Kaip jau rašėme, birželio 25 dienos Vilniaus Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos Linos Juškevičienės pasirašytas raštas neatsakė į Tiesos.lt skaitytojų siųstus klausimus.
Nors teisybės dėlei pripažinti reikėtų – į vieną klausimą „Gal jau žinote, kiek Vilniaus mieste yra tokių nuo pedofilijos nukentėjusių vaikų?“ vis dėlto bandyta atsakyti. Tačiau šis pabandymas iškėlė dar daugiau klausimų. Ypač kai ponios Linos Juškevičienės pateiktus duomenis sugretini su tais duomenimis, kuriuos savo ataskaitoje tą pačią birželio 25 dieną Seime išdėstė kitas pareigūnas –generalinis prokuroras Darius Valys.
Vilniaus Vaiko teisių apsaugos vadovės L. Juškevičienės atsakyme rašoma:
Socialinės paramos informacinėje sistemoje nuo 2011 m. sausio mėnesio iki 2012 m. gruodžio mėnesio Skyrius registravo šešis atvejus, kai nepilnamečiai nukentėjo nuo seksualinio smurto dėl kurių buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai. Visais šiais atvejais kaltinamieji nebuvo pripažinti kaltais.
Primename: generalinis prokuroras D.Valys, Seime kalbėdamas apie seksualinius nusikaltimus prieš nepilnamečius, teigė: „Deja, bet šio pobūdžio nusikaltimų aukomis 2012 metais tapo 217 vaikų arba maždaug 9 įprastos mokyklinės klasės… Daug.“ Prokuratūros veiklos ataskaitoje pastebima ir tokio pobūdžio nusikaltimų registravimo dinamika: 2012 m. nuo seksualinių nusikaltimų nukentėjo 2,8 nuošimčiais daugiau Lietuvos vaikų nei 2011 m. Taip pat teigiama, kad „2012 m. prokurorai perdavė į teismą baudžiamąsias bylas dėl 179 nukentėjusių nuo seksualinio smurto vaikų (2011 m. – dėl 170)“. Tačiau jokių duomenų, kiek asmenų teismas pripažino kaltais dėl seksualinio smurto prieš vaikus, generalinis prokuroras nepateikė.
Tas abejingas šaltumas, su kuriuo Vaikų teisių saugotoja konstatuoja: „aukų yra, nusikaltėlių – ne“, nukrato.
O skaičių neatitikimai suglumina: pasak p. L. Juškevičienės per dvejus metus Vilniuje pastebėtos tik šešios pedofilijos aukos, o pasak D. Valio, vien per metus Lietuvoje tokių aukų būta 217. Kas patikės, kad Vilniuje įvyksta tiek mažai tokio pobūdžio nusikaltimų: vidutiniškai trys per metus, nors čia gyvena kone šeštadalis Lietuvos? Ar tai reiškia, kad iki Vilniaus Vaiko teisių apsaugos skyriaus informacinės sistemos neateina žinios iš Lietuvos prokuratūros apie seksualinę prievartą patyrusius sostinės vaikus? Ar dėl kitų vaikų nesikreipiama pagalbos ir ta pusantros klasės (proporcingai) nuo seksualinės prievartos nukentėjusių vaikų Vilniuje lieka be jokios valstybės institucijų teikiamos psichologų paramos, teisinio tarpininkavimo?
Kyla klausimų ir prokurorui, ir jį prižiūrėti turinčiam Seimui. Nuo, rodos, banalaus: nejaugi išties dviejų valstybinių institucijų duomenų bazės funkcionuoja kiekviena sau? Iki esminių: kodėl generalinis prokuroras savo ataskaitoje kalba vien apie seksualinės prievartos „aukas“ ir iškeltas bylas, bet nutyli, kiek nusikaltėlių vis dėlto nuteista? Ar tikrai nėra ką apčiuopiamo pasakyti? Gal po metų teliks konstatuoti: „aukų yra, nuteistųjų – ne“? Ir kada pagaliau Lietuvoje bus imtasi tinkamai tirti lytinius nusikaltimus prieš vaikus, kaip ir atsakingų tarnybų nusikalstamą neveiklumą?
Ankstenės Tiesos.lt publikacijos apie Vilniaus Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos Linos Juškevičienės požiūrį į savo atsakomybę už vaikus, patyrusius seksualinę prievartą:
Lina Juškevičienė: Garliavos mergaitė – „kompetentingų institucijų reikalas
Vieši Tiesos.lt klausimai Vilniaus vaikų teisių saugotojai
Vilniaus vaiko teisių apsaugos vadovė Lina Juškevičienė toliau bėga nuo visuomenės klausimų