Jeigu laiko mašina mus su visa dabartine valstybe nukeltų į vaikystę, mes visi būtume paimti iš tėvų ar senelių ir užaugtume vaikų namuose, pas globėjus ar būtume įvaikinti.
Kas bent kiek susipažinęs su „vaiko teisių apsaugos“ įstatymu ir kukuraičių instrukcijomis, žino – pagal dabartinę įstatyminę tvarką kiekvienas vaikas gali būti paimtas iš kiekvienos šeimos.
Ne vaiką iš tėvų paima. Iš vaiko atima jo tėvus, šeimą ir visą jo pasaulį. Ar kas pagalvoja, kas darosi jo širdelėje, kai kokios nors svetimos tetos kambarėlyje ar ligoninės palatoje, kur reikia savaites laukti ekspertizių, užgesta šviesa ir vaikelis lieka tamsoje vienas?
Niekam tai ir nerūpi, nes valdžia žino geriau ir myli teisingiau. Valstybė pavirto realia grėsme kiekvienai šeimai. O to, ko bijai, niekada nemyli ir negali mylėti.
Baisiausia yra ne žmonių bėgimas iš Tėvynės. Dar baisiau – vidinė emigracija, kai valstybė išeina iš žmogaus širdies. Tuštumą gali užpildyti bet kas. Ir tai – didžiausia grėsmė nacionaliniam saugumui.
Sauliaus Dambrausko pranešimas konferencijoje “Vaikas – Šeima – Valstybė“: