Dviejų skirtingų specialistų – izraeliečio ir libaniečio, turinčių praktinės, kaip užtikrinti saugumą esant tarptautiniams ir religiniams konfliktams, – požiūriai į migraciją leidžia geriau suvokti grėsmes, kilusias Lietuvos pilietinei visuomenei.
Už politikų klaidas visada sumoka pilietinė visuomenė. Ir bet kuri sudėtinga situacija, panaši į dabartinę dėl migrantų srauto, reikalauja sisteminio problemos suvokimo. Galime protestuoti ar panikuoti dėl esamos situacijos, tačiau pilietinei visuomenei svarbiau yra blaiviai, įvertinus visas aplinkybes, parengti sistemines priemones ginti savo interesams.
Biurokratai klysta manydami, kad galima ką nors išspręsti kvotomis ar popieriniais susitarimais. Paleidus džiną iš butelio, sunku jį ten sugrąžinti. Tūkstančiai alkanų ir piktų žmonių šturmuoja sienas. Kultūrų, kurios anksčiau niekada nebuvo taip glaudžiai priartėjusios viena prie kitos, susidūrimas tampa neišvengiamas.
Gal kas tikisi, kad migrantai nenorės likti Lietuvoje ir paskubės į turtingesnius kraštus? Tokios viltys beprasmės, nes ES valstybės skuba atkurti sienas ir Briuselis pasirūpins, kad atvykėliai liktų ten, kur buvo atvežti. Tai vargu ar nudžiugins tuos, kurie tikisi patekti į turtingesnius ar daugiau išsivysčiusius kraštus. Ir ant ko jie išlies savo įtūžį?..
Tačiau dar didesnė problema – augantis migrantų srautas ir su tuo susijęs spaudimas valstybinėms saugumo ir socialinės apsaugos struktūroms, t. y. grėsmė valstybės stabilumui. Spaudžiami tarp spaustuvų – iš Vakarų pusės sunkiai nuspėjamo „migrantų-turistų“ srauto, o iš Rytų – lengvai nuspėjamos politikos, mes privalome išsaugoti savo valstybės nepriklausomybę.
Kas mums pavojingiausia? Tai – panika. Tai – baimė. Tai islamofobijos eskalavimas, sėkmingai naudojamas ir „Islamo valstybės“, savo jau gerokai anksčiau deklaruotam, Europos islamizavimo ir užgrobimo tikslui pasiekti. Kuo didesnė islamofobija ir visuomeninė neapykanta musulmonų bendruomenėms – tuo daugiau radikaliai nusiteikusių islamistų.
Tačiau gerokai didesnė ir keista islamofobija apėmusi politikus ir žiniasklaidą, kurie, akivaizdžiai nepasitikėdami savo piliečiais, bando įtikinti, kad problemų dėl atvykėlių nebus. Ir jų kultūra tik pagerins (sutaurins) mūsiškę. Šis „šventas melas“ – pati didžiausia klaida. Užuot švaisčiusis lozungais apie solidarumą būtina blaiviai įvertinti grėsmes.
Vietoje pasakų reikalinga tiesa. Tai vienintelis vaistas prieš fobijas. Tik suvokę realias grėsmes mes sugebėsime rasti veikimo modelius ir rasti išeitį savo valstybės išsaugojimui.
Pirma nuomonė: „Jūs nepasirengę priimti migrantus…“
Mano draugų liberalų iš Estijos ir estiškojo leidinio Postimees dėka pristatau jums keletą ištraukų iš neseno interviu su Abraomu Šmulevičium – Rytų partnerystės instituto Izraelyje prezidentu, politologu, tarptautinių santykių ir Šiaurės Kaukazo ir artimųjų rytų specialistu, istoriku ir rabinu. [1] Daugelį metų jis buvo vienas iš hasidų keliautojų po šventąsias vietas saugumo organizavimo vadovų. Daugelis Lietuvoje jį žino iš ekspertinių išvadų, kurias jis pateikia „Laisvės radijo“ (JAV valstybinė radijo stotis) laidose.
Jo dėmesys Baltijos šalims neatsitiktinis, nes jo šeima kilusi iš Estijos. A. Šmulevičiaus interviu Estijoje sukėlė didelį rezonansą. Laikraščio portale buvo apie 2000 palankių atsiliepimų ir „pasidalinimų“ šiuo straipsniu socialiniuose tinkluose. Skaičius gana reikšmingas žinant, kad už prieigą prie minėto portalo reikia susimokėti.
Ir nors A. Šmulevičius laikosi nuomonės dėl didesnės grėsmės Baltijos šalims iš Kremliaus pusės, jo nuomonė apie migrantų problemas leidžia į pabėgėlių situaciją pažvelgti kitu kampu. Susipažinkime su interviu fragmentais iš Taavi Minnik publikuoto straipsnio „Izraelio politologas: jūs nepasirengę priimti migrantų iš Artimųjų Rytų ir Afrikos“, paskelbto Postimees 2015 metų liepos 21 dieną:
Dabar Estijoje viskas, kas susiję su islamu, aktualu, kaip niekada anksčiau. Šalis rengiasi priimti pabėgėlius iš Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos. Iki šios dienos žmonės apie šiuos regionus ir kultūrą girdėjo tik naujienų žiniose. Kas mūsų laukia ir kokios grėsmės kils estų visuomenei? Ar Estija liks Estija? Kultūrinis šokas bus milžiniškas…
Kultūrinis šokas bus ne tik didelis – tai virs tikra katastrofa. Bet kuris reiškinys turi dvi puses. Hitlerio nacizmas privedė prie to, kad šiuolaikinėje Vakarų visuomenėje viskas, kas susiję su rasiniais ir kultūriniais skirtumais, – tapo tabu. Pasvarstymai apie tautų skirtumus laikomi nepolitkorektiškais, nutylimi žiniasklaidoje ir jokie tyrimai šiomis temomis nevykdomi. Apie tai nekalba iš tribūnų ir žiniasklaidos priemonių, tačiau nustatyta, kad jei visuomenėje svetimos kultūros atstovų kiekis viršija 8–11 procentų, tai sukuria nestabilią socialinę aplinką, iššaukia vietinių gyventojų atgrasumą, sukelia nacionalinius konfliktus. Tai iliustruoja ir XX–XXI amžiaus istorija. Kultūrų susiliejimas – skausmingas procesas, ypač tokių skirtingų kultūrų kaip estų ir arabų.
Būtina suprasti, kad tie pabėgėliai, kurie gaus prieglobstį ES – ne paties skurdžiausio visuomenės sluoksnio atstovai. Žinoma, kad tai kainuoja didelius pinigus ir tapti pabėgėliu gana sudėtinga, nes ši „rinkos“ dalis kriminalizuota. Ir, paprastai, ten patenka žmonės dėl persekiojimo savo šalyse arba dalyvavę kariniuose veiksmuose, arba susiję su kriminaliniu pasauliu. Todėl asocialių elementų dalis tarp pabėgėlių gerokai didesnis nei jų gimtinėje. Apie tai nerašo, bet tai faktas.
Dažniausiai tai žmonės perėję karo baisumus ir patyrę netektis: net jei jie prisitaikys prie taikaus gyvenimo būdo, tai jų gyvenimo suvokimas apie santykius tarp žmonių, apie prievartos taikymą, apie religinį pakantumą ir t.t. yra visiškai kitoks.
Afrikietiškos ir rytietiškos visuomenės visiškai kitokios palyginti su europietiškomis. Šie žmonės linkę į prievartą ir neturi jokios pagarbos valstybei, kuri juos priėmė. Tarp jų aukštas kriminalinis lygis, akivaizdi genderizmo disproporcija (vyrų gerokai daugiau nei moterų), jie visai kitaip elgiasi su moterimis. Pavyzdžiui, jei moteris atvirai žiūri į akis vyrui, tai suvokiama, kad ji save atvirai siūlo. Tai jiems reiškia tą patį, jei europietė (estė) nusiimtų sijoną jų akivaizdoje. Tai visiškai kitas kultūrinis kodas, susiklostęs tūkstantmečiais, ir į tai reikia atsižvelgti. Todėl europietiška elgsena juos šokiruoja ir provokuoja prievartai.
Kai kurių Europos šalių patirtis įrodo, kad vietiniai gyventojai palieka ištisus kvartalus ir regionus, kuriuose įsikuria migrantai. Net ir pas mus, Izraelyje, Tel-Avive, yra kvartalų, kur nesutiksi nė vieno baltojo. O tokiose mažose valstybėse, kaip Estija, tai lemia vietinių gyventojų išvykimą iš gimtosios šalies, nes aplinka tampa nekomfortiška.
Įdomi Norvegijos patirtis: ten migrantus prižiūri specialiųjų tarnybų darbuotojai, žinantys jų biografijas ir išsiaiškinantys, kas iš jų linkęs į terorizmą. Sistema sukurta taip, kad žmogui, kuris dalyvauja betvarkėse ir kriminalinėje veikloje, apribotos galimybės šioje šalyje. Aš manau, kad Estijoje šiuo metu nėra pakankamai kvalifikuotų saugumo tarnybų ir policijos darbuotojų, gebančių atlikti tokį sudėtingą darbą prižiūrint pabėgėlius, nėra ir metodikos. Šių uždavinių sprendimui reikia specialiųjų tarnybų ir policijos reformos, naujų įstatymų parengimo (reglamentuojančių veiksmus su pabėgėliais), specialistų, išmokytų rytų kalbų, mentaliteto, etnopsichologijos. Per trumpą laikotarpį to nepavyks padaryti! Kaip jūs ketinate Šiaurės Afrikos arabus mokyti estų kalbos? Metodikos nėra, specialistai neparengti! O jei nemokysit – jie taps visuomenės marginaliąja dalimi. Tai puiki dirva visuomenės destabilizavimui.
Ar Estija išliks Estija? Migrantų srautas kels terorizmo augimo ir šalies islamizavimo grėsmių. Aš prisimenu Romos Imperijos pavyzdį; viena iš priežasčių, priartinusių krachą – barbarų infiltravimas į imperiją. Viena iš to pasekmių yra ta, kad romėnai nustojo tarnauti armijoje. Rekrūtais ėmė barbarus, ir armija prarado romėnišką discipliną ir karo įgūdžius. Armija išskydo, o Romos imperija sugriuvo. Manau, kad Estija, palyginti su Romos imperija, turi dar mažiau galimybių išsaugoti šalies savitumą. Jūsų vyriausybė turėtų tvirtai priešintis, o ne priimti ES sąlygas dėl pabėgėlių priėmimo.
Kaip atsirado „Islamo valstybė“? Kokios jos ideologinės šaknys?
Žiniasklaida sukūrė iškreiptą paveikslą: „Islamo valstybė“ neatsirado iš niekur ir niekuo nesiskiria nuo kitų islamistinių organizacijų. Visos jos naudoja terorą kaip efektyvų metodą, kuris demoralizuoja, kelia paniką, apsunkina atsakomųjų priemonių koordinavimą. „Islamo valstybė“ sugebėjo užgrobti dideles teritorijas Sirijoje ir Irake, šiuo metu ji kontroliuoja apie 50 proc. šiose šalyse. Islamo valstybė efektyviai panaudoja propagandą, tuo pačiu – ir savanoriams pritraukti. Jai dirba europiečiai, priėmę islamo tikėjimą, turintys kinematografinį ir (ar) žurnalistinį išsilavinimą.
Islame, skirtingai nuo krikščionybės, stipriau išreikštas politinis aspektas, santykiai musulmonų visuomenėje ir santykiai musulmonų su ne musulmonais – kafirais (netikinčiais) – aiškiai surašyti musulmoniškuose įstatymuose. Islamas, pagal juos vienintelė teisinga religija, būti musulmonu – būti paklusniam Alachui. Dėl to solidarūs visi musulmonai. Nesutarimai prasideda tik svarstant, kaip priverti kafirus priimti islamą: džihado (karo) ar asmeniniu pavyzdžiu ir padedant propagandai?
Pastaruosius 300 metų, pradedant nuo XVII amžiaus, nebuvo nė vieno atvejo, kad islamas būtų nugalėjęs europiečius. Savo laiku islamas buvo užvaldęs apie pusę pasaulio, tai buvo galingos imperijos, kalifatai, tačiau krikščioniškam pasauliui pasipriešinus ir perėjus į puolimą, didelė dalis teritorijų, kur gyveno musulmonai, tapo valdomos europietiškų valstybių. Atsirado srovių, skatinančių (siekiančių) pratęsti šį karą. Jie skatino ne tik kovoti su netikinčiais, bet ir siekė teisingo valdymo savo šalyse, nes pagal Šariatą visuomenėje negali būti itin didelių skirtumų tarp turtingųjų ir vargšų. Visa islamo istorija rodo stiprų polinkį prievartai; nespėjusios įsitvirtinti islamiškos valstybės pradėjo kariauti tarpusavyje ir su Vakarų pasauliu.
Ar galima teigti, kad dėl agresijos prieš Ukrainą ir dėl „Islamo valstybės“ veiksmų sugriuvo tarptautinė ir europietiška saugumo sistema?
Žiniasklaida kuria neteisingą vaizdą. „Islamo valstybė“ kelia grėsmę pasaulinei tvarkai, jei ji sukurs efektyvų, gerai užsimaskavusį teroristinį tinklą. Pas juos yra kvalifikuotų kadrų, turinčių gerą išsilavinimą – europiečių ir arabų, jie sėkmingai panaudoja užsienio išradimus ir technologijas. Jų ideologija patraukia viso pasaulio radikalų dėmesį. Tačiau, nežiūrint į viską, šiandien jie tik kelia paniką, tačiau nesmogia į svarbius objektus Europoje.
Estijai gresia rimtas pavojus: jauną šalį, kuri anksčiau neturėjo jokios patirties su išeiviais iš Artimųjų Rytų, gerokai paprasčiau galima panaudoti kaip teroristinio tinklo bazę. Ir labai didelė tikimybė, kad būtent taip ir įvyks. Gerokai paprasčiau tokias bazes sukurti Lietuvoje, Estijoje ar Slovakijoje nei Vokietijoje arba Prancūzijoje, kur specialiosios tarnybos gerai žino, su kuo turi reikalų.
Ar Europai gresia svetimšalių kiekio ir islamizacijos augimas ilgalaikėje perspektyvoje? Ar šios baimės neturi pagrindo?
Gresia. Europiečiai klysta dėl to, kad europietiška kultūra sugebės adaptuoti migrantus iš trečiojo pasaulio, ir antra trečia karta taps europiečiais. Europiečiai save laiko vienintele jėga pasaulyje. Bet tuo save laiko ir islamas. Anksčiau islamo civilizacija buvo galinga ir užkariavo pusę pasaulio. Ir migrantai musulmonai visiškai nesirengia tapti europiečiais – jie atvyksta į Europą tik tam, kad Europa taptų musulmoniška, todėl kad jie – pagal jų suvokimą – nešantys „aukštesnę“ kultūrą. Europoje to nesupranta.
Migravimo procesas pavojingas daugeliu požiūrių. Europoje – demografinis nuosmukis, ypač šalyse su aukštu pragyvenimo ir išsimokslinimo lygiu, ir niekas nežino, ką su tuo daryti. O migrantai paprastai atstovauja neturtingiems ir menkai išsilavinusiems visuomenės nariams; jie greitai dauginasi ir keičia vietinių gyventojų sudėtį. Ir kadangi šiems žmonėms svetima vietinė kultūra, tai krenta ir bendras šalies kultūros lygis. Ir šis procesas atves prie Europos žlugimo tokiu būdu, kurį mes dabar matome. Istorija tokių atvejų žino gana daug, ir Romos žlugimas – pats ryškiausias pavyzdys.“
Štai toks požiūris. Ir nors šiame interviu yra teiginių, su kuriais aš asmeniškai nesutinku, manau, tikslinga jį pateikti aptarimui Lietuvoje (ar mes kuo blogesni ar kvailesni už estus?). Ir jei kam nors pasirodė, kad Izraelio politologas ne itin politkorektiškas, lygindamas dabartinę situaciją šiuolaikiškoje Europoje su barbarų užgrobta Roma, tai juk ne jis tai sugalvojo.
2014 metais savo propagandiniame žurnale „Islamo valstybės“ vadovai informavo visus europiečius ir kitus NATO šalių piliečius, kurie daugelį metų kovoja su islamistais visame pasaulyje, apie savo planus: „Leidus aukščiausiajam Alachui mes užkariausim jūsų Romą, sunaikinsim jūsų kryžius ir paversime vergėmis jūsų moteris.“ „Jei mes nesulauksime to, tai mūsų vaikai ir anūkai to pasieks, ir tada jie pardavinės jūsų sūnus kaip vergus turguje.“ („We will conquer your Rome, break your crosses, and enslave your women, by the permission of Allah, the Exalted,“ Al-Adnani said. „If we do not reach that time, then our children and grandchildren will reach it, and they will sell your sons as slaves at the slave market.“)
Ir neverta naiviai tikėti tuo, kad tekste įvardinta tik Roma. Islamistams tai – Vakarų pasaulio apibendrintas įvaizdis, apimantis ne tik krikščionis, bet ir ateistus su pagonimis.
Apie tai kiek realūs tokie grasinimai, ir kokiu būdu islamistai jau dabar įgyvendina savo planus, tame tarpe – ir Pabaltijo šalyse, jūs sužinosite iš interviu su Libano išeiviu, žinomu Vokietijos policijos kon,ultantu religinio ekstremizmo klausimais straipsnyje „Džihadas Lietuvoje? (II) – Saugumo specialistai apie migracijos grėsmes.“