Bernardinai.lt
Aš sau leisiu pateikti keletą pastabų apie dabartinį Vakarų politinį kursą, kuriame atsispindi ir jo jėga, ir silpnumas, jo išdidumas ir neigiama nuomonė.
Mano šalies, TSRS, istorija kupina žiaurių, neteisėtų, masinių represijų. Ji dalyvavo tarptautiniame politiniame terorizme,kuriant naujus totalitarinius režimus, išgarsėjo agresijos faktais, kitais šiurkščiais fundamentaliais teisės pažeidimais. Dabartinė Rusija grįžo prie tos tradicijos.
Vakarai užėmė tvirtą poziciją priešintis Rusijos ekspansijai. Tai teikia vilties išspręsti pačias aštriausias globalias problemas.
Tačiau yra ir pavojų, apie kuriuos dabar ir kalbėsiu.
Šių pavojų pagrindas – Vakaruose plačiai paplitę mitologiniai štampai. Juos labai veiksmingai palaiko Rusijos federalinės saugumo tarnybos padalinių mistifikuotojai.
Vienas iš svarbiausių mitų: TSRS išlaisvino pasaulį nuo fašizmo. Tai netiesa. Po XIX amžiaus vidurio Rusija, TSRS, RF niekada nieko neišlaisvino. Tik pavergė, įskaitant ir savo gyventojus.
Caras išvaduotojas Aleksandras II, 1861 metais panaikinęs baudžiavą, buvo nužudytas teroristų, pasivadinusių „Liaudies valia“ (narodnikais – Bernardinai.lt red. past.).
Taip, Hitlerio armija buvo paskandinta sovietų kraujyje ir užversta sovietų lavonais. Taip, Europa ir JAV padarė mažiau, nei galėjo ir privalėjo. Bet tai visai kitas klausimas. Sprendžiamasis dalyvavimas karo pergalėje nėra tapatus išlaisvinimo misijai. TSRS valstybiniai motyvai buvo visiškai priešingi išlaisvinimui. Rytų Europos ir Vokietijos gyventojai, ištvėrę du tironus, turi tai gerai prisiminti.
Yra ir kitas pavojingas požiūris, esą rusų barbariškumas – išskirtinai Rusijos vidaus reikalas. Tai netiesa. Dabartiniame ankštame, tarpusavyje susijusiame pasaulyje visos svarbios problemos tapo globalios, jos liečia visus. Rusijos (ir ne vien Rusijos) totalitarinės tendencijos gresia katastrofiškomis pasekmėmis visam pasauliui. Ką daryti su šituo iššūkiu, mano nuomone, nežino niekas. Bet daugelis supranta: nepriimti jo gėda ir pavojinga.
Tiek to, mes nežinome, ką daryti, kad universalios vertybės taptų instrumentu, o ne lozungu. Bet mes privalome bent žinoti, ko negalima daryti. Negalima nuolaidžiauti agresoriui, negalima mokėti už savo saugumą, tuo labiau už gamtines dujas, svetimais gyvenimais ir likimais. Amoralios politikos pragmatiškumo pavyzdys – gėdingas palikimas. Seniai laikas jo atsikratyti.
Deja, Vakarams trūksta politinės valios. Rusijos ekspansija Kaukaze atskleidė ryškius Vakarų „užmaršumo“ pavyzdžius. Kiekvienas šios ekspansijos etapas sukėlė Vakarų pasipiktinimą. Tai ir žiaurūs 1990-ųjų pradžioje etniniai valymai Abchazijoje, pasipriešinimas Rusijos „taikdariams“. Ir žaibiškas 2008 metų karas, užbaigiantis kurti Rusijos satelitus Gruzijos teritorijoje. Bet šis pasipiktinimas nepadarė pastebimos įtakos, ginant teises ir humanitarines vertybes, ir užgeso labai greitai.
Į šią eilę gali įsirašyti daugiametis, nepastebimas, nepasiekęs jokių rezultatų Europos Tarybos triūsas, siekiant sustabdyti Rusijos savivaliavimą Čečėnijoje.
Dabar atėjo eilė Ukrainai.
Panašu, kad ir Krymo aneksija tarptautinės bendruomenės beveik užmiršta. Europos politikai atidėjo kai kurių sutarties su Ukraina punktų vykdymą, o Europarlamentas tada neužginčijo tokio sprendimo. Buvo kalbama, jog tai nepakenks Ukrainos ekonomikai ir nesuteiks Rusijai ekonominės pirmenybės. Bet Rusija to ir nesiekia, ji tiesiog neleidžia Ukrainos į Europą. Rusija tą pusantrų metų atidėjimą interpretuos ir panaudos kaip nuolaidą savo spaudimui. O tuo tarpu sugriautos Ukrainos pramonė per tą laiką praras konkurencingumą.
Anksčiau Vakarai įsivaizdavo, esą Šaltasis karas pasibaigė nugriovus Berlyno sieną. Taip neįvyko. Rusija tik nutarė atsikvėpti. Pabandykite įsivaizduoti pokario Vokietiją, išsaugojusią gestapo nepriklausomybę. Arba Stasi papulkininkį Vokietijos kanclerio pareigose. Tai ir bus Rusija, su kuria jūs ieškote partnerystės ir tarpusavio supratimo. Kol kas Rusiją galima tik raginti žaisti sąžiningai, o įkalbėti – neįmanoma.
Daugelis pasirengę nusileisti, tvirtindami, kad žiurkė, užspeista į kampą, pavojinga. Tai tiesa. Bet atminkite: žiurkė – nors ir kampe, nors ir palikta ramybėje – vis tiek natūraliai tebeplatina marą. Tas maras metų metus naikino milijonus žmonių. Kovojant su maru – pasirinkimas nedidelis, arba, pasak Puškino, „puota maro metu.“
Prieš penkerius metus Europos Parlamentas man ir mano draugams suteikė Sacharovo premijos laureato vardą, ir aš norėčiau, kad ši žinia taptų savotišku atviru laišku Vakarams. Aš gerai pažinojau Andrejų Dmitrijevičių. Esu įsitikinęs, kad jis ir šiandien kviestų civilizuotą pasaulį ryžtingai pasipriešinti prievartai. Aš nesiimu čia svarstyti konkrečių žingsnių palaikant Rusijos ekspansijos aukas. Kaip istoriniu pavyzdžiu remiuosi tik ilgomis ir sėkmingomis pastangomis ginant demokratiją ir Maršalo planą.
Šiandien „imperializmo“ priešprieša reikalauja nepaprastai įtempti jėgas, poryt tai gali pasirodyti beviltiška.
Trumpai apie autorių: Sergejus Kovaliovas – žymus disidentas ir politinis kalinys buvusioje Sovietų Sąjungoje, žmonių teisių aktyvistas ir politikas posovietinėje Rusijoje.
Pagal Laisvosios Europos radiją parengė M. B.