Bernardinai.lt
Kai visa tai pasibaigs, daugelis dalykų atrodys visiškai kitaip. Praregėsime dėl daugelio priežasčių. Bus dalykų, kurių nenorėsime regėti. Vis dėlto, kai visa tai baigsi, kai pagaliau nutils šūviai, kai „baigsis karas“ (nesvarbu, kaip jūs interpretuojate šią frazę), mes privalėsime stoti akistaton su įvykusiais pokyčiais. Nekalbu apie karines operacijas, mūšius, miestų okupacijas, tiltų ar karinės technikos sprogdinimą. Veikiau kalbu apie tai, kas prasidės, kai visa tai baigsis, kas prasidės, kai baigsis karas.
Akivaizdu, kad mūsų šalis susidurs su kariais, kurie buvo fronte, kurie savo rankose laikė ginklus ir juos naudojo. Mes privalėsime susidurti su jų tiesa ir jų patirtimis. Mes turėsime atkreipti dėmesį į jų netektis ir (ypač) į jų pergales. Taip pat privalėsime atsižvelgti į patirtis tų, kurie nepakėlė ginklų, tačiau vienokiu ar kitokiu būdu buvo šio karo dalis. Ką gi reiškia „būti karo dalimi“? Šiandien jie išplečia karą, jie yra tas kontekstas, kuriame vyksta kariniai veiksmai. Jie yra pasitelkiami kaip priedanga, kaip pretekstas, kaip kaltinimas. Kartais mes jaučiame jiems empatiją. Tačiau dažniausiai mes juos ignoruojame, nes karas dėmesį sutelkia į ginkluotus vyrus. Civiliai karo teatro neužpildo heroizmu, jie yra šūkis. Šiandien jie yra atsidūrę kiekvieno kelyje, taip bus ir ateityje. Mes taip pat turime su tuo susitaikyti.
Mes taip pat turėsime susidoroti su tuo faktu, kad pagaliau mitinius Ukrainos rytus, Donbasą, matome iš vidaus, iš labai arti. Visų tų vietų vardai, kurie priverčia mūsų širdis greičiau plakti – Krasnyi Lymanas (Raudonosios žiotys), Stanytsia Luhanska (Luhansko stotis) ar net Sčastija (Laimė) – nebebus tik paprasčiausi vardai vietų, kuriose dauguma mūsų tautiečių niekada nebuvo (ir niekada neplanavo apsilankyti). Šie vardai žymės tikroviškesnes ir kruvinas (todėl tikroviškesnes) teritorijas, kurios kels asociacijų daugeliui žmonių.
Iš paprasčiausios geografijos visos šios vietos virs istorija, skausminga istorija. Viliuosi, kad daugelis žmonių suvoks, kad Donbasas nėra tik pilka zona rytuose, tačiau tikri miestai ir kaimai, kuriuose gyvena tikri žmonės. O šiandien žmonės iš Donbaso kaip pabėgėliai atranda sau likusią Ukrainą. Mes turėsime susidurti su faktu, kad šiandien mes patys sau atrandame savo šalį per naujienas iš fronto, per dezinformaciją, skleidžiamą per televiziją, per asmeninį skausmą ir tragediją. Niekas nepainios Donecko regiono su Luhansku ar Luhansko su Charkovu. Ir net jeigu ir pamirš, tai atmins kelių užkardas, kurios šiandien žiniasklaidoje sulaukia tiek daug dėmesio.
Aš labai viliuosi, kad tada, kai viskas baigsis, mūsų šalis nepradės raganų medžioklės, kurioje į visus išlaisvintų miestų ir kaimų žmones bus žvelgiama kaip į kaltuosius, ir nebus griebiamasi keršto prieš tuos, kurie negali savęs apginti, ir nebus persekiojami tie, kurie yra nemėgstami. Vietoje to viliuosi, kad visi tie, kurie prieš kelis mėnesius, pavasarį, galėjo sustabdyti šias žudynes, atsakys už tai. Viliuosi, kad visi niekšai – kiekvienas parlamento narys, kiekvienas miesto meras, policijos vadai, įskaitant ir visus oligarchus bei persimetėlius dvasininkus, visi tie teisėti atstovai ir moraliniai autoritetai, kurie tik sėdėjo ir stebėjo, kai situacijos kontrolė slysta iš rankų – privalės atsakyti už savo šalies išdavystę, sabotažą, už visus grobstymus ir žudynes.
Lengva visą kaltę suversti civiliams. Lengviausia dėl visų problemų kaltinti juos, skųstis jais, piktintis jais. Tačiau atminkime, kaip visa tai prasidėjo, ir įsivaizduokime, kas galėjo nutikti, jei kiekvienas tiesiog būtų atlikęs savo darbą. Kiekvienas, pradedant policininkais masiniuose susibūrimuose ir baigiant pasieniečiais sienos perėjimo punktuose. Įsivaizduokime, ko galėjome išvengti. Tad mums bus privalu būtinai įvardyti tikrųjų išdavikų vardus. Nėra lengva įvardyti išdavikus, tačiau tai daryti yra teisinga.
Parengta pagal Euromaidanpress