1937-aisiais mano seneliui Makarui Grigorjevičiui Kindiakovui Vladivostoke draugai pakuždėjo, kad netrukus bus suimtas. Nedelsdamas su mano močiute ir mano būsima Mama jis išvyko į Sverdlovską, o prieš pat karo pradžią tapo Odesos geležinkelio stoties vadovu.
Į karą išėjo savanoriu. Tarnavo artilerijoje, jo batalioną vadino „Proschai Rodina“ („Sudiev, Tėvyne“), nes pabūklai buvo seni, negalėjo keisti trajektorijos. 1943-iaisiais mano močiutė gavo pranešimą, kad prie Stalingrado didvyrio mirtimi žuvo jos vyras. Mama nenorėjo tikėti, jai tebuvo 14 metų. Ji eidavo pasitikti į stotį kiekvieno iš fronto grįžtančio ešelono.
Senelį su jo draugais su žeme sulygino vokiečių tankai. Kol 2000-aisiais neiškaliau Vilniaus stačiatikių kapinėse jo vardo, sovietmečiu eidavau tyliai padėti gėlių prie nežinomo kareivio kapo. Dabar gėles dedu Briuselyje prie paminklo žuvusiems Antrajame pasauliniame kare.
Mano kitas senelis Saliamonas, Dovydo sūnus, tarnavo 16-ojoje lietuviškoje divizijoje. Tarnavo siūdamas. Buvo sužeistas. Kasmet, gegužės 9-ąją, aš jį aplankydavau. Vakare, jis įsijungdavo televizorių, kai prieš tylos minutę rodydavo Pergalės paradą. Tą iš 1945 metų. Jis žiūrėdavo labai įdėmiai. Ypatingai tą momentą, kai ant žirgo pasirodydavo maršalas Rokosovskis. Jis palinkdavo arčiau televizoriaus, kad galėtų įžiūrėti savo darbą – jis siuvo Rokosovskio paradinį mundurą. Darbas buvo geras ir senelis jausdavosi pergalingai.
Vienas jų žuvo, kitas gyveno ilgai ir siuvo. Jiems abiem būtų skaudu matyti, kad karas, nusinešęs vieno gyvybę, kito kone visą Jonavos giminę, tebesitęsia Ukrainoje. Kai perestroika buvo paskelbta, senelis Saliamonas ją trumpai įvertino – jis (Gorbis) visiems davė po lėkštę ir šaukštą, tik pamiršo įpilti sriubos. Amžiną atilsį visiems žuvusiems ir nukentėjusiems dėl dviejų monstrų – rudo ir raudono – Viešpatie, duok.