„Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau. Pasilikite mano meilėje! Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip aš kad vykdau savo Tėvo įsakymus ir pasilieku jo meilėje.
Aš jums tai kalbėjau, kad jumyse būtų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų. Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau. Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti.
Jūs būsite mano draugai, jei darysite, ką jums įsakau. Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Jus aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs.
Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų, – kad ko tik prašytumėte Tėvą mano vardu, jis visa jums duotų. Aš jums tai įsakau: vienam kitą mylėti!“ (Jn 15, 9– 17)
Šios dienos Evangelijos pagrindinė žinia: esame mylimi. Kad ir kaip sužeisti bendrystėje – išduoti, atstumti ar patys išdavę, nusigręžę nuo artimo ir jaučiamės neverti nei meilės, nei draugystės – tikėkime: Jis su mumis, su Juo niekada nebūsime vieniši, esame nebe tarnai, o mylimi darugai. Pasitikėdami Jo žodžiu junkimės maldoje už Lietuvą Tiesoje: vienas kitą mylėdami, kaip kad Jis mus mylėjo patirsime ir bendrystės, ir džiaugsmo pilnatvę – ypač tai patirsime tamsos, apleidimo valandą.
Motinos Teresės kalba 1979 metais, atsiimant Nobelio Taikos premiją
Viešpatie, padaryk mane savosios ramybės pasiuntiniu ir leisk man nešti meilę, kur siaučia neapykanta; santaiką, kur vyrauja barniai; vienybę, kur yra skilimas; tikėjimą, kur kankina abejonės; tiesą, kur viešpatauja klaida; viltį, kur braunasi nusiminimas; džiaugsmą, kur slegia liūdesys; šviesą, kur užgulusios tamsybės. – Mokytojau, padaryk, kad trokščiau kitus paguosti, o ne pats būti guodžiamas; kitus suprasti, o ne pats būti suprastas; kitus mylėti, o ne pats būti mylimas, nes kas duoda – gauna, kas atleidžia, tam atleidžiama, kas miršta, tas gimsta amžinai gyventi.
Pamaniau, kad būtų puiku susirinkus čia padėkoti Viešpačiui už Nobelio taikos premiją, pasimelsti šv. Pranciškaus Asyžiečio malda, kuri nepaliauja manęs stebinusi. Ją kalbame kasdien po šventosios Komunijos, ir aš visuomet stebiuosi, jog prieš keturis ar penkis šimtus metų, kai šv. Pranciškus ją kalbėjo, sunkumai buvo tokie pat kaip šiandien. Dėkokime Dievui už galimybę čia susirinkti, už šią taikos dovaną, primenančią mums, jog buvome sukurti gyventi taikoje, ir Jėzus tapo žmogumi, kad atneštų šią Gerąją naujieną vargšams. Būdamas Dievas, Jis viskuo tapo panašus į mus, išskyrus nuodėmę. Jis skelbė atėjęs nešti Gerąją naujieną – taiką širdyje visiems geros valios žmonėms. Juk to mes visi trokštame. Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo Sūnų. Atidavė Jį Mergelei Marijai. O ką ji darė?
Kai tik Jis atsirado, ji paskubomis iškeliavo perduoti Gerąją naujieną savo pusseserei Elzbietai, kurios vaikas įsčiose šoktelėjo iš džiaugsmo. Tas mažytis, dar negimęs kūdikis buvo pirmasis taikos pasiuntinys. Jis atpažino Taikos Karalaitį, atpažino Jėzų, atėjusį nešti Gerąją naujieną mums visiems. Tačiau to buvo negana, neužteko tapti žmogumi, Jis mirė ant kryžiaus, kad parodytų tą didžiulę meilę. Jis mirė dėl jūsų, dėl manęs, dėl raupsuotojo, dėl iš bado mirštančio žmogaus ir to nuogojo ne tik Kalkutos, bet ir Afrikos, Niujorko, Londono ir Oslo gatvėse. Jis reikalavo, kad mylėtume vieni kitus taip, kaip Jis myli kiekvieną iš mūsų. Tai skaitome Evangelijoje: kad jūs vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą. Tėvas mylėjo Jį taip smarkiai, kad atidavė mums, mylėdami vienas kitą taip pat turime aukotis vieni kitiems – iki skausmo.
Neužtenka sakyti: myliu Dievą, bet ne savo artimą. Šv. Jonas sako, kad esi melagis, jei teigi mylįs Dievą, tačiau nemyli artimo. Kaip gali mylėti Dievą, kurio nematai, jei nemyli artimo, kurį regi, gali paliesti, su kuriuo gyveni? Taigi mums labai svarbu suprasti, kad tikra meilė yra skausminga. Jėzui skaudėjo mus mylėti, išties skaudėjo. Negalime užmiršti Jo didžios meilės: Jis tapo gyvenimo duona, kad numalšintų mūsų alkį. Mūsų Dievo alkį, nes tokiai meilei buvome sukurti. Buvome sukurti pagal Jo paveikslą. Buvome sukurti mylėti ir būti mylimi. Jis tapo žmogumi, kad mes galėtume mylėti taip, kaip Jis mus myli. Jis buvo alkanas, neapsirengęs, benamis, sergantis, kalintis, vienišas, niekam nereikalingas ir pasakė: tą man padarėte. Vargšai alksta mūsų meilės. Šį alkį turime surasti, gal jis mūsų pačių namuose.
Niekada nepamiršiu apsilankymo globos namuose, kur sūnūs ir dukros palieka savo senus tėvus. Ten nieko netrūko, tačiau visų žvilgsniai krypo durų link. Nemačiau nė vieno besišypsančio. Paklausiau slaugės, kodėl taip yra. Kaip gali būti, kad žmonės, turintys viską, stebeilija į duris, nesišypso? Pas mus žmonės šypsosi net mirties patale. Ji man atsakė, jog taip kiekvieną dieną: senukai laukia, viliasi, kad sūnus ar dukra aplankys. Jie yra sužeisti, nes juos pamiršo. Matote, būtent čia reikalinga meilė. Galbūt mūsų pačių šeimose yra vienišų, ligotų, susirūpinusių. Ar mes esame pasiruošę juos priimti, ar motina pasiruošusi priimti kūdikį?
Buvau nustebinta, kiek daug vaikinų ir merginų Vakaruose yra įklimpę į narkotikus, bandžiau išsiaiškinti – kodėl, ir štai koks atsakymas: niekas šeimoje jų nepriima. Tėvas ir motina užsiėmę, neturi jiems laiko. Jauni tėvai dirba, o vaikas išeina į gatvę ir kur nors įsivelia.
Mes kalbame apie taiką. Tokie dalykai ją palaužia, tačiau didžiausias taikos naikintojas – abortas. Tai atviras karas, tikrų tikriausias žudymas, vykdomas pačios motinos. Šventajame Rašte Dievas sako labai aiškiai: net jei motina užmirštų savo mažylį, aš tavęs niekad neužmiršiu, įrėžiau tave savo rankos delne. Esame įrašyti Jo rankos delne, negimęs kūdikis jame taip pat įrašytas. Labiausiai mane stulbina pirma sakinio dalis: net jei motina padarytų tai, kas neįmanoma – užmirštų savo vaiką – aš tavęs nepamiršiu. Šiandien taiką labiausiai naikina abortai. Nestovėtume čia, jei tėvai nebūtų mūsų norėję. Mes irgi norime savo vaikų, juos mylime, ne vienas itin rūpinasi mirštančiaisiais dėl prastos mitybos ar alkio Indijoje, Afrikoje, tačiau milijonai vaikų žūsta nuo savo pačių motinų rankos. Jei motina gali nužudyti savo kūdikį, kas trukdo jums nužudyti mane ar man jus? Dėl to į visus kreipiuosi sakydama: susigrąžinkime vaikus. Šie metai – Vaiko metai, jų pradžioje kalbėjau: tegul kiekvienas gimęs ir dar negimęs vaikas tampa reikalingas. Dabar metai jau baigiasi. Ar pavyko tai padaryti?
Pasakysiu jums kai ką įspūdinga: su abortais mes kovojame globa. Pranešėme visoms ligoninėms, klinikoms, policijos nuovadoms: nesunaikinkite vaikų, mes juos paimsime. Išgelbėjome jau tūkstančius gyvybių. Kiek daug yra netekėjusių moterų – kviečiame jas ateiti: mes paimsime kūdikį ir surasime jam namus. Daugybei nevaisingų šeimų tai bus tikra palaima. Darome dar vieną gražų dalyką – mokome natūralaus šeimos planavimo elgetas, raupsuotuosius, lūšnynų gyventojus. Tos šeimos ėmėsi savikontrolės, susilaikymo iš meilės vienas kitam. Mokome juos matuoti savo temperatūrą – tai labai gražu, paprasta, ir vargšai gali suprasti. Žinot, ką jie man pasakė? Mūsų šeima sveika, vieninga, galime turėti kūdikį, kai norime. Jei žmonės iš gatvės gali šitaip daryti, nepalyginamai daugiau pajėgiate jūs ir visi kiti, žinantys būdų, kaip nenaikinti gyvybės, kurią mums suteikė Viešpats.
Vargšai labai puikūs žmonės. Jie mus gali išmokyti daugelio gražių dalykų. Anądien vienas jų atėjo man padėkoti ir tarė: jūs, davusios skaistybės įžadus, esate tinkamiausios mokyti natūralaus šeimos planavimo, kas yra savikontrolė iš meilės kitam. Ir tai pasakė žmogus, kuris galbūt neturi ko valgyti ar kur gyventi. Vargšai – nuostabūs žmonės. Vieną vakarą išėjome į gatves ir parsivedėme keturis žmones. Vienos moters būklė buvo tikrai sunki, pasakiau seserims, kad pasirūpintų kitais trim, o aš padėsiu tai, kuri atrodo prasčiausiai. Parodžiau jai visą savo meilę. Paguldžiau į lovą – ji nuostabiai nusišypsojo. Paėmusi mano ranką pasakė vienintelį žodį „ačiū“ ir mirė. Ėmiau tirti savo sąžinę: ką aš pasakyčiau jos vietoje? Atsakymas buvo paprastas: būčiau bandžiusi atkreipti bent kiek dėmesio į save, būčiau pasakiusi, jog esu alkana, sušalusi, kenčiu skausmą, kad mirštu. Bet ji padarė kai ką didesnio – išreiškė savo dėkingą meilę. Ji mirė su šypsena lūpose. Taip pat kaip ir vyras, kurį ištraukėme iš griovio – pusiau sugraužtą kirminų parsivedėme jį namo. Gyvenau gatvėje kaip gyvulys, tačiau mirsiu it angelas, kuriuo rūpinamasi ir mylima. Neįtikėtinai puiku, kad tas žmogus sugebėjo šitaip pasakyti, kad sugebėjo mirti nieko nekaltindamas, neprakeikdamas. „It angelas“ – toks mūsų žmonių puikumas. Būtent dėl to tikime Jėzaus žodžiais: buvau alkanas, nuogas, benamis, niekam nereikalingas, nemylimas, apleistas – tą man padarėte.
Mes nesame socialinės darbuotojos: galime tokios atrodyti žmonių akyse, bet iš tiesų esame kontempliuotojos. Mes prisiliečiame prie Jėzaus Kūno dvidešimt keturias valandas per parą. Visą laiką esame Jo akivaizdoje, taip pat ir jūs. Stenkitės galvoti apie Dievo buvimą savo šeimose, nes besimeldžiančios šeimos išlieka kartu. Manau, jog šeimose mums nereikalingi ginklai ar bombos, kad pasiektume taiką, užtenka būti drauge, mylėti vienam kitą, džiaugtis. Šitaip galime įveikti pasaulyje esantį blogį. Kiek daug yra kančios, neapykantos, bėdų, kurias galime sumažinti pradėdami nuo savęs – maldomis, auka. Svarbu ne tai, kiek darome, bet kaip stipriai meilė persmelkia mūsų veiksmus. Visagaliam Dievui nesvarbu, kiek darome, nes Jis begalinis. Kiek meilės įdedame veikdami, kiek dėl Jo mylime asmenį, kuriam tarnaujame – štai kas svarbu.
Prieš kiek laiko Kalkutoje mums buvo sunku gauti cukraus. Nežinau, kaip apie šią situaciją sužinojo vaikai, bet vienas keturmetis induistas berniukas grįžęs namo pasakė tėvams tris dienas nevalgysiantis cukraus, atiduosiantis savo dalį Motinos Teresės vaikams. Po trijų dienų tėvai atsivedė jį pas mus. Niekada anksčiau nebuvau jo sutikusi, vos galėjo ištarti mano vardą, bet buvo aišku, kodėl atėjo. Norėjo pasidalinti savo meile. Dėl to ir čia būdama esu apsupta tikros, supratingos meilės. Jaučiu, kad visi Indijoje ir Afrikoje jums labai brangūs. „Jaučiuosi kaip namie“, – šiandien pasakiau vienai seseriai. Tačiau labiausiai norėčiau, kad visų pirma surastumėte vargšų savo pačių namuose, kad juos mylėtumėte, kad būtumėte jiems Geroji naujiena. Pradėkite nuo kaimynų – ar apskritai žinote, kas jie tokie? Prisimenu nepaprastą nutikimą. Vienas ponas atėjo pas mus ir sakė: „Motina Terese, yra tokia induistų šeima su aštuoniais vaikais, jie jau kurį laiką neturi ką valgyti, darykite ką nors.“ Tučtuojau nunešiau jiems ryžių. Nežinau, ar kada esate matę, kaip atrodo alkis – tų vaikų akys blizgėjo. Motina paėmė ryžius, padalino vaikams ir išėjo. Kai grįžo, paklausiau, kur buvusi. Ji atsakė labai paprastai: jie taip pat alkani. Mane sukrėtė, kad ji pažinojo kaimyninę musulmonų šeimą ir padėjo jiems. Specialiai tą vakarą neatnešiau daugiau ryžių, norėjau, kad patirtų dalinimosi džiaugsmą. Taigi matote, kur prasideda meilė – namuose.
Dėkokime Dievui, kad turime progą vieniems kitus pažinti, ir šis pažinimas mus suartina. Galime padėti ne tik gyvenantiems Indijoje ar Afrikoje, o visiems pasaulio vaikams, nes, kaip žinote, seserys gyvena labai daug kur. Šią taikos premiją panaudosiu kurti namus tiems, kurie jų neturi. Tikiu, kad meilė prasideda namuose: jei galime sukurti vargšams namus – meilė plis. Per šią supratingą meilę galėsime nešti taiką, būti Gerąja naujiena vargšams – mūsų namuose, mūsų šalyje ir visame pasaulyje. Kad galėtume tai padaryti, seserys, kad galėtume suprasti ir dalintis, mūsų gyvenimai turi būti nuausti iš maldos, susipynę su Kristumi. Šiandien pasaulyje tiek daug kančios – jaučiu, kad Kristaus kančia išgyvenama dar kartą. Ar mes pasiruošę dalytis kančia su tais, kurie kenčia? Man atrodo, jog skurdą Vakaruose daug sunkiau įveikti nei neturtingose šalyse. Kai sutinku alkaną žmogų gatvėje, duodu jam lėkštę ryžių, gabalą duonos – šitaip panaikinu alkį. Daug sudėtingiau su žmogumi, kuris yra atstumtas, nemylimas, įbaugintas, nepriimtas visuomenėje – toks skurdas yra itin skausmingas. Vakaruose seserys dirba su tokiais žmonėmis. Jūs turėtumėte melstis už mus, kad pajėgtume nešti Gerąją naujieną. Be jūsų to negalime padaryti: turite pažinti vargšus. Gal materialių daiktų jiems ir netrūksta, tačiau kaip kartais sunku nusišypsoti vienas kitam. Meilė prasideda nuo šypsenos.
Visuomet sutikime kitą žmogų su šypsena. Melskitės už mane, seseris, brolius, mūsų bendradarbius visame pasaulyje, kad liktume ištikimi Dievui, kad Jį mylėtume ir Jam tarnautume padėdami vargšams kartu su jumis. Nebūtume nieko padarę, jei ne jūsų maldos, dovanos, nuolatinės aukos. Nenoriu, kad atiduotume savo perteklių, trokštu, kad aukotumėtės iki skausmo. Anądien gavau penkiolika dolerių iš suparalyžiuoto žmogaus, kuris guli ant nugaros daugiau nei dvidešimt metų. Vienintelė pajudinama jo kūno dalis yra dešinė ranka, o vienintelis kompanionas – cigaretė. Jis man sakė: nerūkiau savaitę, todėl atiduodu šiuos pinigus. Tai jam turėjo būti siaubingai sunku. Už tuos pinigus nupirkau duonos ir išdalinau alkaniesiems – koks neįtikėtinas dalijimosi grožis ir džiaugsmas. Dalintis meile yra Dievo dovana. Mylėkime vieni kitus taip, kaip Jėzus mylėjo mus. Mylėkime Jį besąlygiška meile. Saugokime Jėzaus meilės džiaugsmą širdyse ir dalinkimės juo su kiekvienu sutiktuoju. Spinduliuojantis džiaugsmas yra tikras, juk mes neturime jokios priežasties liūdėti – Kristus su mumis. Jis mūsų širdyse, sutiktuose vargšuose, šypsenoje, kurią atiduodame, ir šypsenoje, kurią priimame. Nuspręskime dėl šių dalykų: kad nė vienas vaikas nebus nenorimas ir kad visuomet pasitiksime kitą su šypsena, ypač tuomet, kai šypsotis sunku.
Niekada nepamiršiu keturiolikos profesorių iš Jungtinių Valstijų viešnagės pas mus, Kalkutoje. Kalbėjome apie namus mirštantiesiems, į juos esame parsivedę daugiau nei 36 tūkst. žmonių, pusė jų pabaigė savo gyvenimą gražia mirtimi. Profesoriai ten apsilankė, kalbėjomės apie meilę, atjautą, o vienas jų paprašė, kad pasakyčiau ką nors įsimintino. Atsakiau: šypsokitės vieni kitiems, raskite laiko šeimos nariams. Kitas paklausė, ar esu ištekėjusi. Atsakiau „taip“. Kartais labai sunku Jėzui šypsotis, nes Jis reiklus. Tokia yra tikra meilė – reikli, ir vis dėlto mylime Jį su džiaugsmu. Šiandien pasakiau, kad jei ne už kitus darbus, tai į Dangų pateksiu vien dėl viešumo, kuris mane apvalė, paaukojo, paruošė Dangui. Tai svarbu, turime gyventi gražiai: Jėzus su mumis ir mus myli. Jei tik atsimintume, kad Dievas mus myli, ir turėtume galimybę kitus mylėti, kaip Jis mus myli, jei mažus dalykus darytume su didele meile – Norvegija taptų meilės lizdu. Tuomet tai būtų tikras taikos centras, iš čia sklistų kūdikių gyvenimo džiaugsmas. Jei tapsite pasaulio šviesa, tuomet Nobelio taikos premija iš tiesų yra Norvegijos žmonių dovana. Telaimina jus Dievas!
Parengė Rosita Garškaitė