Rimantas Varnauskas | Alfa.lt
Pasirodo Lietuvos valdininkijos elitas – diplomatai – yra tokie patys žmonės, kaip ir visi likę „runkeliai“. Tai pademonstravo nutekinti Užsienio reikalų ministerijos (URM) valdininkėlių ir diplomatinių atstovybių darbuotojų pusiau ar visai privatūs pokalbiai. Jie ir šalies politinę padėtį iš vidaus daug geriau mato bei suvokia, kai reikia, ir „bajerį“ (pokštą) suskelia.
Argi ne juokinga, kai du diplomatai linksminasi aptarinėdami premjero A. Butkevičiaus kelionę į Sankt Peterburgą. „Kramtoškės“ įdėjote į kišenę?“ – savo paties sąmoju patenkintas krizena vienas. „Semkių“ įdėsime“, – dar aštriau kerta kitas. Bet ar tikrai juokinga? Nelabai. Toks labiau gariūninis humoro lygmuo…
Šiaip šis pokalbis vyko manant, kad tai privatus dviejų diplomatų reikalas. Tête-à-tête, out of the record… Tačiau dar ne visi pamiršo ir ankstesnius pusiau privačių, pusiau valstybinių pokalbių nutekėjimus viešumon. Nemarų posakį – „Šikau ir tapšnojau …“ – paleidęs tuo metu dar prezidentas Rolandas Paksas tikėjosi, kad jo klausosi tik artimas bendražygis A. Drakšas. Bet ne, klausėsi ir kitos budrios ausys, kilniai (ir, tikriausiai, be jokio atlygio) pokalbio turinį atidavusios žiniasklaidai.
Žymus nūdienos visuomenininkas Alvydas Medalinskas, darbuodamasis prezidentūroje, net ne slapčia nuklausytas buvo, o viešai žurnalistams dėstė (tiesa, paprašęs, kad nebūtų „rekordinama“) apie tai, koks nepakeliamas yra tuometinio užsienio reikalų ministro charakteris ir kaip sunku su juo dirbti. Kodėl? Elementaru. Nes ministras – neūžauga kompleksuota. Buvo juokinga? Irgi nelabai.
Lėkšti šalies diplomatų pokštai jokios žalos nacionaliniam saugumui tikrai nepadarė ir nepadarys. Rimtesnis yra kitas dalykas.
„VSD kontroliuoja Lietuvos Respublikos valstybės paslapčių apsaugą šalies viduje bei jos įstaigose užsienyje“, – tokia misija yra skirta Valstybės saugumo departamentui. Tačiau akivaizdu, kad ir išpančiotas nuo misijos vykdyti ikiteisminius, o tuo pačiu galėdamas susitelkti į žvalgybinę, kontržvalgybinę veiklą beigi paslapčių apsaugą, VSD su užduotimis nesusidoroja. Nors dar metų pradžioje, įsigaliojus naujos redakcijos Žvalgybos įstatymui, džiaugtasi, kad „sutvarkytas įstatyminis pagrindas įslaptintos informacijos kontrolei Lietuvos Respublikos diplomatinėse atstovybėse. Šiuo klausimu paskirstyti įgaliojimai tarp VSD ir AOTD.“
Nutikus lietuviškajam diplomatiniam „wikilyksui“ VSD tik sopulingai konstatavo, kad „įvairių valstybių žvalgybos tarnybos turi technines galimybes nesankcionuotai rinkti informaciją telekomunikacijų tinklais, įskaitant ir elektroninę komunikaciją“.
Tai bent naujiena! Ir ją sužinome praėjus pusmečiui po minėto diplomatų verbalinio smaginimosi.
„Na, tai ar užduos spauda šį klausimą? Kuris man atrodo daug įdomesnis ir svarbesnis, nei tie URM biurokratų „paskalos“, – klausia žinomas tinklaraštininkas „Blogeris Zeppelinus“. Klausimas lyg paprastas: kas vogė, klausydamasis diplomatų pokalbių, informaciją – NATO sąjungininkų spectarnybos, Rusijos, Baltarusijos ar Azerbaidžano spectarnybos, telefonijos paslaugos URM tiekėjas, paties URM darbuotojai, turintys prieigas prie „komutatoriaus“, Lietuvos spectarnybos, pirmoje eilėje – tas pats VSD, ar kažkokie nepriklausomi hakeriai, dirbantys privatiems užsakovams ar interesų grupėms?
Spėtina, kad VSD tai neįmanoma misija. Lieka „semkes“ gliaudyti, o visuomenei laukti naujų diplomatų pokštų dozės.