Šiemet net gegužinėse pamaldose žmonės nebenusiramina: gaudo žinias, kas dedasi valstybėje. Ne, ne žinias apie nesibaigiančius tarpgrupinius politikuojančiųjų pasistumdymus. Apie skaudesnius reiškinius, vis labiau susišaukiančius su 1940 metų išdavystėmis ir tarpvalstybinėmis provokacijomis.
Niekas nesiteikė mums, piliečiams ir rinkėjams, deramai paaiškinti, kas vis dėlto įvyko paskutiniame Medininkų žudynių bylos posėdyje, turėjusiame išklausyti liudytoją Pužajų. Kai vietoje jo į salę atėjo rusakalbiai, dėmėtais maišais vilkintys „Pskovo kazokais“ prisistatę asmenys, siekę padaryti pareiškimą, bet tuo nė kiek nenustebinę ten sėdėjusių prokurorų R. Stankevičiaus ir M. Dūdos. Matyt, pastarieji žino ir gali paaiškinti Lietuvos visuomenei, kaip šie „pskoviečiai“ atsidūrė Šengeno zonoje, Vilniaus apygardos teismo salėje su provokaciniais siekiais. Gal ir vėl čekistais praeityje nesantys V. Putinas ir M. Golovatovas iš pasitenkinimo šnypščia į rankovę: sygrali v tiomnuju. Girdi, eilinį kartą nebaudžiami paprovokavome.
Ar valstybės vadovai taip ir nepaklaus prokurorų, kaip ir kieno rankomis iš minėtos bylos pradangintos tyrimui svarbios pirminės liudytojų apklausos bei video juostos? Ir kodėl be jų išvis pradėtas bylos teisminis nagrinėjimas? Ar procesas gali vadintis teisminiu tyrimu, jei teisėjai siekia tik perbėgti per tai, ką surašė prokurorai, ir žmogus patupdomas iki gyvos galvos? O po to atsiranda toks paliudijimas, kaip buvusio Seimo nario Nikolajaus Medvedevo, pasirodo, buvusio žudynių vietoje dar tuo metu, kai ten sukiojosi galimai patys žudikai, kalbėję su juo lietuviškai, o po to apie viską tylėjusio ištisus du dešimtmečius. Įstabiausia: per tą laiką N. Medvedevas buvo paskirtas net kelių Seimo komisijų, specialiai sukurtų spręsti su Medininkų žudynėmis susijusių klausimų, pirmininku.
Po Medvedevo liudijimo jau prabėgo šiek tiek laiko. Ar jau yra pradėtas tyrimas, aiškinantis šias naujai paaiškėjusias aplinkybes? Tokį klausimą užduodu, nes žiniasklaidoje iškelta versija, kad K. Michailovas-Nikulinas yra Latvijos teisėsaugai pasitarnavęs žmogus. Todėl Lietuvos prokuratūrai sąmoningai ar ne pasirinkus pamėtėtą versiją, kad nusikaltimą įvykdė Rygos OMON-o nariai, buvęs liudytojas „pakištas“.
Neabejoju, kad visi bylos duomenys yra žinomi Rusijos spec. tarnyboms. Ne vien todėl, kad Generalinėje prokuratūroje prie jos, be R. Stankevičiaus ir M. Dūdos, dirbo A. Stepučinskas, J. Laucius ir kiti A. Paulausko suburti asmenys. Ar lietuviško Dreifuso byla netaps pasveikinimu mums visiems pradėjus pirmininkavimą ES?
Man, betarpiškai turėjusiai reikalų su KGB broliukais ir sovietinių teismų praktika, po vakarykščio Aukščiausiojo Teismo verdikto vienoje iš E. Kusaitei suprovokuotų bylų iliuzijų dėl to, kas vyksta valstybėje, nebeliko. Todėl okupacijos metais persekiotus politinius kalinius ir tremtinius, visus geros valios žmones kviečiu įdėmiai sekti, ką daro mūsų teisminė valdžia. Atrodo, ten net „perestroikos“ nebuvo.