Bernardinai.lt
Stačiatikio mąstytojo apmąstymai apie tikėjimo pagrindus ir krikščionių požiūrį į gyvenimą, pačius save ir supantį pasaulį.
Mūsų pasaulis sukurtas Dievo – jame yra tikslas ir sumanymas, viltis ir paskirtis. Žmogui skirta viešpatauti – tai yra jo sprendimai sukelia realių pasekmių jam pačiam ir visam pasauliui. Mes galime griauti ir kurti, gelbėti ir pražudyti. Mums suteikta laisvė ir atsakomybė.
Mūsų laisvė reiškia, kad būtent patys esame savo sprendimų autoriai. Žinoma, mums daro įtaką, gerą ar blogą, žmonės ar aplinkybės, bet sprendžiame visada mes. Ne genai, ne oras, ne kaimynai, ne valstybė, ne Bažnyčia – mes patys priimame sprendimus ir patys pasirenkame savo gyvenimo kelią – net tada, kai to nepripažįstame ir suverčiame kaltę dėl savo poelgių kitiems žmonėms arba aplinkybėms, kurios „privertė“ mus arba „nepaliko kitos išeities“. Tai netiesa, pasirinkimas — visada mūsų. Mes galime padaryti žygdarbį arba nusikaltimą; atlikti kilnų aktą arba niekšybę, būti ištikimi arba išduoti.
Vadinasi, šis pasirinkimas turi tikrą, amžiną reikšmę. Labai svarbu, koks žmogus esate ir kaip elgiatės.
Žinoma, netikintis žmogus gali turėti tvirtus moralės principus ir garbingai elgtis; bėda ta, kad pasauliui be Dievo tai absoliučiai neturėtų jokios reikšmės. Be Dievo pasaulyje nėra nei moralės įstatymo, kuriam reikėtų paklusti, nei atlygio teisuoliams, nei bausmės piktadariams.
Kartais žmonės kalba apie „bendražmogiškas vertybes“ kaip visai įtikimas ir be Dievo, bet taip nėra.
Žmonės teikia pirmenybę įvairioms moralės normoms. Sekuliarių humanistų (kaip ir krikščionių) požiūriu, moraliniai nacistų įsitikinimai – nusikalstami ir ydingi. O nacistų požiūriu – nusikalstami ir ydingi moraliniai humanistų įsitikinimai. Abi grupės giliai įsitikinusios, kad jų požiūriai visiškai pagrįsti mokslo ir sveiko proto požiūriu. Visai nesuprantama, kas įgaliotas imtis pranašo vaidmens „žmogaus iš didžiosios raidės“ vardu, „bendražmogiškų moralinių vertybių“ vardu. Visa, kas pas mus yra – tai vienos žmonių grupės nuomonė, priešinga kitos grupės nuomonei. Pagal ateizmą, jūs galite elgtis taip, kad užsitarnautumėte pritarimą tam tikrų žmonių – tų, kurių nuomonė jums svarbi, tų, kuriuos laikote savais. Tačiau negalite pareikšti, jog kiti žmonės, kurie ims jus peikti dėl to paties, – neteisūs. Neegzistuoja jokios objektyvios nuomonės, peržengiančios žmogaus teisumo ar neteisumo ribas. Juk yra tik žmonės (ir žmonių grupės) su savo subjektyviais vertinimais, nesutinkančiais tarpusavyje, o virš jų nėra jokio trečio teisėjo, kuris galėtų nuspręsti, kas iš jų teisus.
Ateistas humanistas gali pasakyti, pavyzdžiui, kad nacizmo ideologija ir praktika jam atgrasi, ir jis negali jų pakęsti greta savęs. Bet jis negali teigti, kad nacistai objektyviai neteisūs.
Aš galiu pasipiktinęs sušukti: „Negi jūs geriate koka-kolą? Tą rudą cheminę bjaurastį?“ – ir tai bus ne daugiau kaip asmeninio skonio demonstravimas, su kuriuo vieni žmonės sutiks, o kiti – ne. Nėra objektyvaus „bjauraus“ ir „nebjauraus“ gėrimo vertinimo kriterijaus. Galima tik teikti pirmenybę atskiriems žmonėms ir grupėms. Lygiai taip pat vieni žmonės gali palankiai vertinti tokius kruvinus diktatorius kaip Hitleris ir Stalinas, kiti – gailestingumo pasišventėlius, tokius kaip Friedrichas Josephas Haassas ar Motina Teresė. Tarp netikėjimo požiūrio taškų nėra jokio objektyvaus skirtumo – nes nėra objektyvaus moralinio standarto, pagal kurį mes juos galėtume sugretinti.
Tokiu atveju galite padaryti ką nors gera arba bloga tam tikros žmonių grupės akyse; bet jūs negalite padaryti to, kas turėtų objektyvią moralinę reikšmę.
Maža to, mirties išbaigtumas ir neatšaukiamumas ateistų pasaulyje reiškia, kad amžinoje (ir net šiek tiek ilgesnėje) perspektyvoje jūs neatskirsite sadisto kaulų nuo gailestingumo pasišventėlio kaulų. Piktadariai ir geradariai, herojai ir išgamos baigs vienodai — visiška ir nesibaigiančia nebūtimi.
Vienų žmonių požiūriu rūpinimasis sergančiu vaiku bus teisingas ir vertingas dalykas; kitų nuomone – kvailystė, trečių – nusikaltimas. Kas nors (ir nebūtinai nacistai) gali laikyti, kad moralinė suaugusiųjų pareiga – kiek galima greičiau išlaisvinti tą vaiką nuo kankinamo gyvenimo, o šeimą ir visuomenę – nuo nereikalingų sunkumų ir išlaidų. Žmonės, naudodami suklastotus mirties liudijimus, gelbėję „nevisaverčius“ nacistinėje Vokietijoje savo valstybės požiūriu darė nusikaltimą; daugelio žmonių nuomone, motina, kuri atsisako nužudyti sergantį vaiką dar įsčiose, daro nederamą kvailystę. Įvairiais laikotarpiais visuomenėje gali vyrauti vienas, kitas ar trečias požiūris – kaip ir į šitą, taip ir į kitas moralines problemas, ir dažniausiai žmonės seka dauguma.
Kūrimo doktrina teigia priešingai, kad žmogaus poelgiai turi moralinę reikšmę; yra tikrasis Teisėjas, kurio akyse jie bus įvertinti. Šiuo atveju žmogus, kuris rūpinasi sergančiu vaiku, elgiasi „prideramai ir teisingai, turbūt ir išganingai“. Tai amžinas, objektyvus, nepriklausantis nuo besikeičiančių žmonių nuomonių kriterijus. Yra amžinasis Teisėjas, kuris išteisina tokį elgesį. Tas, kuris pasakys: „Gerai, geras ir ištikimas verge, įeik į savo Viešpaties džiaugsmą.“
Gebėjimu valdyti ir kurti apdovanojo mus Dievas, už tai, kaip mes juo naudojamės, esame atsakingi Jam. Valstybė, visuomenės nuomonė, partijos, SMS, kokios nors visuomeninės jėgos gali primesti mums savo įstatymus ir siekti teisti mus, bet vienintelis teisėjas, kuriam iš tikrųjų esame atsakingi, tai – Dievas.
Šaltinis: „Foma“.
Iš rusų kalbos vertė M. Bočiarova.