Gitana Markovičienė, ekonomistė | „Respublika“
Vyriausybė nutarė, kad senjorų, mirusių iki 2014 m. gegužės 22 d., artimieji nepaveldės kompensacijos už per krizę sumažintas senatvės pensijas. Cinizmo viršūnė. Tiesa, dabartinį Ministrų kabinetą dėl to kaltinti būtų nelabai objektyvu, nes senoji Vyriausybė šių metų biudžete tam nenumatė nė cento.
Visų pirma, toks sprendimas ciniškas yra dėl to, kad net po mirties žmonės netampa lygūs. Mirus pensininkui, artimiesiems atkišama špyga. O štai Valstybės tarnybos departamento patvirtintose rekomendacijose aiškinama, kad mirusiųjų artimieji, kreipdamiesi dėl neišmokėtų jų algų dalies, turi pateikti teisę į paveldėjimą įrodantį dokumentą. Kitaip tariant, vieni paveldi, kiti – ne.
Visas neišmokėtas pensijas būtina padaryti paveldimas. Juk tam žmogui, kuriam buvo sumažinta pensija, tikriausiai padėjo artimieji. Nes valstybė savo diržų veržimo politika vertė tai daryti. Todėl dabar privalo atlyginti padarytą žalą.
Arba įsivaizduokime senatvės pensijų gavėjų porą. Kai vyrui buvo sumažinta pensija, tai ir žmona kentėjo, turėjo taupyti, nes šeimos biudžetas bendras. Tai kodėl vyrui mirus kompensacija už vyrą nepaveldima? Juk ir Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad pensija, kaip ir neišmokėta jos dalis, yra nuosavybė. O nuosavybė yra paveldima.
Teisingai yra pasakęs prof. Romas Lazutka, kad nemažai pagyvenusių žmonių turi indėlius bankuose. Mirus tie indėliai paveldimi. Jei pensija nebūtų sumažinta, mirusio žmogaus indėlis būtų keliais šimtais litų didesnis. Ne tik Konstitucinis Teismas, bet ir Europos teisės departamentas pasisakė, kad, atsižvelgdami į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, turėtume pritarti projekto nuostatai, pagal kurią teisė į senatvės pensiją yra siejama su teise į nuosavybę.
Prisiminkime, ką per krizę kalbėjo tuometinis premjeras Andrius Kubilius. Jis prašė nesipiktinti diržų veržimo politika ir tvirtino, kad iš žmonių (tarp jų – ir iš pensininkų) valstybė tik pasiskolina, o, kai krizė baigsis, tą skolą atiduos. Tačiau A.Kubiliaus Vyriausybė kadenciją baigė net nepatvirtinusi pensijų kompensavimo mechanizmo.
Vėlgi įsivaizduokime paprastą gyvenimišką pavyzdį. Tarkim, pilietis Petras paskolino piliečiui Jonui 100 eurų. Mirus ponui Jonui skola nedingtų. Būtų privaloma ją atiduoti mirusiojo našlei ar vaikams. Tai kodėl valstybė sau leidžia daryti išimtis ir sutaupyti mirusiųjų sąskaita?
Parlamentaras Povilas Urbšys dar praėjusią kadenciją kelis kartus siūlė ištaisyti šią klaidą, bet nebuvo išgirstas. Negaliu nepacituoti jo išsakytų protingų minčių.
„Po 2012 m. Seimo rinkimų buvo suskaičiuota, kad per krizę visoms sumažintoms pensijoms kompensuoti prireiks 450 mln. litų, ir ta suma buvo numatyta. Tada niekas neskirstė, kur gyvieji, kur mirusieji, – visi pensininkai buvo lygūs. Tie šimtai milijonų buvo apskaičiuoti grąžinti 638 tūkst. pensijų gavėjų. Kol Seimas svarstė, kaip tuos pažadus reikės paversti realybe, ir sukurpė kompensavimo įstatymą, iki 2014 m. gegužės 22 d. mirė 167 tūkst. pensijos gavėjų. Taip vis kalbėdami apie krizės liekamuosius reiškinius valdantieji, priėmę minėtąjį įstatymą, sutaupė nei daug, nei mažai – 117 mln. litų, t.y. 34 mln. eurų. Suskirstę mirusiuosius, užuot atkūrę teisingumą, mūsų išmintingieji politikai ėmė postringauti, kad dabar verčiau pasirūpinti gyvaisiais. Kieno sąskaita, mirusiųjų?“ – retoriškai klausė P.Urbšys.