Bernardinai.lt

Politinio ginčo ypatybė – oponentas įprastai suvokiamas kaip niekšas arba, geriausiu atveju, kvailys. Politiniai oponentai turi būti ne tik klystantys žmonės, tačiau taip pat niekšai. Beje, kas įdomu, oponento kalte vadinama tai, kas sau priskiriama kaip nuopelnas: mes šloviname mūsų drąsių ir išradingų žvalgų nuopelnus ir bjaurimės esą klastingais ir moralinių principų neturinčiais priešininkų žvalgais.

Kodėl svarbu tikėti, kad oponentas ne tik neteisus, o yra būtent niekšas? Tam yra priežasčių.

Apokaliptinių kultų tyrinėtojai pastebėjo keistą jos narių elgesio ypatybę. Kultų lyderiai numatė greitą pasaulio pabaigą skatindami žmones daryti rūsčias aukas: atiduoti visą turtą, mesti darbą ir mokslą, atsisakyti santuokos, visą laiką ir jėgas skirti kulto reikalams.

Kai ateidavo numatytas laikas, o pasaulio pabaiga neįvykdavo: ateiviai neatskrisdavo, teisuoliai nebūdavo paimti į dangų, tapdavo aišku, kad kulto lyderiai paprasčiausiai apsigavo ir apgavo kitus. Nedidelė dalis pasekėjų nusivildavo ir palikdavo kultą, tačiau didžioji dalis likdavo, o lyderiai paprasčiausiai pakoreguodavo pranašystę.

Likdavo paprastai tie, kurie daug laiko, jėgų, turto buvo įdėję į kulto reikalus. Kuo didesni jų praradimai, tuo labiau jie linkę likti kulte, nepaisydami akivaizdžių lyderių klaidų.

Tokia žmogaus psichologija – žmonės linkę laikytis įsikibę į tai, į ką yra daug investavę, bandyti pateisinti savo pasirinkimą, nepaisydami jo padarinių.

Žmonės, kurie jau pastatė už vieną iš žirgų, yra kur kas labiau įsitikinę tuo, kad jis atbėgs pirmas nei tie, kurie dar tik ėjo kasos link. Taip pat ir žmonės, kurie perėjo brangiai kainuojančius kursus, nusipirko brangių dalykų, bando save įtikinti, jog sudarė sėkmingą sandorį.

Panaši situacija ir tada, kai žmonės investuoja į kokią nors politinę poziciją: jų įsitikinimas jos pagrįstumu labiau priklauso ne nuo argumentų svarumo, bet nuo to, kiek laiko, energijos ar kitų išteklių investuota.

Žmonės neperžiūri savo sprendimų vien dėl to, jog gauna naujos informacijos. Veikiau jie filtruoja informaciją taip, kad ji patvirtintų jų sprendimus.

Kaip teigė vienas politinis veikėjas: aš visada atviras naujiems duomenims, tačiau tik tiems, kurie patvirtina mano nuomonę. Tai skamba kaip pokštas, tačiau psichologų tyrimai patvirtina, kad žmogaus psichika veikia būtent taip.

Žmonės mielai patiki pranešimais, kurie patvirtina jų įsitikinimus, dalijasi jais socialiniuose tinkluose, stengiasi pritraukti kuo didesnį dėmesį, o tuos pranešimus, kurie neįtelpa į jo pasaulio vaizdinį, ignoruoja ir atmeta kaip nepatikimus.

Žmonės, kurie laikosi kitų įsitikinimų, žiūri į tai iš šalies ir nustėrę stebisi, kiek žmogus gali būti aklas, dviveidis, idiotiškai užsispyręs laikosi akivaizdaus melo. Paprasta nuspręsti, kad oponentas idiotas, yra užhipnotizuotas, paveiktas, papirktas, įgąsdintas. Jei ne, tai telieka paprastas paaiškinimas – jie yra visiški kvailiai, niekšai.

Na – jie ne niekšai. Jie tokie pat žmonės, kaip ir mes, su taip pat veikiančiais psichologiniais pasiteisinimo mechanizmais. Tie mechanizmai veikia taip pat, pradedant nuo Adomo, nepriklausomai nuo jų konkrečios politinės pozicijos, tautybės ar pilietybės.

Gebėjimas sau pripažinti, kad mes linkę elgtis būtent taip, gali išgelbėti nuo svarbių spąstų. Tiesa, gali ir neišgelbėti. Neretai į juos patenkame, net patys puikiai žinodami apie jų egzistavimą.

Kitų žmonių klaidos, atkaklus patogesnės pozicijos laikymasis, kontrinformacijos ignoravimas labiau krenta į akis nei savosios. Oponentas visada atrodo dviveidis, apsimelavęs niekšas, kuris dėl savo moralinės degradacijos nesutinka to pripažinti, Labai tikėtina, kad jam aš atrodau taip pat.

Mano oponentas (kaip ir aš) susikuria sau to, kas vyksta, paveikslą, kuriame jis pats sau atrodo geras, teisingas ir išmintingas. Šis paveikslas turi tiesos fragmentų ir remiasi selektyviais faktais. Jis (kaip ir aš) vertina lojalumą saviems, yra įsitikinęs, kad savi yra absoliučiai teisūs. Sąvokos kruopščiai parenkamos taip, kad padėtų kuo patraukliau pateikti savąją poziciją.

Tas niekšas ar kvailys kitoje pusėje taip pat stipriai kaip ir aš įsitikinęs savo teisumu. Įsisąmoninus tai, sąmonės viduje pradeda kirbėti nepatogi mintis – pasirodo, kad ir tas niekšas gali būti įsitikinęs, jog yra geras, padorus žmogus, ir tai reiškia, kad veikiausiai aš jam atrodau niekšas.

Galbūt jis taip elgiasi dėl pinigų ar iš baimės. Jis negali būti toks pat kaip aš, nes kitaip reikėtų pripažinti, kad ir aš galiu būti toks, kaip jis. Ne, niekada, Jis pragaro išpera, jis sukurtas laboratorijoje.

Tiesa yra ta, jei išdrįsime į ją pažvelgti, kad mano oponentas yra paprasčiausiai į mane panašus nusidėjėlis. Mūsų politinės varžytuvės ne kosminė gėrio ir blogio kova, bet paprasčiausiai eilinis chaoso pliūpsnis, kurio priežastis – mūsų nuodėmės.

Mums savo išteisinimo ir išganymo reikia ieškoti ne esą nepriekaištinguose mūsų sprendimuose, net ne mūsų įsitikinimų teisume, bet mūsų Viešpatyje – Jėzuje Kristuje. Mes visi neteisūs ir ieškome Išgelbėjimo pas Vienintelį teisųjį. Kai tai prisimename, jau galime pažvelgti į oponentą, į faktus, į bendrą paveikslą, galbūt net sugebame pamatyti ne juodai baltą, bet kur kas sudėtingesnį pasaulį. Tik tada galima iš tiesų kažką gero padaryti. Pirmiausia nustoti oponentus vaizduoti kaip niekšus ar zombius.

Parengė Andrius Navickas

bernardinai.lt