Brad Wilcox | ifstudies.org
1970 metais Amerikoje iš esmės nebuvo jokio susiskirstymo pagal santuokas. Ar tai būtų turtingi, ar vargšai, vidurinė ar darbininkų klasė, aiški dauguma vyrų ir moterų buvo stabiliai susituokę.
Dabar taip nebėra. Naujas pranešimas, kurį išspausdino Socialinio kapitalo kampanija, išryškino augantį santuokų išsidalinimą, suskirstantį amerikiečius pagal klases ir išsilavinimą. Amžiuje nuo 18 iki 55 metų tų, kurie kilę iš aukštesniųjų klasių, tarpe susituokusių dalis siekia 60%. Tačiau šis skaičius krenta iki 20% neturtingųjų tarpe. (Tarp darbininkų susituokę sudaro 40%.) Vėl reikėtų pasakyti, kad ypač keista dėl tokio susiskirstymo yra tai, kad jo iš esmės nebuvo septyniasdešimtaisiais.
Šiandien, ar laikytumėte santuoką kultūriniu konstruktu, romantinės meilės išraiška ar dieviškai pašventintą sąjungą, dauguma amerikiečių vis dar nori susituokti – ir susituokti sėkmingai. Tačiau nors darbininkų klasė ir neturtingi amerikiečiai stengiasi įgyvendinti šią svajonę, tik labiausiai išsilavinę ir pasiturintys tarp mūsų įgyvendina svajones apie gyvenimą stiprioje ir stabilioje šeimoje.
Augantis Amerikos susiskirstymas pagal santuokas yra svarbus, nes santuoka yra fundamentali institucija, o kai santuoka irsta, mūsų vaikai ir bendruomenės dėl to sumoka didelę kainą. Mūsų gatvės tampa mažiau saugios, kai yra mažai stiprių šeimų ar jos yra toli viena nuo kitos. Kaip pažymi Harvardo sociologas Robert‘as Sampson‘as, „šeimos struktūra yra vienas iš stipriausių, jei ne pats stipriausias … smurtą miestuose visose Jungtinėse Valstijose prognozuojantis veiksnys.“
Amerikietiška svajonė įgyja grubią formą tose bendruomenėse, kur santuokos yra retos. Harvardo ekonomistas Rai Chetty ir jo kolegos nustatė, kad labiau nei mokyklinių studijų kokybė, pajamų nelygybė ar rasė, kilimą socialiniais laiptais bendruomenėje numato šeimos struktūra.
O Richard‘as Reeves‘as Brookings institucijoje pateikia daug sakančius radinius: kilimo socialiniais laiptais glimybės vaikams iš šeimų su mažomis pajamomis skyrėsi pagal jų tėvų šeimyninę padėtį. Keturiems iš penkių vaikų, gimusių apatinio pajamų penktadalio šeimose, tačiau užaugintiems susituokusių tėvų, pasisekė išeiti iš šios 20% mažiausių pajamų zonos iki tapant suaugusiais. Priešingai, tie, kuriuos užaugino niekada nesusituokusios vienišos motinos, turėjo tik 1 iš 2 tikimybę padaryti tą patį.
Visa tai reiškia, kad santuoka – mūsų pati pagrindinė institucija – Amerikoje yra pagrindinis variklis ekonominiam mobilumui ir bendruomenių viešajam saugumui. Bet tragiška yra tai, kad ši institucija yra vis labiau nepasiekiama milijonams vargingai gyvenančių ir darbininkų klasei priklausančių šeimų.
Ligi šiol dauguma kairiųjų pažiūrų žmonių skeptiškai žiūri į galimybę kažkaip paveikti šį susiskirstymą pagal santuokas, bent jau vyriausybinės politikos požiūriu. Tam tikra prasme turėtume sutikti; tai konservatyvi pozicija pripažinti ribas to, ką vyriausybė gali ir turėtų daryti. Kultūrinės ir ekonominės tendencijos taip pat vaidina savo vaidmenį. Tačiau jei dauguma jaunų žmonių nori sukurti tvirtas stabilias šeimas, vyriausybė turėtų atlikti savo vaidmenį užpildant spragas. Santuoka yra ne tik elitui.
Žurnalistas Matthew Yglesias neseniai tinklaraščio įraše išreiškė abejonę, kad daug ką galima pakeisti, net jei jis ir padarė išvadą, kad „vaikams vidutiniškai geriau, kai jie auginami dviejų tėvų.“ Tačiau, mūsų nuomone, visa eilė politinių priemonių, išdėstytų „Sujunkime išskaidytą Amerikos socialinį kapitalą“ (Bringing America‘S Social Capital Divide) gali padėti vargingiems ir darbininkų klasei priklausantiems amerikiečiams susituokti ir išlikti susituokusiais. Pagrindiniai principai būtų šie:
1. Vyriausybės politika turėtų atlyginti, o ne bausti už santuoką.
2. Nuosekliai skatinti sėkmę.
3. Skatinti vyrus kurti šeimas.
Tokių politinių žingsnių alternatyva yra priimti pasaulį, kuriame JAV įstrigo atskirtų ir nevienodų galimybių šeimų režime (. ), kuriame stiprios ir stabilios šeimos yra privilegijuotų ir galingųjų monopolis, o visiems kitiems skirta gyventi vis labiau nestabiliose, nelaimingose ir neveiksmingose šeimose arba visai be jokios šeimos. Manome, kad visi galime sutikti, kad ši alternatyva yra nepriimtina ir ne amerikietiška.
Brad‘as Wilcox‘as yra Virdžinijos universiteto Nacionalinio santuokos projekto direktorius ir The Freedom of Future (Ateities laisvės) bendradarbis Šeimos studijų institute.