Austė Nakienė
Artėjant sausio 13-jai, apie šią datą galvojau daugiau negu ankstesniais metais ir, prisimindama žuvusius, nejaučiau šventos ramybės. Paprastai aplankau laisvės gynėjų kapus per Vėlines, bet šiemet norėčiau ten nueiti jų žūties dieną. Tai vis dėl Socialistinio liaudies fronto pirmininko Algirdo Paleckio pakleisto gando, esą tą naktį „savi šaudė į savus“…
Sausio 13-ją nestovėjau prie bokšto, buvau namuose su trijų mėnesių sūnumi, tačiau girdėjau pasakojimus iš tą naktį ten buvusių artimųjų. Nieko panašaus į Socialistinio liaudies fronto pirmininko surastų „liudininkų“ prisiminimus jie nepasakojo. Tiesa, vienas kareivis buvo nušautas savųjų, įrodyta, kad jį netyčia nušovė patys desantininkai – kulka pataikė į nugarą. Bet jokių Sąjūdžio smogikų, įsitaisiusių ant Karoliniškių daugiabučių stogų, niekas nematė. Anuomet plito visai kitoks tautosakinis užtarimo prašymas: „Nuo karo, bado, maro ir Pskovo desantininkų saugok mus, Viešpatie“. Taigi gandas nėra atėjęs iš anų laikų, jis tyčia skleidžiamas dabar, siekiant įsiveržti į mūsų informacinę erdvę ir užnuodyti kolektyvinę sąmonę.
Teismas nustatė, kad Paleckio skleidžiama „istorijos interpretacija“ yra prasimanymas, tačiau ir paskelbus teismo išvadą interpretuotojas nenutilo, ir vėl įvairiomis progomis kartojo tą patį. Akivaizdu, kad jam nesvarbu, ką nustatė teismas, jam nereikia faktų, kadangi jo pasirinktas melagingos informacijos skleidimo būdas – tautosakinė diversija. Gal atsiras „pamiršusių“ tuos įvykius, gal kas ims ir patikės įsimenančiu posakiu be jokių įrodymų? Manyčiau, kad atsilaikyti prieš tokią diversiją galima prisimenant ir apmąstant Sausio 13-sios netektį, pagerbiant laisvės gynėjus, įsisąmoninant atgimimo ir nepriklausomybės atkūrimo laikų vertybes. Kai kolektyvinė sąmonė tvirta, jos taip lengvai neišderinsi.
Mūsų atmintyje ir viešojoje erdvėje sklando nemažai patarlių ir posakių, atspindinčių mūsų tautinę ir istorinę savimonę. Dar XIX a. sparnuotomis tapo Zauerveino himno pirmosios eilutės: „Lietuviais esame mes gimę, lietuviais norime ir būt“, taip pat ir ne viena Kudirkos sukurtos tautiškos giesmės eilutė. Lenkams užėmus rytų Lietuvą, ryžtingesni tautiečiai kartojo: „Mes be Vilniaus nenurimsim“, o Lietuvą okupavus sovietinei kariuomenei, daugelis suprato – „Vilnius mūsų, o mes rusų“. Šios naujųjų laikų patarlės mums svarbios, toks yra ir atgimimo šūkis: „Pabudome ir kelkimės“. Tačiau visai nesinorėtų, kad prie šiuolaikinių patarlių prisišlietų ir mums brukamas išgalvotas posakis. Būdama Tiesos judėjimo dalyvė, jaučiu pareigą tarti: „Tie-SOS! Savi gynė savus“. Laisvės gynėjai žuvo tikėdami Lietuvos nepriklausomybe.
Yra žmonių, pašiepiančių viską, netgi didvyrius. Antai žymiems lakūnams skirtą dainą „Darius ir Girėnas narsūs vyrai buvo“ kažkas perdirbo į „Darius ir Girėnas nusilaužė strėnas“. Tačiau tokie perdirbiniai nėra visai nekalti juokeliai, jie parodo, kad šmaikštautojai neturi humanistinio jautrumo. Kaip Sausio 13-jai skirtame straipsnyje rašo Alvydas Butkus, tokie žmonės „spjaudo į savus“, neigia svetimos kariuomenės prievartą, menkina nepriklausomybės atkūrėjus ir gynėjus, žeidžia savo valstybę ir tautiečius nepagarbiais žodžiais, nors turėtų juos gerbti. Tokiems piktavaliams galime pasipriešinti tik būdami orūs, jautrūs, žinantys, kad yra tokių XX a. Lietuvos istorijos įvykių, kurių negalima „interpretuoti“. Nevalia šaipytis iš Sibire neišgyvenusių tremtinių, ant grindinio numestų partizanų, holokausto aukų, nevalia skleisti prasimanymų apie Sausio 13-ją žuvusius laisvės gynėjus. Sąmonės skaidrumą, šventą ramybę pajusime tik padėdami gėlę, akmenuką ar uždegdami žvakę ant jų kapų, gerbdami žuvusiuosius.
Tikroji Sausio 13-sios tautosaka tokia:
„Kam nusviro galva, tam dangaus angelai vainiką iš deimantų pina“, „Jie nužudė jus, bet laisvės nenužudė“, „Jūs buvote su mumis, mes liekame su Jumis“, „Jūs žuvote, kad mes gyventumėme“, „Jūsų auka Lietuvai šventa ir amžina“, „Visada būsime su Jumis – šventėse ir kasdienybėje“, „Ačiū už meilę Tėvynei, Jūs – mūsų milžinai“, „Ilsėkitės ramybėje, brangūs Lietuvos respublikos gynėjai“, „Gedime kartu su žuvusiųjų šeimomis“. Tai tik dalelė užrašų ant gedulo juostų, užrištų ant žuvusiems skirtų vainikų (Tautosakos darbai, t. I, 1992).