y-news.lt
Vakaruose politikai ir apžvalgininkai skiria vis daugiau dėmesio augantiems šeimos išlaikymo kaštams ir jų poveikiui sprendimui kurti šeimą bei susilaukti vaikų. Diskusijos verda dėl vaiko pinigų dydžio, motinystės ar tėvystės išmokų mokėjimo trukmės, pirmojo būsto įsigijimo sąlygų, o kartais ir dėl dar įdomesnių dalykų.
Pavyzdžiui, visai neseniai, kalbėdamas jungtiniame JAV Kongreso Ekonomikos komiteto posėdyje demografas Lymanas Stone’as pasidalino įžvalgomis apie vadinamąsias „gimstamumo žirkles,“ t.y. skirtumą tarp vaikų skaičiaus, kurį moterys sako norinčios turėti, ir skaičiaus, kurio jos iš tikrųjų susilaukia.
Daugelyje Vakarų šalių moterys vidutiniškai turi mažiau vaikų nei norėtų. Amerikietės, pavyzdžiui, vidutiniškai sako, norinčios susilaukti apie 2,4 vaiko (šis skaičius išliko stabilus per pastaruosius 30 metų), tačiau vidutiniškai turi tik 1,7 vaiko. Tai prilygsta maždaug 6 vaikų trūkumui kiekvienai dešimčiai Amerikos moterų.
* 2011 m. duomenys. Šaltinis: Eurobarometro apklausa
Taigi, kas trukdo žmonėms, turėti tiek vaikų, kiek jie norėtų?
Pilną Lymano Stone’o atsakymą į šį klausimą galite rasti čia, tačiau jo pagrindinė mintis yra ta, kad „gimstamumo žirkles“ lemia tolydžio vyresnis besituokiančių žmonių amžius. Duomenys rodo, kad susituokusių optimalaus gimdymo amžiaus (20–40 metų) moterų nuošimtis nuolat mažėja, o vidutinis moters amžius susilaukus pirmagimio – didėja.
Mokslininkas įsitikinęs, jog, priešingai populiariam požiūriui, vaikų auginimas dabar nėra žymiai brangesnis, nei praeityje.
„Gimstamumo atotrūkis“ atsiranda pirmiausiai ne dėl didėjančių išlaidų, o dėl prarastų galimybių užsidirbti. Moterys gimdo vėliau, nes nenori prarasti pajamų – ir socialinio statuso – kurį galėtų įgyti vaisingiausius savo gyvenimo metus skirdamos karjerai. L. Stone’as įsitikinęs, kad tokie veiksniai – o ne vaikų auginimo išlaidos – daro santuoką ir vaikų auginimą mažiau patraukliais pasirinkimais.
Žiūrėdamas iš platesnės perspektyvos mokslininkas reziumuoja, kad galiausiai visuomenė turi daug realistiškiau įvertinti darbo, kurį tėvai atlieka auklėdami naują mokesčių mokėtojų kartą, vertę. Darbas namuose turėtų būti aiškiai laikomas tokiu pat vertingu kaip įsitraukimas į darbo rinką ir vienaip ar kitaip apmokamas. Pokyčiai turėtų neaplenkti ir leksikos: tokie terminai kaip motinystės „atostogos“ suponuoja, kad vaikų auginimas yra savotiškas poilsis, taigi neprilygsta „tikram“ darbui, pvz. biure.
Panašu, kad anemiškas gimstamumas Vakaruose neatsigaus, kol nepradėsime teikti deramo socialinio ir ekonominio statuso šeimos kūrimui ir vaikų auginimui.
Šaltinis: mercator.net