Praėjo penki mėnesiai po Garliavos šturmo ir mergaitės Deimantės perdavimo jos mamai Laimutei Stankūnaitei. Per tuos mėnesius įtampos valstybėje tarsi nesumažėjo. Iki šiol S. Daukanto aikštėje, Vilniuje, budi kultūrininkai ir visuomenininkai su šūkiais Tie-SOS, valdžioje esantys politikai ir teisėtvarkos atstovai tvirtina, kad protestams nėra pagrindo. Žymi sovietmečio disidentė vienuolė Nijolė Sadūnaitė vėl labai aktyvi. Ji kartu su A. Patacku ir A. Terlecku pasirašė laišką Vakarų politikams apie žmogaus teisių pažeidimus Lietuvoje, į mitingo prie A. Mickevičiaus paminklo minėjimą atėjo vilkėdama marškinėliais su užrašu Tie-SOS, o visai neseniai atstovavo „Drąsos keliui“ traukiant burtus, kuris skaičius rinkimų biuletenyje atiteks kuriai partijai.
Šis pokalbis apie tai, kas skatina sesę Nijolę aktyviai veikti, kaip ji vertina dabartinę situaciją.
Jūs vėl, kaip prieš keturiasdešimt metų, rašote laiškus į Vakarus apie tai, jog Lietuvoje pažeidžiamos žmonių teisės, trūksta teisingumo. Nebepasitikite savo valstybe?
Man labai skaudu, kad viskas vyksta būtent taip. Šiandien vėl tiek melo, neteisybės, jog reikalingas ne mažesnis stebuklas, kaip Sausio 13-ąją, kai ginklai ir agresija buvo bejėgiai prieš taikių žmonių valią ir tikėjimą. Akivaizdus melas kartojamas ir kartojamas, tikintis, kad jis pavirs „tiesa“. Turiu galvoje, jog kiekvienas, kas tik turi akis, galėjo įsitikinti iš gausybės vaizdo įrašų, kurie yra paskelbti iš Garliavos šturmo, jog Deimantė tempiama prievarta, Ji klykia, advokatas ją tempia, laiko užlaužęs koją, ant jos užmetamas užtiesalas, kuriuo grobikai pasirūpino iš anksto. Po viso to pareiškiama, kad mergaitė iš globėjos paimta, nenaudojant prievartos. Tarkim, net jei nekalbėsime apie tą užtiesalą, kuris kelia labai daug klausimų, tačiau kaip galima nematyti, kad advokatas tempia klykiančią mergaitę? Sakoma, kad buvo vykdomas teismo sprendimas. Net jei šis sprendimas būtų teisingas, juk jame aiškiai pasakyta, kad negalima naudoti prieš mergaitę prievartos. Tačiau šiuo atveju jau teismo sprendimo kažkodėl nereikia vykdyti.
Kai klausiame, kaip buvo galima užlaužti rankas, taikyti fizinę prievartą teisėjai Neringai Venckienei, kuriai Konstitucija garantuoja imunitetą, ciniškai atsakoma, kad prieš ją veiksmai taikyti ne kaip teisėjai, bet kaip vaiko globėjai. O į teismą N. Venckienė kviečiama jau kaip teisėja, įžeidusi kolegas, nes esą jos viešai reikštas pasipiktinimas jau buvo ne kaip globėjos, bet kaip teisėjos. Ar po viso to dar galima kalbėti apie teisingumą? Jau nekalbu apie tai, jog pono V. Uspakicho, kuris kaltinamas didžiule finansine afera, byla „marinuojama“, teismui pateikiamos keistos pažymos, dėl ko bylos nagrinėjimas esą turi būti atidėtas ir viskas gerai. O tai, kad N. Venckienei iš tiesų po nesėkmingai atliktos kojos operacijos kilo pavojingos komplikacijos, jau paskelbiama kaip valstybės nusikaltimas, prokurorai veržiasi į ligoninę, gąsdina gydytojus.
Kai apie visa tai bandome kalbėti su atsakingas pareigas einančiais politikais, jie viską ignoruoja. Panašu, kad Piktasis jiems klausą ir regėjimą sujaukė, ir jų taktika yra tapusi – šaipytis iš žmonių skausmo, iš tų, kuriems ne vis vien, kas bus su mergaite, jog teismai vadovaujasi ne teisingumu, o kaip ir sovietiniais laikais priima nuosprendžius, kuriuos jiems nurodo priimti. Tik po to, kai Lietuvos valdžia pademonstravo visišką abejingumą, mes – aš, Antanas Terleckas ir Algirdas Patackas – žengėme patiems mums labai skausmingą žingsnį – kreipėmės į užsienio valstybių diplomatus, politikus, atkreipdami dėmesį, kas vyksta Lietuvoje.
Prieš keturiasdešimt metų pogrindyje buvo pradėta leisti Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika, kur buvo skelbiami vien tik faktai apie tai, kaip persekiojami žmonės, kaip oficiali valstybės ideologija skiriasi nuo jos realių darbų. Svarbiausia buvo, kad Kronika pasiektų Vakarus ir Lietuvos veikėjai žinotų, joig jiems nepavyks nuslėpti nusikalstamos veiklos. Po to, kai atsirado Kronika, sovietų valdžia nebegalėjo taip ciniškai kovoti su žmonėmis, pogrindinis leidinys buvo savotiška apsauga tiems, kurie nesusitaikstė su sistemos neteisybėmis. Noriu tikėti, kad ir mūsų kreipimasis į Vakarų politikus privers ir Lietuvos politikus susimąstyti, jog nevalia viešai kalbėti apie demokratiją, žmogaus teises, o kartu terorizuoti neįtikusius piliečius.
Jei gyvenimas valstybėje nėra kuriamas ant teisingumo pamato, tai statinys svyruoja. Man keisčiausia, jog tai geriau mato tokie paprasti, menkai išsilavinę, politikos mokslų nebaigę žmogeliai, o ne tie, kurie šiandien eina atsakingas pareigas, kurie baigė prestižinius mokslus. Kita vertus, Viešpats dažnai pasirenka kvailelius ir silpnuosius, idant sugėdytų protinguosius ir galinguosius.
O gal atsakingus postus užimantys Lietuvos politikai, teisėjai turi daugiau informacijos nei mes, geriau supranta, kas vyksta, sugeba plačiau pažvelgti. Pavyzdžiui, teko girdėti sakant – net jei Garliavoje įvyko tragedija, negalima jos sureikšminti, nes yra svarbesnių dalykų – pavyzdžiui, energetinės nepriklausomybės užtikrinimas?
Pirmiausia, kiekvienas krikščionis puikiai žino, kad vaiko ašara brangesnė už viso pasaulio turtus. Jei mes leidžiame prievartauti vaiką, taikyti prieš jį prievartą ir sakome, kad tai nėra svarbu, yra svarbesnių dalykų, vadinasi, užsikrėtėme labai pavojingu, o gal ir mirtinu dvasiniu maru.
Teko skaityti pasakojimą apie tremtinių šeimą. Mirė ištremto vaiko mama, jis liko su seneliais, o kitame rajone dirbo jo tėtis. Sovietinis teismas šešiamečio atsiklausė, su kuo jis nori gyventi. Tas vaikas atsakė, kad su seneliais, ir okupantai vaiko prašymo išklausė. Deja, nepriklausomoje Lietuvoje yra kitaip. Čia prieš mergaitę, kuri gali būti pavojinga liudininkė, ir žmones, kurie ėmėsi jos globos, paskelbiamas tikras karas.
Noriu atkreipti dėmesį, kad didžioji dalis tų žmonių, kurie esą tvirtai žino, jog Deimantė turi gyventi su mama, nė karto nepasivargino nuvažiuoti į Garliavą ir savo akimis įsitikinti, kaip ten yra. Pasitenkino mūsų komjaunuoliškos spaudos ar televizijų reportažais, kur sąmoningai iš Neringos Venckienės buvo ir yra daromas baubas. Tik dėl to, kad ji trukdo galingiesiems, kurie, kaip Stalino laikų čekistai, norėtų turėti teisę žudyti, prievartauti, šmeižti, vogti.
Ilgą laiką tuo, kas vyksta Garliavoje, domėjausi tik paviršutiniškai. Daugiau dėmesio kreipiau, ką mūsų „teisingumas“ daro Vytauto Pociūno ar Eglutės Kusaitės bylose. Tačiau po to, kai kovo mėnesį pradėta taikyti jėga, kai pamačiau verkiančios mergaitės vaizdus, nusprendžiau, jog turiu pati nuvažiuoti ir pamatyti.
Pirmą kartą nuvažiavau į Garliavą, nežinodama, ką čia rasiu. Sutikau čia daug garbingų, susirūpinusių žmonių. Mačiau po truputį atsigaunantį vaiką, kuris gražiai bendravo ir jautėsi laimingas. Beje, kiekvienas Garliavoje galėjo įsitikinti, kad čia ji jaučiasi jaukiai, kaip ji myli Neringą ir savo senelius. Nežinau kaip tie „vaiko gyvenimo specialistai“, kurie mano, jog išplėštas šturmo metu, izoliuotas, nuo senelių paslėptas vaikas yra laimingesnis, miega naktimis, ar sąžinė jų nekamuoja?
Meldėmės kartu su Deimante, kalbėjome Rožinį, ji man pasakojo, kaip gyvena, o paskui įvyko ta tragedija… Dabar sakoma, kad svarbiau ekonomika, energetika – netiesa. Nieko nėra svarbiau už žmogų, jo skausmą. Jei politikai to nesupranta, jiems ne vieta prie valstybės vairo, jau geriau tegu jie kokiai gamyklai, kur dirba tik robotai, vadovauja. Tvirtai žinau ir tą patį sovietmečiu sakiau, kad melas ir neteisingumas užnuodija žmonių ir valstybės gyvenimą. Tikrieji bepročiai yra tie, kurie mano, jog galima sukurti klestinčią valstybę, užmerkiant akis į žmonių skausmą ir sakant, kad esą yra svarbesnių dalykų.
Neatsakėte į klausimą: o gal valdžioje esantys politikai žino daugiau nei mes?
Žino, nes perskaitė komjaunuoliškoje spaudoje, ar dėl to, kad jiems patogiau sakyti, kad yra taip? Dar suprasčiau, kad tie „žinotojai“ norėtų kalbėti, diskutuoti, tačiau jie užsidarė savo kabinetuose ir bijo mūsų, kurie kelia klausimus, kaip raupsuotojų. Visai neseniai sutikau labai aukštas pareigas einančią politikę, kurią seniau labai gerbiau. Paklausiau jos – ar ji nemato, kas daroma su Neringa Venckiene? Manote, kad išgirdau atsakymą – ne? Ji pasižiūrėjo į mane nustėrusi ir tiesiogine to žodžio prasme pabėgo.
Tikrai nenoriu ant nieko pykti. Mano galva, jie yra vargšeliai, kurie patys susipainiojo, bando nutildyti sąžinės balsą ir labai pyksta ant kiekvieno, kuris į tą sąžine apeliuoja. Atsiprašau už palyginimą, bet mano tardytojai KGB taip pat labiausiai užpykdavo, kai sakydavau jiems, kad jų sąžinė nešvari ir veikiausiai juos kankina.
Vytautas Landsbergis iš karto po Garliavos tragedijos pareiškė, jog padorus žmogus šiandien negali „stovėti po medžiu“ ir apsimesti, kad nieko neįvyko. Deja, labai daug žmonių šiandien pasirinko „stovėti po medžiu“.
Svarbus argumentas, kurį dažnai girdžiu – kaip galima pateisinti žmonių žudymą? Juk Drąsius Kedys surengė linčo teismą ir nušovė du žmones..
O iš kur jūs tai žinote? Šioje byloje galima suskaičiuoti jau devynis lavonus ir bijau, kad tas skaičius nedidėtų. Visi, kurie galėtų paliudyti, kaip buvo iš tiesų, paslaptingai miršta ar dingsta. Mes žinome, kad D. Kedys grasino, tačiau mums bandoma įteigti, jog esą jis tuos grasinimus įvykdė, nors yra daug faktų, kurie verčia tuo suabejoti. Čia labai panašu kaip Vytauto Pociūno nužudymo atveju, kai iš karto mums buvo bandoma įrodyti, kad esą tai buvo nelaimingas atsitikimas, išsigalvotos šlykščios detalės. Svarbiausia buvo įteigti savą versiją.
D. Kedžio atveju žinome, kad iš jo paties ginklo iššauta nebuvo. Ginklas buvo šiaip numestas nusikaltimo vietoje, ką vargu ar pats D. Kedys būtų padaręs. Žmonės nužudyti tuo metu, kai vienas jų buvo pasakęs, jei jis bus apkaltintas, netylės. Be to, jau atrodė, kad D. Kedžio pateikti argumentai privers iškelti prievartautojams bylą. Paskui dar mįslingos A. Ūso ir D. Kedžio mirtys bei tai, kas nutiko tiems, kurie buvo šių mirčių liudininkai. Esu tvirtai įsitikinusi, kad D. Kedys buvo nužudytas. Kodėl? Jos nepasakytų viešai tiesos, kuri sugriautų oficialią versiją.
Niekada negalima pateisinti kito žmogaus nužudymo. Šiuo atveju labai gudriai padaryta, jog sukurtas „žudiko“ įvaizdis, dėl kurio daug garbingų žmonių net nesigilino į tą istoriją.
Esate vienuolė ir tarsi nederėtų dalyvauti politikoje..
Tai žodžiai, kuriuos dažnai girdėdavau sovietmečiu. Manęs klausdavo: kodėl tu lendi į politiką? Atsakydavau, jog nesu jokia politikė, o tik krikščionė, kuri negali būti abejinga, kai mato neteisybę ir žmonių skausmą. Mes turime mylėti savo artimą ir negalime būti „dvasingais žmonėmis“, kurie, matydami žmogaus skausmą, praeina pro jį, nes esą yra svarbesnių dalykų. Nėra svarbesnio dalyko už kitą žmogų. Aš saugumiečiams sakydavau: jei matysiu, kad jus esate persekiojami, nesvyruodama už jus į kalėjimą ar lagerį eisiu. Man nesvarbu, kokie yra žmogaus įsitikinimai, man svarbu, jog jam reikia pagalbos.
Šiandien nesijaučiu dalyvaujanti politikoje. Per maža žuvelė esu, kad galėčiau kur nors reikšmingai dalyvauti. Bandau būti su tais žmonėmis, kurie persekiojami, kuriuos niekina.
Žinau, kad labai gerbiate arkivyskupą Sigitą Tamkevičių, kuris sovietmečiu buvo itin svarbus disidentinio judėjimo dalyvis. Prieš kurį laiką arkivyskupas atkreipė dėmesį, kad naujuose politiniuose dariniuose, reikalaujančiuose teisingumo, nors ir yra garbingų, dorų žmonių, bet jiems trūksta politinės patirties ar kompetencijos.
Tikrai labai gerbiu Kauno arkivyskupą. Manau, kad šis žmogus yra didelė dovana Lietuvai – ne tik sovietmečiu, bet ir dabar. Tikrai stengsiuosi įsiklausyti į jo patarimus, pastebėjimus. Gerbiu ir tą susirūpinimą, kurį jis išsako dėl politinių procesų. Tačiau noriu pasakyti vieną dalyką – labiausiai kompetetingi žmonės, turintys didžiausią patirtį, daugiausia žinių apie procesus, vykstančius valstybėje, buvo mano tardytojai KGB. Šiandien taip pat, mano įsitikinimu, mums svarbiau net ne žinių bagažas, politinė patirtis, bet sąžinė, motyvai, dėl kurių žmonės eina į politiką. Jei žmogus yra atviras Dievui, myli žmones ir trokšta jiems tarnauti, tai Dievas suteiks tiek išminties, tiek jėgų. Tai gerai žinau iš patirties. Juk tesu neišsilavinusi kvailelė, kuri neturėjo nei specialių žinių, nei išskirtinių jėgų, tačiau KGB niekaip negalėjo manęs nugalėti ir keikėsi, jog esu labai „pasikausčiusi“. Aš paprasčiausiai melsdavau Dievą, kad Jis kalbėtų per mane, kad Jis padėtų tiek, kiek Jam atrodys reikalinga. Visada dariau ir darau tai, kas nuo manęs priklauso, tačiau ar pasiseks, palieku Dievui. Jei reikės, Jis pasinaudos mano mažomis jėgomis ir atliks didžiulių darbų, jei – ne, vadinasi, to nereikėjo.
Paskutinis klausimas – per penkis pastaruosius mėnesius žmonės, kurie protestavo prieš Garliavos šturmą ir reikalavo tiesos bei teisingumo, labai susiskaldė. Ar tai neskaudina?
Žinoma, kad skaudu. Suprantu, jog labai norisi visus supykdyti, supriešinti. Šėtonas yra pykčio ir nesantaikos tėvas. Todėl ir sakau, kad dabartinėje situacijoje atrodo, jog vien žmonių jėgomis neįmanoma atkurti teisingumo, atkurti vienybės. Čia jau reikalingas stebuklas. Tai Dievo valioje. Na, o mes turime melstis ir daryti viską, kas nuo mūsų priklauso. Labai svarbu, kad mūsų širdyse nebūtų pykčio, neapykantos, kad mus į priekį vestų meilė. Tada būsime lėtesni teisti kitą, paskelbti jį priešu. Šiandien labai reikia kantrybės, nuolankumo ir geros valios, pasiryžimo atleisti, noro matyti tai, kas jungia, o ne tai, kas skiria.
Nuo sovietmečio kalėjimo ir lagerio laikų stengiuosi melstis už visus vargdienius, kuriuos Piktasis apakino, kurie klaidžiojo tamsoje. Ant jų ne pykti, bet jų gailėtis reikia. Taip pat reikia sakyti tiesą į akis, nes tiesa išlaisvina, žinoma, jei ji sakoma be neapykantos, mylint.
Bendravo Andrius Navickas
Bernardinai.lt