesako, kad bėga lietuviai nuo rusiškos kultūros: otkatų, paniekos, apgavysčių, vagysčių, teisingumo nebuvimo ir t.t.
o tą rusišką kultūrą diegia Lietuvoje kolaborantai komunistai ir jų šuniukai konservos bei teisėjūkščiai su prokurorčikais…
skaudi tiesa.
Manau, kad Lietuva, įstodama į Europos sąjungą, sau pasirašė mirties nuosprendį.
Prie ko čia „rusiška kultūra”? Mankurtai neturi tėvynės, todėl ir bėga ten, kur darbdaviai jiems moka didelius atlyginimus. Beje, labai abejoju, ar palikusieji Lietuvą yra labai sąžiningi ir niekuomet neduodantys „otkatų”.
Esu įsitikinęs, kad Lietuvą gali išgelbėti tik dvasinis idealizmas, nugalėjęs dabartinį materialinės gerovės ir malonumų garbinimą. Ne turtai ir malonumai žmogų daro laimingą; turtingas ne tas, kuris daug turi, bet tas, kuris nedaug nori.
reikia tik biski patirties:
– pabendrauti su rusais, pažiūrėti jų TV
– pabendrauti su mankurtais lietuviais – valdžiažmogiais
– pabūti vakaruose ir pabendrauti su airiais, anglais, norvegais ir pan.
—–
ir įsitikinsite – kad tikri mankurtai – nežinantys tėvynės – gyvena Lietuvoje ir yra valdžioje.
Argi gali būti kitaip? Mankutai renka į valdžią tik panašius į save, t.y. taip pat mankurtus, nes patriotai jiems yra tik niekingi „fašistai”, nežadantys didelių pyragų.
Sakykite, ar šis portalas tikrai priklauso konservatoriams ir yra jų finansuojamas?
puikus pavyzdys, kaip „nekaltai” skleidžiamas melas – Tiesos.lt yra pati tinkamiausia vieta ir, žinoma, taikinys, ir, žinoma, nesėkmė
bendražmogiškų ydų.
gerai gyvena Kalifornijoje,bet grįžta čia net mažiausio namelio parduoti,atimti jį iš brolių,kad tik dar tų pinigų daugiau,daugiau ir iš visur.
jau ir negrįžta.Meilė paversta į buhalteriją.Na,Europos Sąjungą jei kas gali išgelbėti,tai tik meilės kultūra.Iki jos ten dar toli.Ten proto ir pragmatinių pasiekimų kultas.
Paskutinis lietuvis prakeiks šitas valdžias, per ketvirtį amžiaus privalėjusias prikelti Lietuvą, o veikusias lyg tyčia priešingai – ištvaikiusias Lietuvą.
Emigrantai negrįš, nes Lietuvos regionuose neįmanoma pragyventi iš minimumo,įsigyti būstą ir išlaikyti šeimą, o didesnės algos net nesvajok, be to jau suformuota praktika iš viso oficialiai nedarbinti darbuotojo atimant visas socialines garantijas ir užsidirbti pensiją.
Žymiai teisingiau sakyti, kad emigrantai negrįš į Lietuvą, nes jiems Anglijoje, Airijoje, Švedijoje, Norvegijoje darbdaviai moka didesnius atlyginimus, nei darbdaviai Lietuvoje.
Neapsimesk kvaileliu. Argi kapitalizmo sąlygomis valdžia kuria ekonomiką ir tuo pačiu materialinį gerbūvį?!
pabandyk kreiptis Lietuvoje į valdžios ar teisingumo organus.
jei neturi pažinčių, esi neįtakingas – niekas su tavim nesikalbės, bet netgi stengsis pažeminti.
O vakarų demokratijos šalyse – visada būsi išklausytas ir stengsis tau padėti.
Ten pagarba bet kuriam žmogui – ne tik pizdukėliams komunistams-kgbistams.
Bet pas mus rusiškas-komunistinis-kgbistinis mentalitetas…
yra žymios dalies visuomenės pateisinamos devalvuotos arba net iškreiptos vertybės. Jau daugelis pateisina girtavimą, korupciją, amoralumą, neatsakingumą, melavimą, žodžio nesilaikymą ir t.t. Tačiau tik tol, kol tos blogybės nepaliečia individo asmeniškai. Tai yra, visuomenė ir valdžia gali būti gerokai papuvusi, tačiau jei iš to galima gauti sau naudos-puiku, o kai papuvimas atsigręžia kitu galu, koks klyksmas kyla. Klyksmas tyruose, nes kitiems tokiems patiems individams – tavo klyksmas DZIN.
Blogiausiam:
Ta pati buvo galima pasakyti ir pries 25m. Taciau kai dar buvo ka vogti ir nebuvo kur begti – Europa „atvaziavau ir pasilikau” uzsidare(protingesni ir miklesni ypac zydai tuo spejo pasinaudoti) zlugus TSRS,- tai nebuvo labai aktualu.
Kas norės grįžti į šalį, kurią tuoj tuoj Rusai okupuos?
Sakot, rusai okupuos. Man irgi tokių negerų minčių kyla. Svarstau, kaip galėtų atrodyti ta okupacija? Nušluos viską kaip Grozną, o po to ateis į griuvėsius naują gyvenimą pradėt kaip Karaliaučiuj? Bjauriai atrodo, o ir naudos ne kažkiek. Rusas tų teritorijų neapžioja. Nei čia kokios pramonės, nei didelių strateginių taškų ar rimtų armijos santalkų, tai navig šluot nuo žemės paviršiaus.
Na bet jei mėgins kaip nors „mandagiau” okupuot, panašiai kaip 1940 aisiais, tai toks triukas taip gražiai antrą kartą nebepraeitų.
Turbūt rusas ieškos dar kažkokio kitokio būdo, bet kas Lietuvoj to ruso klausys. Apiplėšt aišku apiplėš, kaip visados buvo nuo amžių, bet bliatj, kęsti vėl ant savo sprando kacapą… Ir už kokius griekus mums toks kaimynas kliuvo, mano vaizduotė neneša.
Arlauskui: Kas sioje salyj rikiuoja, tu ar tokie kaip Maxima and Co? Klausimas retorinis. Tesiam.Tau rusa gal ir kancia ant sprando nesioti, o minetai kompanijai, kuri priminsiu rikiuoja Lietuvoje gali buti vienintelis variantas. Kodel vienintelis? Todel , kad: 1) Arsus pasipriesinimas sugriaus zvakiu fabrikelius(pagrindinis argumentas beje 1940m ultimatumo priemimo).O duona be sviesto tai chebrai kramtyt „zapadlo”. 2) Tu jei ka pabegsi i Laisvaji pasauli ir gyvensi ne blogiau negu LT, o jie net issiveze dali kapitalu verslo TEN neprades, nes TOKIE ten maximum blusu turgaus prekeiviams mazmena tiekia. 3) Rusai ant sprando sedes ne tau, o jiems, o jie jau tau. 4) Paskutinio is ju rusas neatims, uztat leis dusint tave be atodairos i Briuseli, + energijos isteklius papigiai tieks.… Skaityti daugiau »
„Ar taip trūksta ksenofobams tų, kurie į akis sakys, o ir savo pavyzdžiu rodys, kad lietuvių tauta nėra vienalytė nei etniniu, nei tikėjimo, nei lytiškumo atžvilgiu?”, „Jei grįžusieji […] nesilaikys „tradicinių vertybių“ – kaip tada? Jei tas milijonas grįžtų rytoj pat, kiltų pilietinis karas.” – toliau nebeskaičiau. Pardon, bet homsomolo pezalai nedomina – net jeigu tema laibai aktuali.