Sergejus Loznica stato Valstybiniame jaunimo teatre atvirai antiukrainietišką spektaklį

Marius Eidukonis, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, Jolanta Kryževičienė, LRT KLASIKOS laida „Pakeliui su klasika“, lrt.lt

Filmo „Mr. Landsbergis“ režisierius Sergejus Loznica Valstybiniame jaunimo teatre stato spektaklį, bet dalis aktorių laiko spektaklį antiukrainietišku ir traukiasi iš kūrybos proceso. Loznica ginasi esąs smerkiamas už dar nepastatytą spektaklį ir pjesę, kurios niekas neskaitė. Tačiau ją nuolat skaito aktoriai, jie jaučia moralinę pareigą klausti, ar vykstant karui valstybės teatre reikalingas spektaklis, vaizduojantis ukrainiečius žydšaudžius.

Rugsėjo pradžioje aktorius Andrius Bialobžeskis asmeninėje feisbuko paskyroje pasidalijo įrašu: „Ar aš kažko nesuprantu, ar valstybėj kažkas ne taip? Sergejus Loznica stato Valstybiniame jaunimo teatre atvirai antiukrainietišką spektaklį ir jokios reakcijos iš Kultūros ministerijos?“

Rugpjūtį paskelbta, kad vaidybinio ir dokumentinio kino režisierius S. Loznica debiutuos teatre – statys savo paties sukurtą inscenizaciją Barselonoje gyvenančio prancūzų ir amerikiečių rašytojo Jonathano Littello romano „Eumenidės“ („The Kindly Ones“) motyvais. Spektaklio darbiniu pavadinimu „Mirties triumfas“ premjera numatoma gruodį.

Romanas pelnė Goncourt`ų premiją ir Prancūzijos akademijos Grand Prix. Veikale, be kitų temų, nagrinėjamas ir Holokausto atminimas. Veikalas į lietuvių kalbą dar nėra išverstas, tą ketinusi padaryti leidykla „Alma littera“ keičiantis aplinkybėms svarsto, ar verta sumanymą įgyvendinti.

Mėgina romantizuoti blogį

Teatro planai inscenizuoti S. Loznicos pjesę netruko sulaukti dėmesio ir Ukrainoje. Nacionalinė ukrainiečių holodomoro ir genocido tyrimų asociacija ragina atsisakyti tokios idėjos. Ukrainiečiai klausimą ketina kelti ir politiniu lygiu.

Asociacijos vadovė istorikė Olesia Stasiuk laidai „Ryto allegro“ tvirtino, kad J. Littello romane netrūksta ginčytinų idėjų, nacionalinių stereotipų. Be to, iškraipomi istoriniai faktai, daug pramanų, prieštaravimų – į tai, esą, yra atkreipę dėmesį garsūs kitų šalių istorikai. „Sakyčiau, autorius mėgina romantizuoti blogį“, – teigė ukrainietė.

Pasak jos, J. Littellas romaną rašė kelis mėnesius viešėdamas Rusijoje, o tai yra neraminantis faktas. „Toks spektaklis, pastatytas Ukrainai draugiškoje Lietuvoje, gali sukurti neigiamą ukrainiečių įvaizdį, poliarizuoti lietuvių visuomenę. Kita vertus, ukrainiečiai gali tai įvertinti kaip nedraugišką lietuvių žingsnį“, – kalbėjo O. Stasiuk.

Primena KGB operaciją

Politologas Marius Laurinavičius istorikei pritarė. Iš to, ką pavyko perskaityti, susidaręs nuomonę, kad pjesė išties yra antiukrainietiška, statyti ją Lietuvoje, kai Ukrainoje vyksta karas, keista.

„Norėtųsi, kad Lietuvoje visi suprastų vieną paprastą dalyką: gyvename ne tik demokratinio pliuralizmo, bet ir įvairių Rusijos operacijų sąlygomis“, – laidoje „Ryto allegro“ pabrėžė politologas.

Istorija su J. Littello romanu jam priminė vieną garsiausių KGB dezinformacijos operacijų, surengtų pagal labai panašų modelį: tai operacija „Sostas 12“, kuria siekta popiežių Pijų XII paversti nacių kolaborantu. Jos esmė, pagrindas irgi buvo pjesė – vokiečių dramaturgo Rolfo Hochhutho „Deputy“ („Atstovas“).

„Kai nežinome, kaip tokios operacijos vykdomos, manome, kad tai tik menas ir nieko daugiau. Tiesa, J. Littellas apie Rusijos režimą pasisako itin nepalankiai“, – teigė M. Laurinavičius.

Jis neabejojo, kad Rusija padarys viską „ar net daugiau“, kad pjesę paverstų politiniu įrankiu tiek prieš Ukrainą, tiek ir skaldant Lietuvos visuomenę. „Toks yra jos specialiųjų tarnybų veikimo modelis, jis ir bus pritaikytas, jei ši pjesė pasirodys“, – tikino politologas.

Ne vieta ir ne laikas

Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Vytautas Juozapaitis, taip pat pasisakęs laidoje „Ryto allegro“, apeliavo į Jaunimo teatro meno tarybą, siūlydamas apsvarstyti premjeros pasekmes.

„Turiu omenyje ne sankcijas, bet ažiotažą ir poliarizaciją, kokią gali sukelti toks žingsnis“, – kalbėjo parlamentaras.

Anot jo, spektaklį Jaunimo teatras planavo jau seniai, todėl vertėtų atsižvelgti į gerokai pasikeitusias aplinkybes.

„Kita vertus, Lietuva yra demokratinė valstybė, Kultūros ministerija neturėtų imtis sankcijų, draudimų, nes toks precedentas turėtų neigiamų pasekmių. Teatro meno taryba turėtų priimti teisingą sprendimą, kad Lietuva šiuo atveju nebūtų linksniuojama kaip Rusijos kolaborantė“, – pabrėžė V. Juozapaitis.

Anot jo, menas yra labai įtaigus fenomenas, galintis tapti itin stipriu ginklu.

„Šiuo atveju menas yra politinis įrankis, galbūt patiems kūrėjams to nė nesuvokiant. Būna dalykų, kuriems atsirasti yra ne vieta ir ne laikas. Šis atvejis būtent toks“, – pridūrė Seimo Kultūros komiteto pirmininkas.

Pokalbį pavadino marazmu

Režisieriaus S. Loznicos įsitikinimu, jis dabar linksniuojamas ne dėl savo ankstesnių filmų, o dėl vieno aktoriaus šmeižto, paskelbto feisbuke. Taip jis dėstė kalbinamas laidos „Pakeliui su klasika“.

Pasiūlymas statyti spektaklį pagal J. Littello romaną, anot jo, su Jaunimo teatro vadovu Audroniu Liuga buvo aptartas beveik prieš dvejus metus, sutartis pasirašyta 2021-aisiais. Režisierius teigė, esą spektaklis atsiranda tada, kada susidarė jam palankios aplinkybės.

Jo žodžiais, romanas atskleidžia, kaip sukuriami ir pagrindžiami genocido mechanizmai, o juos, režisieriaus įsitikinimu, šiandien būtina žinoti. J. Littello veikalas, pasak S. Loznicos, sukėlė daug ginčių ir diskusijų – tokia ir esanti tikro meno paskirtis.

Režisieriaus manymu, kritikuojantys pastatymą nežino, ką iš tiesų jis ketina sukurti Jaunimo teatro scenoje.

„Mes aptarinėjame romaną, o ne pjesę, kurią ketinu statyti. Negalime aptarinėti to, ko dar apskritai nėra. Šiame pokalbyje užsiimame kažkokiu marazmu“, – piktinosi S. Loznica.

Laidos „Pakeliui su vasara“ svečias atskleidė, kad jo inscenizacijos pagrindiniai veikėjai yra aukštesnio rango nacių karininkai, kūrinyje vaizduojami jų santykiai.

„Tokio veikėjo kaip ukrainietis mano rašytoje pjesėje apskritai nėra. Joje kalbama apie vokiečius, nacistinę Vokietiją, nacionalsocializmo idėjas ir Holokaustą – priežastis, kaip jis tapo įmanomas“, – teigė režisierius.

Aktorius kaltina vagyste

Aktoriai, garsiai prabilę, kad jo pjesė yra atvirai antiukrainietiška, pasak S. Loznicos, pažeidė profesinę etiką, nes paskleidė paskalas apie teatrą ir režisierių.

„Yra dvi išeitys: arba sulaukite spektaklio, arba patikėkite teatru ir režisieriumi ir leiskite jam laisvai dirbti. Sukūriau per 30 filmų, nė viename nėra melo, nėra nieko, kuo jūs mane dabar įtariate. Kodėl tokios pretenzijos?“ – toliau piktinosi S. Loznica. Jis tikino, kad jo pozicija yra ir visada buvo proukrainietiška, o tai, kad palaiko Ukrainą, įrodo gausybė jo interviu.

Į viešumą pateko nedidelė S. Loznicos pjesės ištrauka. Kilus ažiotažui kūrinys neva skubiai koreguojamas. Autorius tai įvertino iš esmės kaip vagystę, nelegalų veiksmą, jo įsitikinimu, taip pasielgę aktoriai nusižengė teatro etikai.

„Jei kas nors [be aktorių] skaitė šią pjesę, tai yra autoriaus teisių pažeidimas“, – tvirtino S. Loznica. Galiausiai režisierius patikino, kad spektaklis Jaunimo teatre, kaip ir kai kurie jo filmai, bus uždraustas Rusijoje: „Tai jums galiu garantuoti.“

Tik dialogas

Jaunimo teatro vadovas A. Liuga laidai „Pakeliui su klasika“ teigė, kad J. Littello romanas išverstas į ukrainiečių kalbą, išleistas ir aptartas puikiausiai gyvuoja Ukrainoje. O pats autorius yra neabejingas Ukrainos išsivadavimo kovai, „Le Monde“ prašymu rengia reportažus iš karo zonų, be to, moderavo Gario Kasparovo ir Michailo Chodorkovskio diskusiją Vilniuje.

„Ar jam būtų leista moderuoti, jei romanas būtų antiukrainietiškas?“ – retoriškai klausė A. Liuga.

„Kad ukrainiečiai žudė žydus – nėra Loznicos pjesės koncepcija, – pabrėžė teatro vadovas. – Tekstas dar kuriamas, ir tai tik vienas nedidelis epizodas, o epizodų yra daug. Pjesės veiksmas vyksta Kaukaze, Stalingrade, kitose vietose. Esminė pjesės koncepcija su Ukraina niekaip tiesiogiai nesusijusi. Ir net nesusijusi su Holokaustu, – tikino A. Liuga. – Koncepcijos esmę galima nusakyti vienu klausimu: kaip biurokratinėmis sisteminėmis priemonėmis galėjo būti sukurta masinio žudymo mašina? Mašina, kuri šiais laikais, matome, atsiranda kituose kraštuose, teritorijose. Tai yra pjesės problematikos ašis. Norisi, kad žiūrėti spektaklio ateitų žmonės be išankstinių nuostatų.“

A. Liuga teigė į kūrimo procesą kaip teatro vadovas įsikišiąs tik tokiu atveju, jei bus akivaizdžiai ar potencialiai pažeidžiamos etinės normos, kurstoma nesantaika. Iki šiol įsikišti neteko.

Jis kalbėjęsis su dviem spektaklio aktoriais, trupės atstovais teatro meno taryboje Aleksu Kazanavičiumi ir Aldona Bendoriūte. A. Kazanavičius atsisakė dirbti spektaklyje. „Apsikeitėme argumentais. Šioje situacijoje tik taip ir galime elgtis: tik dialogo forma“, – pabrėžė A. Liuga.

„Tai didžiulė provokacija“

Šiuo metu S. Loznicos pjesė yra koreguojama, gali būti, kad ukrainiečių personažų joje apskritai neliks. Tačiau svarstytinas dalykas, ar kūrybos procese iškylantys klausimai – jau ne meniniai, o politiniai ir moraliniai – yra tik trupės ir teatro vidaus reikalas? Kodėl kyla audringų emocijų ir nenorima tiesiai šviesiai pasakyti, dėl kokių prežasčių, kai Ukraina atsidūrė siaubingame kare, pjesei reikalingi ukrainiečių žydšaudžių personažai? Lietuvoje nei J. Littello romano, nei S. Loznicos pjesės nėra galimybės perskaityti. Tačiau ją perskaitė spektaklio aktoriai.

„Prieš pusantrų metų su Sergejumi kalbėjomės žydų genocido tema. Pokalbis buvo labai įdomus. Bet… [jau] esame kitame laike, esame kare. Labai nemaloniai buvome pastatyti prieš faktą“, – laidai „Pakeliui su klasika“ kalbėjo A. Bialobžeskis. Juodu su A. Kazanavičiumi perskaitė pjesę ir iškart atsisakė vaidinti.

„Tai absoliučiai antiukrainietiška medžiaga. Galbūt ji dabar koreguojama. Nesuprantu, kaip valstybiniame teatre, valstybės, kuri taip remia Ukrainą, teatre nuo scenos galime sakyti tokį kliedesį? Kaip paaiškėjo iš ukrainiečių istorikės kalbos, pjesė neatitinka faktų. Jei Loznica yra toks drąsus, tegul jis tai stato Lvive. Mano asmenine nuomone, čia yra didžiulė provokacija“, – teigė A. Bialobžeskis.

Anot jo, S. Loznicos spektaklyje jam kaip aktoriui nebūtų ką veikti: „Ar aš turiu svajonę suvaidinti nacį, kuris šneka, kaip pasamdyti ukrainiečius žudyti žydus?! Kokia tai mano, kaip aktoriaus, tema? Net neturiu ten ką daryti. Tikrai neturiu nieko prieš Audronį [Liugą], bet jo pozicijos nesuprantu. Išgirdęs mano nuomonę jis iškart sutiko, kad tiesiogiai užduočiau klausimus Sergejui. Turėjome valandos trukmės pokalbį. Manau, yra kokių nors gilesnių dalykų“, – svarstė aktorius.

Putino naratyvas

A. Bialobžeskio kolega A. Kazanavičius įvardijo, kas jį pastūmėjo atsisakyti darbo spektaklyje: „Tai pjesė apie nacių okupuotą Ukrainą, kurioje ukrainiečiai kolaboruoja su naciais. Jie pristatomi absoliučiai vienu planu: išeina įsakas žudyti moteris ir vaikus; naciai dar svarsto, kaip į tai pažiūrės kariai, turintys šeimas, o ukrainiečiai sako: „Čia ne žmonės, čia – žydai…“

Iš esmės kitaip Ukraina pjesėje ir nepateikta. Dabartinio karo kontekste nesupratau, kas tai yra“, – savo poziciją laidoje „Pakeliui su klasika“ dėstė Jaunimo teatro aktorius.

Režisieriui jis sakęs, kad jei ir norėtų šiandien kurti spektaklį apie fašizmą, tai tik apie rusišką fašizmą. S. Loznica jį tikinęs, kad jo pjesė apie tai ir yra, tačiau argumentai aktoriaus neįtikino. „Pjesėje tai niekaip neatskleidžiama. Filosofuoti galima daug, tačiau pjesė yra pjesė, pastatymas – pastatymas“, – kalbėjo A. Kazanavičius.

Dar S. Loznica, pasak laidos pašnekovo, telkėsi tokį argumentą: „Kodėl nusikalsti visada laikas, o atgailauti – ne?“.

„Man atrodo, kad dabar tikrai ne laikas. Čia ne atgailos klausimas, ir tai labai spekuliatyvi mintis. Nes atgaila niekaip nesusijusi su šiuo pastatymu. Man atrodo, moraliai neteisinga šiandien statyti tokią pjesę. Ne dėl to, kad neva neigi buvus Holokaustą. Jis ir Lietuvoje buvo, ir daug kur kitur. Tačiau šiuo metu, kai ukrainiečių tautai reikia moralinio palaikymo ir visas pasaulis juos palaiko, kaišioti pagalius į ratus ir sakyti, kad esate žydšaudžiai, – nežinau, man tai atrodo tiesiog nemoralu. Šiandien ši pjesė yra absoliučiai Putino ir Rusijos skelbiamas naratyvas, kad, esą, nacizmas ateina iš Vakarų ir Ukraina kolaboruoja su fašistais; ir jie yra žydšaudžiai, ne žmonės“, – išsisakė A. Kazanavičius.

Pabaigai

Italijoje gyvenanti vertėja Toma Gudelytė komentare LRT RADIJO laidai „Kultūros savaitė“ rašo: „Nebijokime prancūzų rašytojo J. Littello romano „Eumenidės“ ir pagal jį Jaunimo teatre statomo S. Loznicos spektaklio: „Eumenidės“ – nepaviršutiniškas solidaus autoriaus romanas apie brutalią sisteminio naikinimo mašiną, ideologizuotos mąstysenos ir paniekos padarinius, ir šia prasme jis pasakoja gerokai daugiau apie šiandienos Rusiją nei apie vakarykštę Ukrainą.“

Parengė Mindaugas Klusas