Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti.
Jeruzalėje gyveno žydų ir pamaldžių žmonių iš visų tautų po dangumi. Pasigirdus tam ūžesiui, subėgo daugybė žmonių. Jie didžiai nustebo, kiekvienas girdėdamas savo kalba juos kalbant.
Lyg nesavi ir nustėrę jie klausinėjo:
„Argi va šitie kalbantys nėra galilėjiečiai? Tai kaipgi mes kiekvienas juos girdime savo krašto kalba?! Mes, partai, medai, elamiečiai, Mesopotamijos, Judėjos ir Kapadokijos, Ponto ir Azijos, Frygijos ir Pamfilijos, Egipto bei Libijos pakraščio ties Kirėne gyventojai, ateiviai romėnai, žydai ir prozelitai, kretiečiai ir arabai, – mes visi girdime juos skelbiant įstabius Dievo darbus mūsų kalbomis.“ (Apd 2, 1–11)
Pasitikėdami Kristaus pažadu atsiųsti mums Globėją junkimės maldoje už Lietuvą Tiesoje – tepripildo Jis mus savo malonių. Kartu su visa Bažnyčia melskime: „Šventoji Dvasia – Tiesos Šaltini, Dievo Kvėpavime – Gyvybės Davėjau! Nustebink mane kasdieniame gyvenime. Stebėk mane, net ir mano sumanymus. Perkeisk mane ir mano pažinimą. Pripildyk mane visų savo dovanų. Panardink mane, kad būčiau švarus. Pažadink mano talentą, kad juo naudočiausi. Veik manyje, kad aš išnykčiau. Suteik man charizmą, kad Tave liudyčiau. Sugauk mane, jei aš sprunku. Įkvėpk mane, jei aš be tikslo klaidžioju. Paragink mane, jei aš apsileidžiu. Įkvėpk mane, kai aš kuriu. Pasitik mane, kai Tavęs ieškau. Eik šalia manęs, kai aš susirūpinęs. Duok man supratimą, kai nesuprantu. Pajudink mane, kai sustingstu. Įeik į mane, kai esu neryžtingas. Padaryk mane kilnų, kai esu gundomas. Sušildyk mane, kai sušąlu. Užtvindyk mane, kai esu savimi patenkintas. Pripildyk mane, kai pasidarau tuščias. Pradžiugink mane, kai esu liūdnas. Apkabink mane, kai esu vienišas. Melskis manyje, kai neturiu žodžių. Paguoski mane, kai esu apleistas. Pagydyk mane, kai susergu. Palaikyk mane, kai griūvu. Paslėpk mane, kai neturiu apsaugos. Apglėbk mane, kai ilgiuosi. Džiaukis manyje, kai Tave myliu.“
Popiežius Pranciškus. Tvirtumo dovana
Pastarosiose katechezėse apmąstėme tris pirmąsias Šventosios Dvasios dovanas: išmintį, supratimą ir patarimą. Šiandien pasvarstykime, ką daro Viešpats: jis visuomet ateina mūsų palaikyti silpnume ir daro tai per ypatingą dovaną – tvirtumo dovaną.
Vienas Jėzaus palyginimas padeda mums suvokti šios dovanos svarbą. Sėjėjas išsirengia sėti; tačiau ne visi jo pasėti grūdai duoda vaisių. Nukritusius pakelėje sulesa paukščiai; į uolėtą dirvą ir tarp krūmokšnių nukritę grūdai sudygsta, tačiau daigus greitai nudegina saulė arba užgožia erškėčiai. Tiktai tai, kas krinta į gerą dirvą, gali augti ir nešti vaisių (plg. Mk 4, 3–9; Mt 13, 3–9; Lk 8, 4–8). Kaip pats Jėzus paaiškino savo mokiniams, šis sėjėjas – tai Tėvas, gausiai sėjantis savo Žodžio grūdus. Tačiau pasėta sėkla dažnai krinta į mūsų širdies sausrą, ir netgi tuomet, kai ji priimama, išlieka rizika, jog liks nevaisinga. Tačiau per tvirtumo dovaną Šventoji Dvasia išlaisvina mūsų širdies dirvą, išlaisvina ją nuo sąstingio, netikrumo ir baimių, kurios gali jai trukdyti, – kad Viešpaties žodis galėtų būti įgyvendintas autentiškai ir su džiaugsmu. Tvirtumo dovana yra tikra pagalba, ji mus sustiprina ir išlaisvina nuo daugybės kliūčių.
Yra taip pat sunkių momentų ir ekstremalių situacijų, kai tvirtumo dovana reiškiasi ypatingu, pavyzdiniu būdu. Taip atsitinka tiems, kurie susiduria su ypač sunkiomis ir skausmingomis situacijomis, sukrečiančiomis jų ir mylimų žmonių gyvenimus. Bažnyčia spindi liudijimu daugybės brolių ir seserų, kurie neabejodami atidavė savo gyvybę siekdami išlikti ištikimi Viešpačiui ir jo Evangelijai.
Net ir šiandien netrūksta krikščionių, kurie daugelyje pasaulio vietų nesiliauja šventę ir liudiję savo tikėjimo su giliu įsitikinimu ir Dvasios giedrumu ir atsilaiko netgi tuomet, kai žino, jog tai gali jiems labai daug kainuoti. Visi pažįstame žmonių, išgyvenusių sudėtingų situacijų ir didelių kančių. Pagalvokime apie tuos vyrus, apie tas moteris, sunkiai gyvenančius, kovojančius, kad galėtų išmaitinti šeimas, auklėti savo vaikus: jie daro visa tai, nes tvirtumo dvasia jiems padeda.
Kiek daug vyrų ir moterų – nežinome jų vardų – daro garbę mūsų žmonėms, daro garbę Bažnyčiai, nes jie yra tvirti: tvirti žengdami pirmyn gyvenime, šeimoje, darbe, tikėjime. Šie mūsų broliai ir seserys yra šventieji, kasdienos šventieji, tarp mūsų esantys slapti šventieji: tvirtumo dovana leidžia jiems vykdyti asmenines, taip pat tėvų, motinų, brolių, seserų, piliečių pareigas. Turime jų daugybę! Padėkokime Viešpačiui už tuos krikščionis, gyvenančius slaptu šventumu: juose esanti Šventoji Dvasia juos veda pirmyn! Mums bus naudinga pagalvoti apie tuos žmones: jei jie daro visa tai, jei jie gali tai daryti, kodėl aš negaliu? Taip pat bus gera paprašyti Viešpaties, kad jis duotų mums tvirtumo dovaną.
Nereikia manyti, kad tvirtumo dovana yra būtina tik kai kuriomis progomis ar ypatingomis situacijomis. Ši dovana turi duoti toną mūsų krikščioniškajai egzistencijai įprastinėje gyvenimo kasdienybėje. Kaip sakiau, turime būti tvirti kiekvieną savo gyvenimo dieną, mums reikia to tvirtumo, kad žengtume pirmyn savo gyvenime, savo šeimoje, savo tikėjime.
Apaštalas Paulius pasakė žodžius, kuriuos mums bus naudinga išgirsti: „Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina“ (Fil 4, 13). Kai susiduriame su kasdieniu gyvenimu, kai kyla sunkumų, prisiminkime šiuos žodžius: „Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina.“ Viešpats visuomet mus stiprina, jis niekuomet neleidžia, kad stiprybės pritrūktų. Viešpats nebando mūsų viršydamas mūsų galimybes. Jis visuomet su mumis. „Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina.“
Brangūs bičiuliai, kartais mes galime būti gundomi pasiduoti tingumui ar dar blogiau – nusivylimui, ypač susidūrę su sunkumais ir gyvenimo išbandymais. Šiais atvejais nenuleiskime rankų, šaukimės Šventosios Dvasios, kad per tvirtumo dovaną ji pakylėtų mūsų širdį ir suteiktų naujos tvirtybės bei entuziazmo mūsų gyvenimui, mums sekant Jėzų.
Kas yra Šventoji Dvasia? Nerašinėkit kodais, iššifruokit ko konkrečiai pasidarė visi pilni „Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios“?
Ko šaukėsi tie kurie šaukėsi ir šaukiasi Šventosios Dvasios?
Džiugių Sekminių!
http://messianic.lhosting.info/startL.htm
Tie, kurie išpažįsta Kristų ir Jo atsiųstą Šv. Dvasią yra krikščionys, nepainiokite su judėjais. Kad ir kaip gaila, bet Leto Palmaičio nuorodoje yra klaidingų teiginių, tai iš esmės krikščionybės ir judaizmo mišinys. Patarčiau laikytis Bažnyčios mokymo, nes klaidžioti kitur (pasirinkti religiją pagal individualų norą) yra pavojinga išganymui. Būtent Šventoji Dvasia apšviečia, kas yra teisinga, ką žmonijai pelnė Kristus ir ką reikia išpažinti. Tai, kad žydai (kaip ir kitos tautos be jokio skirtumo) išpažįsta Švč. Trejybę, yra puiku. D i e v o t a u t a yra krikščionys.
Kas yra viduje. Vidinis gēris.
Šventoji Dvasia yra Dievas, antrasis Švč. Trejybės Asmuo. Šventoji Dvasia suteikia žmogui išminties, supratimo, patarimo, tvirtumo, žinojimo ir kitų malonių. Dievas (Šv. Dvasia) sustiprina tavo valią, apšviečia išmintingu žinojimu, įkvepia troškimą melstis, įlieja į sielą pagarbios Dievo baimės ir meilės. Nedera rašyti apie Dievą „iššifruokit”. To niekas negali padaryti. Tie, kurie šaukiasi Šventosios Dvasios, šaukiasi paties Dievo, kuris duoda tai, ką jau parašiau. Tikėk.
katalikai galutinai susimovė.
Įdomu – kokia Šventoji Dvasia paragino katalikiškas šalis – Italiją su Airija nubalsuoti už gėjų santuokas? Juk taip buvo panaikintas santuokos sakralumas.
Visada buvau už gėjų partnerytę, bet ne už santuoką. Jokio šventumo tose kūniškuose santykiuose nematau.
Baumila su kažkur kažkada girdėta melodija bandė paspekuliuot gėjų propagandos tema, bet jam tai balų toli gražu nepridėjo. Europos tautos nubalsavo už originalias, gražias ir nuoširdžiai atliktas dainas. Nors man gražiausia buvo Italų ir kas be ko – latvių daina. Tad visiškai pritariu Momontovo įžvalgoms dėl dainų ir dainininkų atrinkimo Eurovizijos konkursui.
išsiaiškinkim žodyną.
KRISTUS – Antrasis asmuo Šventoje Trejybėje.
Vienatinis Dievo Sūnus arba Sūnijos totalumas; Sąvastis, kurią Dievas sukūrė per savo Dvasios išplėtimą; nors Sūnus kuria kaip ir Tėvas, bet jis nėra Tėvas, nes Dievas sukūrė Kristų, bet ne Kristus sukūrė Dievą.
Pastaba: — neturėtų būti išskirtinai lyginamas su Jėzumi.
Šventoji Dvasia – Trečiasis Asmuo Šventojoje trejybėje. Metaforiškai – Dievo atsakymas nuo jo atsiskyrusiems; komunikacinis ryšys tarp Dievo ir atsiskyrusių Sūnų, nutiesiantis tiltą tarp Kristaus proto ir mūsų atsiskyrusio ego proto… , kuris mato mūsų iliuzijas, kilusias iš klaidingo suvokimo ir lydintis tarsi gidas link tikrojo žinojimo… Dievo balsas, kalbantis mums apie Jį ir mūsų tikrąją savastį – apie tapatybę, kurią esame pamiršę. Taip jis ir mokytojas bei vertėjas, kuomet meldžiamės iš ego pozicijos, nes ego Dievas nesukūrė ir jo nesupranta:)
Susitaikymas/atpirkimas/prabudimas – Šv.Dvasios korekcijos planas perdirbant ego ir išgydant tikėjimą atsiskyrimu; įgyvendinamas po atsiskyrimo ir bus užbaigtas kuomet kiekvienas atsiskyręs sūnus išpildys savo dalį Susitaikyme per TOTALŲ Atleidimą; jo principas tas, kad atsiskyrimas niekada iš tiesų neįvyko. Tai buvo tik iliuzija, užmigusio Adomo sapnas. Mažo fragmentėlio sapns, kad jis gali būti atsiskyręs nuo Vienio, nuo visumos, kad egzistuoja dualizmas ir t.t.
EGO – tikėjimas realumu atsiskyrusios ar falšyvos sąvasties, kuri yra kaip pakaitalas tai, kurią Dievas sukūrė; atsiskyrimo mintis, sukelianti nuodėmę, kaltę, baimę, ir minčių sistemą pastatytą ant išskirtinumo, kad apgintų pati save; proto dalis, kuri tiki, kad yra atsiskyrusi nuo Kristaus Proto; šis suskilęs protas turi dvi dalis: klaidingą ir teisingą protą; beveik visada naudojamas atrasti „klaidingą mąstymą”, bet gali įtraukti dalį suskilusio proto tam, kad išmoktų pasirinkti teisingą mąstymą…
Netapatinamas su psichoanalizės EGO, bet gali būti lyginamas su psyche, kurios dalis yra psiconalitinis EGO
tai ego emocija, kontrastuojanti su meile – Dievo duota emocija;
Baimė kyla iš tikėjimosi bausmės už mūsų nuodėmes, kurios reikalauja mūsų kaltės jausmas; To pasėkoje – teroras už tai, už ką, mūsų manymu, esame nusipelnę, lydi mus – – per atmetimo ir projekcijos dinamiką – – apginti save atakuojant kitus, kas tiktai dar labiau sustiprina mūsų pažeidumą ir baimę, įkūrus nesibaigiantį baimės ir ginybos ratą…
1lygis. Ego įsikūnijimas; proto projektuota atsiskyrimo mintis ir tapusi forma; ….
2lygis. Nei „geras”, nei „blogas”, grteičiau neutralus. Jam prasmę suteikia protas…
Klaidingas protas aiškina: kaltės ir atakos simbolis.
Teisingas protas – mokymo ir mokymosi atleisti priemonė, kur ego kaltė perdirbama; išgelbėjimo instrumentas, per kurį kalba Šv.Dvasia.
pastanga pateisinti kaltės projekciją į kitus, demonstruojant jų nuodėmingumą ir kaltę, taip kad patys jaustumės laisvi nuo jos; nes ataka visada yra atsakomybės už atsiskyrimą projekcija; tai nepateisinama, tačiau tai naudojama, nes tikima, kad kaltės jausmas prašosi bausmės, kad Dievas mus Pats atakuos ir nubaus…
tai atmetimo ir dissociacijų perdirbimo procesas, išreiškiantis sprendimą atnešti kaltes į Šv.Dvasios šviesą peržiūrėjimui ir atleidimui, vietoj to, kad baimingai laikytume visą tą krūvį mūsų pasamonės tamsoje, kur tai niekomet negalės būti pamatyta ir perdirbta…
Gyvenimo palikimas iliuzijose atneša ligas ir skausmą.
Viso to atnešimas į šviesą – gydo ir gelbėja.
atsiskyrimo mintis – nuodėmė, yra vienintelė priežastis to sapno apie kančią ir mirtį, kurie tėra nuodėmės efektai;
atleidimas perdirba nuodėmę demonstruodamas, kad nuodėmė neruri realaus efekto; t.y. Dievo ramybė ir mūsų meilus bendravimas su Juo yra totaliai nepažeidžiamas to, ką kiti mums sako ar daro… totaliai be realaus efekto … todėl neturėdama realaus efekto, nuodėmė negali būti priežastimi ir todėl negali realiai egzistuoti.
Priežastis ir pasekmė priklauso vienas nuo kito, nes vieno egzistavimas nustato kito egzistavimą; dar daugiau, jei kažkas neturi priežasties, tas negali egzistuoti, nes visa būtis tėra efektas.
O Dievas yra vienintelė visos būties PRIEŽASTIS.
ŽINOJIMAS sinonimas kūrybai, mūsų vieningo bendravimo su Dievu ekspresija, kuris gali būti panašus į Dvasios tekėjimą ir meilę; vien tik Dvasia gali komunikuoti, priešingai nei ego, kuris yra atskirumas savo natūroje.
TIKRASIS suvokimas: mes patiriame komunikaciją savo teisingame prote per Šventąją Dvasią, leisdami Jo meilei skleistis per mus.
Dievo būties ar Dvasios išplėtimas… Priežastis, rezultatavusi Sūnuje, Efekte; apibrėžiama kaip Pirmasis Kristaus atėjimas; tai Sūnaus funkcija kurti Danguje, taip kaip Dievas kūrė Sūnų.
Pastaba: egzistuoja tik žinojimo lygmenyje ir nėra ekvivalentiškas kūrybai kaip terminui, naudojamam suvokimo pasaulyje…
APSISPRENDIMAS – paskutinė išlikusi šio pasaulio kalinių laisvė nuspręsti; kol nežinomas Danguje, sprendimas yra būtinas čia, kad mūsų proto sprendimas atsiskirti nuo Šaltinio būtų atitaisytas, pakoreguotas; Tai įvykdoma pasirenkjant Šventąją Dvasią vietoj ego, teisingąjį protą vietoj klaidingojo. Kartu naudojamas atmetimas, kad atmestų klaidą ir priimtų Tiesą: atmetamas Tiesos atmetimas. Sūnus nėra auka pasaulio, kurį mato…
tū Tai tas: kas Jums taip sakė „Kas yra viduje. Vidinis gēris.”
tū Jota > kas: kas Jums taip sakė ir kur yra parašyta kas yra Šventiji Dvasia. O dėl „Tikėk ” tai geriau žinoti kad nieko nežinai, negu tikėti tuo kuo nežinai, nes gali tikėti į Šėtoną to net nenutuokdamas.
O kaip Kristaus pavardė?
Krikščionys supainiojo net ir Tiesos Dvasią su Šventąja Dvasia. Jota net pavadino Šventąją Dvasią antruoju Trejybės asmeniu, o tai kuris tuomet yra Jėzus pagal krikščionis? Kaip nuo vieningos Trejybės neva atsiskyręs Jėzus galėjo atvykti į šį pasaulį su savo misija? Atsakymų krikščionys paprasčiausiai neturi. Reiktų kitokio Apreiškimo? Pagal kai kuriuos krikščionis taip negali būti… — Ir vis tik buvo… Dieviška Trejybė iš tiesų nedaloma. Ją sudaro Dievas Tėvas, pirmasis Trejybės narys; Dievas Amžinasis Sūnus, antrasis Trejybės narys ir Dievas Begalinė Dvasia, trečiasis Trejybės narys. Trejybė valdo Rojų ir Supervisatas, Žemesnės (mažesnės) visatos yra pavestos valdyti Rojaus Sūnums-Kūrėjams ir jų partnerėms – Šventosioms Dvasioms. Rojaus Sūnus Kūrėjas turi tiek Amžinojo Sūnaus savybių tiek ir Dievo Tėvo savybių, Šventoji Dvasia yra Begalinės… Skaityti daugiau »
Šventa Dvasia ir yra Tiesos Dvasia. Negi melo?
to 18:36
na negi taip sunku yra mąstyti?
Parašiau išsamų komentarą. Bet net nebandoma jo suvokti, o tėškiama kažkokia nesąmonė. Kaip Popiežius nėra Zakristijonas, Taip ir Šventoji Dvasia nėra Tiesos Dvasia, bet tą suprasti galima tik iš Apreiškimo – Urantijos Knygos, beje Jono evangelijoje ji ir vadinama Tiesos Dvasia, kitur gi painiojama su Šventąja Dvasia.
Išsamus paaiškinimas iš Apreiškimo apie Tiesos Dvasią: „Jėzus gyveno žemėje ir mokė tokios evangelijos, kuri atperka žmogų iš to prietaro, kad jis yra velnio vaikas ir išaukština jį iki turinčio įtikėjimą Dievo sūnaus orumo. Jėzaus žinia, kaip savo laiku jis skelbė ją ir kaip jis gyveno ja, buvo žmogaus dvasinių sunkumų veiksmingas tirpiklis jos skelbimo laikotarpiu. Ir dabar, kada asmeniškai iš šito pasaulio jis yra išvykęs, vietoje savęs atsiunčia Tiesos Dvasią, kuri yra sumanyta tam, kad gyventų žmoguje ir, kiekvienai naujai kartai, kad iš naujo perteiktų Jėzaus žinią taip, jog kiekviena nauja mirtingųjų grupė, kuri pasirodo ant žemės paviršiaus, tikrai turėtų naują ir šiuolaikinę evangelijos versiją, tiesiog tokį asmeninį apšvietimą ir grupinį vedimą, kuris pasirodys, jog yra veiksmingas visą laiką… Skaityti daugiau »
VDS-ui
Aš suprantu minusų dėliotojus. Jiems tikrai turi nepatikti ši citatos dalis:
„O šios dieviškosios dvasios vaisiai, kuriuos duoda iš dvasios gimusiųjų ir Dievą pažįstančiųjų gyvenimas, yra tokie: kupina meilės tarnystė, nesavanaudiškas pasišventimas, drąsi ištikimybė, nuoširdus dorumas, apšviestas sąžiningumas, nemirštanti viltis, pasikliaujantis pasitikėjimas kitu, gailestingas tarnavimas, nepaliaujamas gerumas, atleidžiantis pakantumas, ir nuolatinė ramybė. Jeigu išpažįstantys tikintieji savo gyvenime neveda tokių dieviškosios dvasios vaisių, tai jie yra negyvi”
—–
Šioje citatoje atsispindi šventumo (tikrovėje – išlikimo po mirties) siekimo savybės, o tokių savybių (kai kurių) dogmatikai neturi arba jas bando iškraipyti ir kaip nors pateisinti (išaiškinti) kitaip…
Pakanka vien šios Urantijos erezijos – Jėzaus Kristaus nukryžiavimas nėra žmonijos atpirkimas iš nuodėmės vergystės. Daugiau galima žr. https://en.wikipedia.org/wiki/The_Urantia_Book: Some differences with Christianity include: 1. Jesus’ crucifixion is not considered an atonement for the sins of humanity. The crucifixion is taught to be an outcome of the fears of religious leaders of the day, who regarded his teachings as a threat to their positions of authority. 2. Jesus is considered the human incarnation of „Michael of Nebadon,” one of more than 700,000 „Paradise Sons” of God, or „Creator Sons.” 3. Jesus is not considered the second person of the Trinity as he is in Christianity. The book refers to the Eternal Son as the second person of the Trinity. 4.… Skaityti daugiau »
Krikščionio-ortodokso (Михаил Р.Б.) vertinimas:
[…] в лучшем случае эту книгу нужно отнести к фантастическому жанру, в худшем случае(думаю оно так и есть) эта книга создана для совращения с пути истинного и спасительного, неокрепших душ, возможно и избранных, ищущих Бога людей.
Излюбленная тактика сатаны, смешать истину и ложь, чтоб человека запутать, чтоб легче было проглотить. (iš http://azbyka.ru/forum/showthread.php?t=12099)
ОТВЕТ С ПОЗИЦИИ ХРИСТИАНСТВА
1. Люди не должны принимать новое Евангелие от духовных существ (Гал. 1:8), но должны полагаться на Библию как на авторитетный источник истины (2-е Тим. 3:15-17; Деян. 17:11).
2. Иисус – не просто пример Бога, но Тот, в Ком пребывает вся полнота Божества (Кол. 2:9).
3. Люди не перевоплощаются снова и снова, но живут лишь один раз, после чего предстают перед судом Божьим (Евр. 9:27). Кроме того, спасение невозможно заслужить никакими человеческими делами, и оно дается лишь по безграничной милости Бога (Рим. 3:28).
Labai atsiprašau, tik dabar pamačiau, kad netyčia supainiojau – Šv. Dvasia yra t r e č i a s i s Švč. Trejybės Asmuo. Mintyje turėjau trečiąjį Asmenį, o rašiau „antrasis”. Turbūt nelabasis supainiojo mintį. Dar kartą patikslinu: Dievas Tėvas – pirmasis Asmuo, Kristus – antrasis, kurį apreiškia Tėvą, Šventoji Dvasia – trečiasis Asmuo, t i e s o s Dvasia, kuri apreiškia Tėvą ir Sūnų. Švč. Trejybės dogma yra centrinė krikščionybės tikėjimo tiesa, apreikšta Dievo ir pranokstanti mūsų suvokimą, reikalaujanti tikėjimo, kaip ir visas Apreiškimas (Biblija, nepainiokite su Urantija)). Tikėti reikia ir piktąja dvasia (kad ji yra), tačiau, savaime suprantama, atitinkamai į ją reaguoti. Piktasis labiausiai ir nenori, kad mes tikėtume jį egzistuojant. Tuo tarpu Dievas – atvirkščiai: Jis… Skaityti daugiau »
trečia eil.: „kuris apreiškia”
Jei pavadinsi Šventaja Tiesos Dvasia – tikrai nepagadinsi.
Šios Dvasios įkvėpta Marija pagimdė Sūnų Jėzų, kuris žemėje buvo toks pat žmogus, kaip ir visi, tik skirtumas tas, kad savajam prote neturėjo nieko, kas būtų ne nuo Dievo. Neturėjo ego mąstymo sistemos.
Nukryžiavimas – tai ego atakos prieš Dievą ir prieš Jo Sūnų ,simbolis, liudijantis apie kančios, aukos, aukojimosi ir mirties „realybę”, kurią manifestuoja pasaulis;
Jėzaus nužudymas – ekstremalus pavyzdys tos idėjos, kad mūsų tikroji tapatybė su Meile (Vieniu), su Dvasia, o ne kūnu, negali būti sunaikinta, nes mirtis neturi galios prieš gyvenimą. Mirties Dievas nesukūrė, tad ji REALIAI neegzistuoja.
Dievas dalinasi savaja sąvastimi su Kristumi. Vienis – tai idėja, jog Dievas yra ir jis yra visur, nes nes idėjos neapleidžia savojo šaltinio. Dievo Sūnus esi ir tu. Dievas neturi daug sūnų, bet vieną. Dievas turi vieną Sūnų pažindamas visus kaip vieną, nedalomą Kristų. Tad aš pasitikiu broliais, kurie yra viena su manimi. Aš gerbiu tave už tai, kas aš esu, ir už tai kas Jis Yra, kuris myli mus abu kaip vieną. Kiekvienas yra tavo dalis, kaip kad tu esi dalis Dievo, nes Dievas, sutverdamas žmogų iš molio/dulkės įpūtė jam savo Dvasią, įsūnystės Dvasią. Sūnija negali būti suvokta kaip dalinai serganti, jei Sūnija yra Viena, ji yra viena visais atžvilgiais. Vienis negali būti padalintas. Jei vienio „fragmentėlis’ atmeta kitus,… Skaityti daugiau »
Ego nėra Dievo išdavikas – Jo neįmanoma išduoti, bet jis yra mūsų išdavikas, kurie tikim, jog esam išdavę savo Tėvą. Štai kodėl išvadavimas iš kaltės yra toks sverbus Šventosios Dvasios mokymas. Nes tol. kol jaučiamės kalti, klausomės ego balso, kuris tvirtina, kad esam Dievo išdavikai ir nusipelnėm mirties. Ir tada tu galvojam, kad mirtis ateina iš Dievo, o ne nuo ego, nes supainioję save su ego, imam tikėti, kad tu norim mirti. O išgelbėti nuo to, ko tu mes patys norim, Dievas negali, nes yra davęs mums Laisvą Valią. Tad išgelbėjimas nuo kaltės yra ego perdirbimas. Tik iš ego kyla nuodėmė, kaltė ir mirtis. Kaltam nekaltas dažnai atrodo kaltu. Todėl žydai ir apkaltino nekaltą Jėzų. Prisiėmęs jų/mūsų kaltes (dvasinėse knygose… Skaityti daugiau »
„krikščionims prieštarauja tikėjimas reinkarnacija”.
Ar tikrai?
Žydai tikėjo, kad galima „pasikviesti vaikų’. Iš kur?
Inkarnacija – tai įsikūnijimas. Kriksčionys tiki, kad Jėzus tai įsikūnijęs Dievas.
Jėzaus žydai klausė apie Joną Krikštytoją – ar jis yra Elijas? Ogi Elijas buvo pranašas, kunigas, gyvenęs gal prieš kokius 500 ar daugiau metų prieš Jėzų ir nukirtęs kitatikių kunigams galvas, nes jo auką neva Dievas priėmė, o kitatikių ne. Jonui Krikštytojui taip pat nukertama galva ir Jėzus nė nemano jo gelbėti.
Jobas buvo teisuolis ir tikėjo Dievu, panašiai kaip katalikai. Kaip manot, kodėl jis tiek kančių patyrė? Mums buvo sakoma, kad viskas, kas iš Dievo, neša gėrį. Tačiau kartais atrodo, kad ne visada taip yra. Sunku suvokti gėrį nelaimės formoje. Kodėl turėtų gėris pasirodyti blogio formoje? Ar tai ne apgaulė? Turėtų būti tam priežastis, jei ji iš viso yra. Kodėl tad jos efektas nepasirodo? Kodėl tik ateity? Kodėl tik ateityje to prasmė bus aiški? Tai NE priežastis, nes tai neteisinga (nepelnyta) ir tai aiški užuomina bausmės… Duotam tikslo į gėrį pokyčiui nėro jokios priežasties nelaimės sukeltam intervalui, kuris vieną dieną bus suvoktas kaip geras, nors dabar teikia skausmą. Tai yra dabarties paaukojimas, kuris negali būti kaip užmokestis, kurio prašo Šventoji Dvasia… Skaityti daugiau »
būtų įdomu, jei argumentuotumėt kaip tos gnostikinės „erezijos” kertasi su krikščionybe.
Štai jau trys katalikiškos šalys – Ispanija, Italija, Airija įteisino homoseksualias santuokas, vieną švenčiausių sakramentų nuleisdami iki kūniškų santykių lygmens. Mano manymu, tai katalikų užsisklendimo savo dogmose rezultatas.
Jota neatsakys. Katalikai visur pralaimi, nes be rožinio mantros kartojimo jų nieko daugiau nemokė.
katalikams nevyksta stebūklų? Kodėl jie skendi ligose, kančiose ir Varguose?
„…kun. dr, Daglasas Bartletas, papasakojo mums apie rankraštį, duodantį nepaneigiamą įrodymą, kad 45m. po Kr. Jėzus vis dar buvo gyvas.” pusl 284, Michael Baigent knyga „Jėzaus byla”. Nepamirškit minimo alyvų kalno, ką reiškė ir reiškia alyvos. Niekas šiaip sau neminima.
Nežinau kodėl nelabojo tarnautojas dalina klaidingas nuorodas į vikipedijas, nes tikra nuoroda į vikipediją yra ši: http://en.wikipedia.org/wiki/The_Urantia_Book Iš tiesų su įvairių krikščioniškų sektų dogmatikais diskutuoti yra nepaprastai sunku. Tariamas Gabrielius iš viso kažką bando jungti krikščionybę su induizmu ar budizmu ir gauna kažkokį idėjų kratinį. Labai sunkus uždavinys laukia pasaulio dėl vienijimosi, o dar sunkesnis dėl religijų vienijimosi. Bet netgi religijų vienijimosi procesas vyksta. Nedaug kas žino, kad pirmasis Pasaulio religijų parlamentas buvo susirinkęs 1893 metais Čikagoje. Ir ilgam išsiskirstė. Būtent Čikagoje nuo 1906-1911 m. iki 1935 metų buvo apreiškiamas naujas Apreiškimas – Urantijos Knyga, kuri pranašavo ir tokią tiesą: „Kada nors religininkai susirinks draugėn ir iš tikrųjų bendradarbiaus remdamiesi idealų ir tikslų vienybe, vietoje to, kad tą mėgintų daryti… Skaityti daugiau »
siauresnio akiračio renkasi uranijas.
dar siauresnio akiračio – komunizmą.
visai buki – stalinizmą bei putinizmą.
kiekvienam savo…
to 16:59
Kaip labai plataus akiračio ir tikrai nesiauraprotis, tikrai labai lengvai surasi kokią nors nesąmonę toje „urantijoje” http://www.urantia.org/lt/urantijos-knyga/skaitymas
Tarp daugiau kaip 2000 puslapių tikras minties galiūnas lengvai suras kokią nors nesąmonę. Laukiu to verdikto. Niekada ne gėda nusileisti tikram minties galiūnui.
atsiverčiau – pasižiūrėti kas ten.
pseudomokslas, norintis nutolinti tikinčius nuo Kristaus.
bet kažkam patinka – kas daugiau nėra skaitęs. Tebūnie. Nežinomi Dievo keliai.
O kas parašė Urnatiją? Irgi žydai?
to 17:43 esi tikras genijus – atsivertei, pasižiūrėjai ir jau viską žinai. Tau lygių planetoje nėra. — to 19:12 Apreiškimus rašo ne žmonės, Apreiškimai perduodami iš Dvasinio pasaulio. Kuomet perduodama per žmogaus protą, klaidos neišvengiamos, jas identifikuoti gali ir patys žmonės, tuomet prasideda visokiausi dogmatiniai ginčai. Čia ne šiaip sau neatsiranda nei vieno, galinčio nors kiek sukritikuoti nors kokią nors dvasinę tiesą iš Urantijos Knygos, net ir Letas Palmaitis tik spekuliacijas pateikdavo, daugiažinė Jota net žvilgtelėti į Ją bijo. Lietuviškai jos atsiradimas yra aprašytas šios Knygos vertėjo (deja mistiko) Algimanto Jakubėno tinklalapyje http://www.urantija.lt/lt/pages/urantijos_knygos_atsiradimas — bet vargu ar nors vienas savanaudis, masonas, sektantas, fanatikas ar dogmatikas norėtų, kad išlikimą po mirties garantuotų tik tokios žmogiškosios savybės (iš Apreiškimo, pateikto ir žemiau):… Skaityti daugiau »
nesu genijus, bet daug skaitęs – ir atsivertęs pajunti kūrinio dvasią – turi su kuo palyginti.
tikra dvasia spinduliuoja šv.Raštas, ir Šv.Dvasios įkvėpti kūriniai – pvz.A.Maceinos kūryba, A.Dirsytės maldos ir t.t.
o paskaičius uranijas pasijunti nemaloniai – tikrai, kažkas ten blogo.
Na nors vieną sakinėlį, nuo ko ten bloga. Negi taip sunku. Kiti irgi žinotų.
bandote įtraukti į tuščias diskusijas.
tai nėra gerai, kai negerbiate kito žmogaus nuomonę, o norite sekinančių diskusijų.
Nieko prieš, jei suradęs gražias mintis pateiksite: kaip 17:43 gale pateikėte.
galite ir nuorodą pateikti.
Bet per prievarta piršimas bet kokios tiesos dažniausiai duoda priešingą efektą.
Na ir – truputi vaikiška remtis citatomis ir autoritetais. Geriau pateikti savo nuomonę.
Gerai aš tau padėsiu pavyzdžiais. Štai Senasis Testamentas nurodo: 1 Sam 18,25 „Dovydui taip pasakykite, – tarė Saulius. – ‘Karalius nereikalauja jokios dovanos už nuotaką,[i1] išskyrus šimtą filistinų apyvarpės odelių, idant būtų karaliaus priešams atkeršyta’“ 27 Dovydas drauge su savo vyrais išsirengė į žygį ir užpuolęs užmušė du šimtus filistinų. Dovydas parnešė jų apyvarpės odeles ir suskaitė visą skaičių karaliui, kad galėtų tapti karaliaus žentu. — Labai sunku suvokti dvasinę tokio neva švento teksto prasmę. Užmušti du šimtai vyrų, jie išniekinti. Ir visa tai padaryta, kad taptų beveik švento karaliaus žentu. Ar čia yra kokios nors Dieviškos meilės? — O štaiUrantijos Knygoje rašoma: „Mozė didvyriškai stengėsi iškelti Jahvę iki aukščiausiosios Dievybės orumo, kada jis pateikė jį kaip „tiesos Dievą ir… Skaityti daugiau »
rašote: „negerbiate kito žmogaus nuomonę”.
Kaip galima gerbti nuomonę? Nuomonę galima priimti, atmesti arba dėl jos diskutuoti. Geriausias rezultatas pasiekiamas tik tada, kada po diskusijos surandama bendra nuomonė. Tam ir reikalinga diskusija. Gerbti galima tik žmogų, kuris pateikia nuomonę, nors tu su ja ir nesutinki. Ir aš tikrai gerbiu tiek Letą Palmaitį, tiek Jotą. Jie tikrai gana daug žino, neabejoju, kad jų pastangos yra nuoširdžios daugeliu atvejų, bet su kai kuriomis (ne visomis) jų nuomonėmis ar veiksmais nesutinku. O tam ir reikalinga diskusija.