Seimas rugsėjo 22 d. pritarė Lietuvos Respublikos prezidentės Dalios Grybauskaitės veto ir pakartotinai svarstė Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimus su visomis jos pateiktomis pataisomis.
Už pataisas, kuriomis įtvirtinama nuostata, kad politinės partijos negali būti viešosios informacijos rengėjos, balsavo 79 Seimo nariai, prieš buvo 3 parlamentarai, o susilaikė 26 (žr. ČIA).
Siūlome dviejų Seimo narių pasisakymus – poziciją už ir poziciją prieš tai, kad partijoms būtų leista tapti viešosios informacijos rengėjomis.
V. A. MATULEVIČIUS (MSNG). Gerbiamasis pirmininke, gerbiamieji kolegos, visi prisimename tuos laikus, kai žiniasklaida buvo partinė. Aš iš tikrųjų šitų laikų nesiilgiu ir džiaugiuosi Lietuvoje esančia žodžio, žiniasklaidos laisve. Tačiau man vis dėlto neimponuoja mūsų ketinimas eiti draudimų keliu. Aš nepriklausau jokiai partijai, todėl nesu suinteresuotas. Tačiau negaliu nepastebėti, kad mes, kartais eidami draudimų keliu, galime prieiti iki absurdo.
Jeigu yra problema su savivaldybėmis, kurių vadovai, naudodami savivaldybių lėšas ar net biudžeto, leidžia žiniasklaidos priemones ir taip darosi sau reklamą – tai yra problema. Bet tą problemą, mano įsitikinimu, reikia spręsti kitais būdais. Ne apskritai uždrausti savivaldybėms dalyvauti žiniasklaidos veikloje, o numatyti atitinkamas sankcijas tiems politikams, kurie piktnaudžiauja savo padėtimi ir darosi sau politinę reklamą iš svetimos kišenės. Mano įsitikinimu, siūlant uždrausti politinėms partijoms turėti savo visuomenės informavimo priemones yra sutirštinamos spalvos ir šiek tiek perdedami tie pavojai, kurie gresia.
Pateikiant įstatymo veto pabrėžiama, kad leidus partijoms vėl turėti savo visuomenės informavimo priemones bus sukuriamos teisinės priemonės politizuoti žiniasklaidą. Taip pat teigiama, kad grėsmė iškyla – nei daugiau, nei mažiau – konstitucinėms žiniasklaidos laisvės garantijoms. Tačiau partijos, mano įsitikinimu, turėtų turėti tokias pat teises, kaip ir kiti juridiniai vienetai. Gyvename laisvoje valstybėje, ir žmonės turi teisę gauti visų pateikiamą informaciją ir patys gali atsirinkti, kokia informacija yra jiems priimtina, o kokia ne.
Kalbant apie galimus pavojus konstitucinėms žiniasklaidos laisvės garantijoms aš, užuot ėjus draudimų keliu, siūlyčiau pagalvoti apie kur kas didesnį pavojų, kurį kelia dabartinė tvarka, kai viešiesiems ryšiams valdžia skiria milžiniškas biudžeto, taip pat iš Europos Sąjungos fondų gaunamas lėšas. Aš labai gerai suprantu sudėtingą žiniasklaidos padėtį, ypač tų visuomenės informavimo priemonių, kurios eina rimtu keliu, kurios atsisako bulvarinio žanro, kurios nori išlaikyti lygį, joms iš tikrųjų yra labai sunku išsilaikyti. Tą mes ypač jutome ekonominės ir finansinės krizės sąlygomis. Tačiau tuo negalima pateisinti to, kas dabar vyksta, ir užmerkti akis prieš kur kas didesnę problemą.
Jeigu Vyriausybė, ministerijos, kitos žinybos turi savo viešųjų ryšių biudžetus, tai kam juos panaudoja? Juos panaudoja finansuoti žiniasklaidą, kitaip sakant, pirkti žiniasklaidą ir užčiaupti jai burną. Jeigu laikraštis, žinių portalas, radijo stotis ar televizija gauna didžiules lėšas iš kokios nors konkrečios ministerijos, tai jūs įsivaizduojate, kad ta žiniasklaidos priemonė yra tiesiog priversta užsimerkti dėl to, ką daro tos ministerijos vadovai. Aš esu pats asmeniškai, dar būdamas žurnalistu, su tuo susidūręs, kai ruošiamame siužete įžvelgiau didelę problemą ir nutariau pakritikuoti vieną iš ministerijų. Mane iš karto pasikvietė televizijos vadovas ir sako: „O tu žinai, kokias ši ministerija išlaiko mūsų laidas?“ Kitaip sakant, yra tų laidų rėmėja. Štai jums problema. Tai yra tikrai didžiulė problema, kurią aš siūlyčiau spręsti visų pirma, o ne uždrausti ir eiti draudimų keliu, o prieiti iki tokio absurdo, kai pagal dabar galiojančią tvarką jau išeina, kad net ir kultūros, jeigu savivaldybė ar kita institucija įsteigia kultūros įstaigą, tai ir ta kultūros įstaiga negalės turėti savo informavimo priemonės, savo leidinio, savo portalo.
Dar didesnis pavojus, aš manau, slypi ten, kad partijos negali valdyti žiniasklaidos priemonių ir jų turėti, o oligarchai gali. Štai kur yra didžiulis pavojus, kai įtakingi asmenys…
PIRMININKAS. Kolega, jūsų laikas jau baigiasi.
V. A. MATULEVIČIUS (MSNG). (Ačiū.) …valdantys didžiulius kapitalus, savo rankose sutelkia dar ir žiniasklaidos priemones. Ačiū jums už dėmesį.
P. URBŠYS (MSNG). Gerbiamieji Seimo nariai, mes išklausėme gerbiamojo kolegos argumentus, kodėl nereikėtų palaikyti siūlomo projekto, ir buvo išvardinta labai daug problemų. Iš tikrųjų yra problema ta, kad pas mus stengiamasi ne informuoti visuomenę, o tiesiog formuoti visuomenės nuomonę nepaliekant teisės pačiam žmogui pasirinkti, kokia gi jo nuomonė yra. Taip, yra problema, kad oligarchai yra užvaldę žiniasklaidą, taip, yra problema, kad ministerijos žiniasklaidai sumoka vadinamąjį ramybės mokestį. Bet, man atrodo, iš to kyla tai, kad pas mus nėra visavertės ketvirtosios demokratinės valdžios. Tai, kad mūsų žiniasklaida, visuomeninės informacijos priemonės neatlieka tos funkcijos, ir tai, kad mūsų valstybė turi tą iškreiptą demokratinės visuomenės pavidalą, tai yra faktas. Kiekvieną sykį tam tikri projektai yra išbandymas mums, kaip politikams, ir visų pirma politinėms partijoms.
Tai, kad dauguma komitetų narių pritaria Prezidentės siūlomam variantui, kad politinės partijos neturėtų tapti visuomeninės informacijos leidėjomis, parodo ne ką kita, bet būtent politinių partijų brandumą ir, be abejo, suvokimą realios situacijos. Dabar politinių jėgų pasiskirstymas iš tikrųjų yra netolygus Lietuvoje. Jūs patys jaudinatės dėl to, kad negalite išreikšti savo nuomonės, jeigu esate mažuma. Jeigu mes leistume politinėms partijoms vis dėlto turėti savo leidinius, tai, priklausomai nuo valstybinio finansavimo, bus bandoma tas lėšas panaudoti tam, kad būtų įtvirtinta savo įtaka regionuose.
Kituose rinkimuose jau kita politinė partija nelabai galės pakeisti situaciją, nes koks nors regioninis leidinys bus įsigytas konkuruojančios partijos ir, be abejo, tų pozicijų ta partija neužleis, nepamirštant to, kad pats leidinys nefunkcionuoja vien tik kaip informavimo priemonė, bet ten yra ir komercinė veikla, tai yra reklama ir visa kita. Tada išeitų taip, kad politinės partijos tarsi užsiimtų ir komercine veikla. Aš manyčiau, ta nuostata, kad vis dėlto būtų išlaikytas tas draudimas politinėms partijoms už tai, kad būtų galima apsaugoti visuomenės informavimo priemones nuo tokio valdžios piktnaudžiavimo, mums tikrai parodo tą mūsų politikų brandumą, visų pirma politinių partijų, suvokiant, kad ketvirtoji valdžia visų pirma reikalinga tiems patiems politikams. Ta kritika, tas objektyvumas, kuris yra, apsaugo mus nuo klaidų. Aišku, kartais tai nėra objektyvu, gal tai nėra teisinga, bet sutikite su tuo, kad tai turi būti tobulinama. Ir būtent šis projektas yra tam, kad įtvirtintų tą tobulinimo kelią, tai, kad mes tapome galų gale normalia demokratine valstybe. Ačiū.
Daugiau apie tai, kaip Seimui sekėsi priimti naująsias Visuomenės informavimo įstatymo pataisas, skaitykite kitose Tiesos.lt publikacijose:
Biurokratiniais žaidimais Seimas legalizavo partinę propagandą – kaip tai gali būti?