Pirmaisiais COVID mėnesiais, kai viena vyriausybė po kitos blokavo judėjimą ir nurodė žmonėms dėvėti kaukes, viena šalis liko išskirtinė: Švedija. Vienintelis žingsnis prieš vyraujantį kairiųjų mąstymą buvo neįprastas būdas patekti į Europos progresyvizmo plakatų antraštes.
Švedija ir jos kaimynės šiaurietės netikėtai papildė sąrašą šalių, kuriose Europos dešinieji per pastarąjį dešimtmetį pasiekė pergalių, įskaitant Orbano Vengriją, Meloni Italiją ir “Brexit” Jungtinę Karalystę. Lenkija ir Ispanija, kur šių metų rinkimai lems dabartinės partijos “Įstatymas ir teisingumas” bei kylančios VOX partijos likimus, sulauks daug dėmesio kaip šio reiškinio ilgaamžiškumo išbandymas. Tačiau verta stebėti ir Šiaurės šalis.
Poslinkis į dešinę
Nors Šiaurės šalys dažnai laikomos progresyviomis ekonominiais ir socialiniais klausimais, pastaraisiais metais jos parodė norą nesilaikyti kairiosios ortodoksijos. Švedijos laisvas požiūris į COVID – dėl kurio, visų pirma, mirštamumas buvo vienas mažiausių Europoje – yra ne vienintelis netikėtas įvykis, apie kurį sužinota naujienose. Danijoje kairieji imigracijos klausimu pasuko į dešinę. Suomija, Norvegija ir Švedija pastaraisiais metais ėmėsi priemonių, kad neleistų arba apribotų transseksualų operacijas ir hormonų vartojimą vaikams. Švedijos vyriausybė ir visuomenė taip pat vis atviriau žiūri į branduolinę energetiką.
Ši tendencija pastaraisiais metais pastebima ir rinkimuose. Praėjusį rudenį Švedijos dešinieji iškovojo nedidelę pergalę, kurią lėmė migracijos skeptikų Švedijos demokratų partijos iškilimas. Panaši istorija balandžio pradžioje nutiko Suomijoje, kur ministrė pirmininkė Sanna Marin, charizmatiška jauna šalies vadovė ir kylanti kairiųjų žvaigždė, nesugebėjo išlaikyti savo posto. Jos partiją, centro kairiuosius socialdemokratus, aplenkė centro dešinioji Nacionalinės koalicijos partija ir kadaise neaiški dešinioji Suomių partija, surinkusi didžiausią per visą istoriją balsų dalį.
Konservatorių prioritetai
Ką reiškia būti konservatyviu kai kuriose pažangiausiose pasaulio šalyse? Juk švedai mėgsta savo šalį laikyti “humanitarine supergalybe”, progresyvių idealų bastionu. “Pagal švedų mąstyseną būti konservatyviam nėra geras dalykas”, – sako Andersas Hedmanas (Anders Hedman), centro dešiniosios Moderatų partijos valdybos narys Gėvleborgo apskrityje. “Švedams patinka būti ateities šalimi. Mums patinka žvelgti į ateitį, būti pažangiems, būti pavyzdžiu pasauliui.”
Pastaraisiais metais Šiaurės šalyse imigracijos klausimas buvo svarbiausias politinio diskurso objektas ir aiškiai skyrė kairiuosius ir dešiniuosius. Tai ypač pasakytina apie Švediją, kur 20 proc. gyventojų šiuo metu yra užsienyje gimę, o didžioji dalis jų yra kilę iš Sirijos, Irako, Afganistano ir Somalio. Buvęs ministras pirmininkas Frederikas Reinfeldtas (Frederik Reinfeldt) ragino švedus “atverti savo širdis” imigrantams.
Konservatoriai sako, kad to buvo per daug ir per greitai. Jų teigimu, negalima nepastebėti imigrantų anklavų miestuose, kuriuose integracija į Švedijos visuomenę yra menka ir kur klesti nusikalstamumas. Švedijos politiką veikia nuolatinė “konsensuso kultūra”, t. y. didelis kultūrinis sutarimo, įsitikinimų atitikimo ir baimės būti laikomam atstumtuoju akcentas. Tai sukelia baimę išsakyti savo nuomonę, aiškina 29 metų Sebastianas Holmbergas, 2019-2020 m. konservatyvios studentų organizacijos “Heimdal” pirmininkas. “Jei formuojasi konsensusas politiniu klausimu, bandymas jį spręsti gali tapti karjeros baigtimi. Tai reiškia, kad problemos gali nekontroliuojamai augti… kol taps per didelės, kad jas būtų galima ignoruoti.”
Kažkada buvo beveik neįsivaizduojama, kad būtų galima garsiai nepritarti šalies atvirų durų imigracijos politikai. Tačiau nuo 2015 m. kilusios migrantų krizės tai nuolat keitėsi. Mattiasas Karlssonas, parlamento narys ir buvęs Švedijos demokratų lyderis, sako, kad jam ir kitiems jo partijos nariams nesvetimas žodinis priekabiavimas. Tačiau pastaraisiais metais žmonės prieina pasveikinti jo gatvėje arba nupirkti jam alaus bare.
Švedijos demokratų parlamento narys Larsas Anderssonas, daugiau kaip dvidešimt metų gyvenęs Jungtinėse Valstijose, į politiką atėjo grįžęs į Švediją ir pamatęs, kad jo gimtasis Malmės miestas tapo “košmaru”. “Mes nesame nerūpestingi”, – sako jis ir teigia, kad nors Švedija turėtų priimti pabėgėlius, ji padarė kur kas daugiau nei priklauso. “Mes labiau rūpinamės savo piliečiais: pensininkais, kurie visą gyvenimą mokėjo mokesčius, jaunimu ir jo galimybėmis mokytis, ligoniais, kuriems suteikiama tinkama priežiūra.”
Švedijai sulaukus imigrantų, turinčių tvirtą kultūrinę ir religinę tapatybę, antplūdžio, daugelis švedų konservatorių vėl pradėjo domėtis savo pačių švedišku paveldu. “Kaip ir daugelyje kitų šalių, tapo madinga abejoti, kas yra švediška, arba neigti, kad iš tiesų yra kas nors švediško, – aiškina Holmbergas. “Tačiau daugumai konservatorių patriotizmas ir kultūrinis paveldas nėra politinė priemonė, o veikiau kažkas, kas organiškai atsirado tarp jų pačių, todėl jais reikia džiaugtis ir saugoti.”
Tai buvo matyti jaunimo organizacijos “Konservatyvioji sąjunga” kasmet rengiamame tradiciniame švediškame “gask” – triukšmingame maisto, gėrimų ir dainų vakare, kuris paneigė švedų santūrumo reputaciją. Renginyje dalyvavusi 28 metų krikščionių demokratų narė Amanda Åkesson sako, kad “šiais sparčiai besikeičiančiais laikais dalis priežasčių, kodėl žmonės kreipiasi į konservatizmą, yra švediškų vertybių ir tradicijų apsauga”.
Nors ekonominiu požiūriu ji visada buvo linkusi į dešiniuosius, ji aiškina, kad pastaraisiais metais kultūriniai klausimai tapo svarbesniu jos konservatizmo aspektu, nes ji pradėjo vertinti konservatorių akcentuojamą, kaip ji sako, “tradiciją, šeimą, stabilumą ir bendruomenę, o ne nežabotą individualizmą ir neaiškios baigties visuomeninius eksperimentus”.
Šiaurės šalių politinis spektras
Vis dėlto Šiaurės šalių konservatoriai skuba pabrėžti, kad jų politinis spektras yra gerokai į kairę nuo daugumos kitų šalių. Šiaurės šalys užsitarnavo socialinės gerovės valstybių par excellence reputaciją, kurią Jungtinėse Amerikos Valstijose propaguoja save demokratiniais socialistais vadinantys Bernie Sandersas ir Alexandria Ocasio-Cortez. Dideli mokesčiai ir didelė valstybės parama yra norma, populiari visose šalyse nuo kairiųjų iki dešiniųjų. Anderssonas teigia, kad, vertinant pagal Amerikos politinio spektro standartus, Švedijoje yra septynios socialistinės partijos ir viena komunistų partija. Jis pabrėžia, kad jo paties partija, laikoma labiausiai dešiniąja tarp pagrindinių šalies partijų, remia, pavyzdžiui, socializuotą sveikatos priežiūrą ir dosnias darbo atostogas. Dešiniųjų kritika imigracijos atžvilgiu iš tiesų daugiausia grindžiama susirūpinimu, kad gyventojų antplūdis ir nepakankama visuomenės integracija kels grėsmę socialinės apsaugos sistemoms.
Bene ryškiausias skirtumas, skiriantis Šiaurės šalių konservatorius nuo, tarkime, Lenkijos, Italijos, Vengrijos ar Jungtinių Valstijų konservatorių, yra religijos nebuvimas. Šiaurės šalys yra vienos iš labiausiai nereligingų pasaulio šalių. Švedijos valstybinė bažnyčia, kurios vadovai renkami balsavimo biuleteniuose ir dažnai yra susiję su politinėmis partijomis, mažai kuo skiriasi nuo visos visuomenės, nes propaguoja kairiąsias vertybes. Klausimai, kurie kitur motyvuoja krikščionis konservatorius, pavyzdžiui, abortai ir tos pačios lyties asmenų santuokos, tiesiog negali būti paliesti. Jie sulaukia plataus visuomenės palaikymo, net ir tarp tų, kurie balsuoja už dešiniąsias partijas. Karlssonas aiškina, kad 2018 m. Švedijos demokratai stūmė kuklią abortų ribojimo pataisą, kuri būtų labiau suderinusi šią politiką su šiuolaikiniu mokslu ir įstatymo kalba. Pasak jo, dėl šio sprendimo jie smarkiai nukentėjo rinkimuose. Suomijoje liuteronų vyskupui Juhanai Pohjolai ir politikui Päiviui Räsänenui grėsė kalėjimas (nors galiausiai šį pavasarį jie buvo išteisinti) už pasisakymus prieš tos pačios lyties asmenų santuokas.
23 metų Rebecka Ullström užaugo nereligingoje šeimoje itin kairiųjų pažiūrų Stokholmo rajone. Ji aiškina, kad mokykloje studijuodama užsienio kultūras pradėjo galvoti, kad “galbūt religingi žmonės yra teisūs, nes didžioji pasaulio dalis yra religinga ir tik nedaugelis yra visiškai sekuliarūs kaip Švedija”. Iš pradžių ji tyrinėjo Švedijos liuteronų bažnyčią, bet suprato, kad ji labiau primena politinę organizaciją. Galiausiai ji atsivertė į katalikybę ir dalyvauja tradicinėse lotyniškose Mišiose. Maksas Martinas Skaleniusas, vienas iš tradicinės katalikiškos jaunimo organizacijos “Šventojo Eriko legionas” įkūrėjų, yra girdėjęs daug panašių istorijų. “Dauguma švedų, kurie galiausiai atranda klasikinį krikščioniškąjį tikėjimą, galiausiai tampa katalikais”, – sako jis. “Jaunimas nori ne Bažnyčios, kuri juda kartu su pasauliu, bet Bažnyčios, kuri juda su pasauliu.”
Besikeičianti ištikimybė
Dešiniųjų naują sėkmę didele dalimi gali lemti platesni politinių koalicijų pokyčiai visame pasaulyje. Kaip Donaldo Trumpo ir respublikonų sėkmė JAV buvo siejama su besikeičiančiais darbininkų klasės rinkėjų įpročiais, taip Švedijos demokratų sėkmė priklausė nuo gebėjimo susilpninti tradicinę socialdemokratų įtaką darbininkų klasės rinkėjų bazei. Anderssonas teigia, kad nusivylimas ES politikos ir imigracijos poveikiu darbo rinkai pritraukė rinkėjus į jo partiją. Hedmanas teigia, kad daugelį šių darbininkų traukia dešinioji Švedijos demokratų orientacija socialiniais klausimais. Tuo tarpu socialdemokratai, anot jo, “dideliu mastu tapo imigrantų partija”.
Panašiai yra ir Suomijoje, kur “populistinė” dešinioji Suomių partija, kaip ir Švedijos demokratai, nuo 4 proc. per 2007 m. rinkimus pakilo į antrąją vietą ir šį pavasarį surinko daugiau kaip 20 proc. balsų. Jie taip pat perėmė darbininkų klasės rinkėjus iš Suomijos socialdemokratų. Rinkimų naktį vykusiame suomių rinkimų stebėjimo vakarėlyje nuotaika darėsi vis džiugesnė, nes sulig kiekvienu nauju apklausų rezultatu partijos balsų dalis vis didėjo. Renginyje kalbėjausi su jaunu vyru, kuris tik neseniai susidomėjo politika. Jis paaiškino, kad suomius laiko vidutinio dirbančiojo partija. Jo draugas sakė, kad suomiai jį patraukė, nes jie yra viena iš nedaugelio partijų, kurios žinia skirta visai šaliai, o ne tik rinkėjų tapatybės grupei. Jo nuomone, ši partija demonstruoja drąsą priešindamasi neribotai imigracijai, gina Suomijos nacionalinį suverenitetą nuo pernelyg didelio ES poveikio ir propaguoja tokias vertybes kaip asmeninė atsakomybė ir objektyvus racionalumas, kurios šiuolaikinėje kairiojoje mintyje yra pamirštos. Birželio 20 d. partija “Suomiai” oficialiai įžengė į vyriausybę kartu su dešiniąja koalicija, kurią kai kas vadina konservatyviausia per visą naujausią Suomijos istoriją.
Bene ryškiausias dešiniųjų demografinis pokytis – auganti jaunimo energija. Praėjusį rudenį, rinkimų dieną Kopenhagoje, gatvėje apklausiau žmones apie jų politines pažiūras. Labiausiai nustebino bendravimas su keturių jaunų švedų grupe iš Malmės. Jie vienbalsiai sutarė, kad didelė Švedijos problema yra nepakankama imigrantų integracija. Kai pokalbis pakrypo apie JAV politiką, pora iš jų net atskleidė savo entuziazmą Donaldui Trumpui. Ši konservatyvumo apraiška, pasirodo, nebuvo atsitiktinė. Švedijoje ir Suomijoje prieš nacionalinius rinkimus mokyklose rengiamos mokinių apklausos. Pastarųjų dvejų rinkimų rezultatai buvo iškalbingi ir paneigė įprastas prielaidas apie jaunimo politines nuostatas. Švedijoje septynmečių ir vyresnių klasių moksleivių pirmavo Nuosaikieji (27,23 %) ir Švedijos demokratai (20,8 %). Socialdemokratai liko treti (16,13 %). Tai gana didelis pokytis, palyginti su 2014 m., kai socialdemokratai užėmė pirmąją vietą su 25,1 %, o Švedijos demokratai – ketvirtąją su 12,16 %. Suomijos mokyklų rinkimuose Suomių partija užėmė pirmąją vietą (18,900 %), o konservatyvi Nacionalinės koalicijos partija ir Sannos Marin socialdemokratai susikovė dėl antrosios vietos (13,1 % ir 13 %). Prieš 2023 m. rinkimus atlikta 18-29 m. amžiaus Suomijos rinkėjų apklausa parodė, kad panašų palaikymą turi ir partija “Suomiai”, kuri su didele persvara užėmė pirmąją vietą (26 %).
25 metų Emanuelis Berenetas, praėjusių metų rinkimų kampanijos metu dirbęs nuosaikiųjų partijos projektų vadovu, užaugo labai kairiųjų pažiūrų šeimoje ir socialinėje aplinkoje. Konservatyvių vertybių priėmimą jis bent iš dalies aiškina jaunatvišku maištingumu. “Jei nesi aktyvus liberalios atvirų sienų, daugiakultūriškumo, kraštutinio ekologizmo ir LGBTQ+ politikos “sąjungininkas”, esi laikomas žiauriu, problemišku ir keliančiu problemų Švedijos paveikslui, kurį daugelis liberalių ir kairiųjų politikų nori parodyti išoriniam pasauliui”, – sako jis. Jis aiškina, kad šalyje, kuri jau kurį laiką yra visiškai progresyvi, tai kelia tam tikrą nusivylimą tarp jaunų žmonių, kurie nori būti palikti ramybėje, neapsunkinti spaudimo priimti kairiųjų prioritetus ir jiems pritarti.
Nors ir pripažindamas, kad Švedija išlieka labai progresyvi socialiniais klausimais, Skalenius jaučia pokyčius. “Daugelis jaunų žmonių tampa vis tradiciškesni tokiomis temomis kaip islamas, feminizmas [ir] socializmas”, – sako jis. “Netgi mano pasaulietiški vaikystės draugai, kurie apima viską nuo gerai išsilavinusių iki darbininkų, šiandien dažnai nustebina mane sakydami dalykus, kurių dar prieš porą metų nebūčiau tikėjęsis iš jų išgirsti.”
Holmbergas teigia, kad tokios organizacijos kaip Konservatyvioji sąjunga ir konservatyvusis analitinis centras “Oikos” yra svarbūs, nors dar tik besiformuojantys, žingsniai, metantys iššūkį kairiųjų hegemonijai, kuri buvo iškovota per pastarąjį šimtmetį palaipsniui dominuojant visuomenės institucijose. Jis pabrėžia, kad Heimdalas siekia savo dalyviams suteikti pagrindą, kuris yra gilesnis nei naujienų ciklo politika. “Tikėtina, kad ten apsilankysite paskaitoje apie teologiją ar lingvistiką, kaip ir išgirsite politinę diskusiją.”
Konservatorių sąjungos pirmininkas 24 metų Henrikas Kolliandras (Henric Colliander) tikisi, kad jo vadovaujama organizacija sutelks ir sustiprins jaunatvišką dešiniųjų energiją. “Tapo mažiau patrauklu būti siejamam su kairiuoju bloku, nes jie paprastai laikomi savimi patenkintu establišmentu”, – sako jis. “Konservatoriai tapo naujaisiais Švedijos visuomenės maištininkais”.
Progresyvistai jau seniai šlovina Šiaurės šalis už tai, kad jos yra priekyje, visuomenės ateities varpinės. Tačiau jei šiauriečiai ir toliau taip elgsis, galbūt netrukus švęsti teks konservatoriams.
Šaltinis:europeanconservative.com