Siekdami tikslų prievartiniais metodais auginame prievartinę visuomenę. Ne įtikinėjimas ir pagyrimas už teisingą elgesį, bet baudimai ir teisių ribojimai tapo visuomenės valdymo metodu. Paradoksalu, kad tai vyksta tuo pačiu metu, kai siekiame kurti graženę visuomenę skatindami atsisakyti prievartinių auklėjimo metodų šeimose bei mokyklose ar „neapykantos kalbos“ tarp skirtingų socialinių bendruomenių.
Jaunoji karta auga aplinkoje, kur žodis skiriasi nuo pavyzdžio ir jo turinio, kur prievarta tampa ne tik teisėta priemone, bet dar ir morališkai bei etiškai pateisinamu visuomenės valdymo metodu. Sovietmečiu žinojome, kad valstybės prievarta prieš žmogų yra blogis, o dabar jau pačių mūsų valstybė skleidžia nuostatą, kad tai normalu, teisėta ir net „konstituciška“. Tačiau kai remiantis teise suvaržomos Žmogaus Teisės, tai teisė iš universalaus gėrio tampa tik įrankiu įgyvendinant tikslus. Viską lemia valia, o valiai įteisinti pasitelkiama teisinė lingvistinė ekvilibristika galinti pagrįsti bei pateisinti bet kokį teisės turinį ar bet kokiai teisės formai suteikti norimą turinį.
Šiame laikmečio kontekste turėtume aiškiai atskirti visuomenės skiepijimosi problemą nuo vadinamosios „Galimybių paso“ problemos. Visuomenės skiepijimas – tai medicininė problema, o „Galimybių paso“ įvedimas – teisinė problema.
Pats sau aš keliu klausimą: ar žmogui, pasisakančiam už Žmogaus Teises, etiška naudotis tomis teisėmis, kurios suteiktos dėl priklausymo „teisingai“ socialinei bendruomenei? Kaip eiti į parduotuvę, į kurią kažkas nusprendė, kad negali užeiti mano artimas?
Taigi neturėtume painioti ir sutapatinti požiūrio į skiepijimąsi su požiūriu į „Galimybių pasą“ kaip į prievartinę segregacijos priemonę.