Siekianti užsitikrinti saugumą ir išlikti valstybė pirmiausia turi kliautis savimi

Būtina suvokti, kad Lietuva pati sprendžia savo likimą, tad pati yra svarbiausias savo valstybingumo gynėjas, ir tuo remti visą gynybos politiką. Būtina matyti gynybą platesniame kontekste, suprantant, kad būtinos jos dalys yra gimstamumo skatinimas, socialinės atskirties mažinimas, lygybės prieš įstatymą užtikrinimas, įtampų kurstymo vengimas, pagarbos rezistencijai puoselėjimas ir patriotinis ugdymas šalies mokyklose, – sakė partijos „Nacionalinis susivienijimas“ pirmininkas profesorius Vytautas Radžvilas.

Partijos „Nacionalinis susivienijimas“ suvažiavimo rezoliucija dėl būtinų priemonių šalies saugumui ir gynybai

Rusijos agresija Ukrainoje, ribotose teritorijose vykdyta nuo 2014 metų, ir 2022 metų vasario 24 dieną nukreipta prieš visą Ukrainą, turi vienintelį tikslą – visiškai sunaikinti Ukrainos valstybę ir ją sukūrusią politinę ukrainiečių tautą. Ukrainos užpuolimas galutinai įrodė, kad visos Vidurio ir Rytų Europos šalys turi būti pasiruošusios gintis nuo galimos okupacijos, o nuolatiniai kai kurių Vakarų šalių siūlymai ir iniciatyvos „perkrauti“ santykius su Rusija buvo grindžiami iliuzijomis ir didele dalimi tapo paskata V. Putinui pradėti plataus masto grobikišką karą.

Nacionalinis susivienijimas (NS) visada pabrėžė, kad net būnant Europos Sąjungos ir NATO nare Lietuvos geopolitinė ir saugumo padėtis nėra tvari. Rusijos pradėtas karas su Ukraina reiškia ligšiolinės, nuo 2008 m. vis labiau eižėjusios tarptautinių valstybių santykių ir saugumo sistemos galutinę griūtį. Lietuvos saugumo padėtis smarkiai pablogėjo – pirmą kartą nuo Nepriklausomybės atkūrimo kyla tiesioginė grėsmė valstybės išlikimui. Karas Ukrainoje įsakmiai primena, kad ligšiolinės šalies saugumo garantijos nėra pakankamos. Tokioje situacijoje Lietuva privalo iš naujo permąstyti savo geopolitinę ir saugumo padėtį ir tikėtinas jos kismo tendencijas vidutiniu ir ilguoju laikotarpiu.

Karo metu išryškėjo, kad visuotinai deklaruojamas solidarumas su Ukraina ir žodinė parama jai neretai slepia gelminius ir beveik neįveikiamus valstybių vertybinius ir interesų skirtumus. Tai reiškia, kad suverenios nacionalinės valstybės tebėra pagrindinės tarptautinių santykių veikėjos ir svarbiausios jų pačių saugumo garantai. Gynybinės valstybių sąjungos yra būtinos ir labai svarbios, bet kiekviena siekianti užsitikrinti saugumą ir išlikti valstybė ir toliau pirmiausia turi kliautis savimi. Sąjungininkų žadama apsauga ir glaudus bendradarbiavimas su partneriais yra būtina ir labai svarbi, bet tik išvestinė ir papildoma pastangų prireikus apsiginti sėkmės sąlyga.

Dėl karo sparčiai besikeičiančioje geopolitinėje situacijoje išryškėjo Lietuvos saugumo ir gynybos politikos spragos. Daugelį metų buvo kalbama apie Rusijos keliamas grėsmes, tačiau dešimtmečius pasirengimas šalies gynybai ne tik neatitiko vardijamų grėsmių pobūdžio ir masto, bet iš esmės buvo žlugdomas. Vengta arba nesugebėta kompleksiškai svarstyti ir spręsti valstybės gynimo problemas. Diskusijos apie būtinus žingsnius šalies gynybai stiprinti ir politikų pažadai buvo daugiausia sutelkti į formalius kiekybinius rodiklius – visų pirma, į klausimą, kokį BVP procentą skirti nacionalinei gynybai.

Pritardamas siūlymams didinti išlaidas krašto apsaugai Nacionalinis susivienijimas atkreipia dėmesį į būtinybę matyti visumą veiksnių, lemiančių bet kurios, o ypač demokratinės valstybės, gynybos pajėgumus. Nacionalinio saugumo užtikrinimui būtina ruoštis visais lygmenimis. Būtina parengti ilgalaikę Lietuvos gynybos politikos strategiją, kurioje būtų konceptualiai įvardytos naujos valstybei kylančios saugumo grėsmės ir pradėti iš esmės spręsti šie klausimai:

• apibrėžti Lietuvos gynybinį subjektiškumą įvertinus grėsmes, kurias kelia ,,globalios Lietuvos“ ideologija grindžiamas 1990 m. kovo11 d. atkurtos nepriklausomos demokratinės valstybės demontavimas ir sustabdyti vykstantį jos suverenių galių neformalų perdavinėjimą viršnacionaliniams galios centrams;

• atgaivinti ir plėtoti atvirai žlugdomą tautinio ir valstybinio piliečių patriotizmo ugdymą, nedelsiant nutraukti vis atviriau ir vis didesniu mastu įgyvendinamą Lietuvos visuomenės istorinės atminties trynimą, piliečių tautinės ir valstybinės jausenos bei savimonės griovimo politiką;

• pripažinti, kad visuomenės solidarumas ir sutelkimas yra lemiama sėkmingos krašto gynybos sąlyga, imtis skubių priemonių mažinti socialinę atskirtį, kuri skatinama piliečių susvetimėjimą ir abejingumą valstybei;

• didinant šalies gynybai skirtą finansavimą būtina maksimaliai mažinti visuomenėje dėl to galinčias kilti įtampas įgyvendinant ilgalaikę ir nuoseklią valstybės lėšų taupymo programą, kurios svarbiausi punktai turėtų būti atlikti išsamų valstybės ir savivaldybių išlaidų auditą, mažinti biurokratiją mažinimas, principingai kovoti su korupcijos, lėšų švaistymo ir grobstymo apraiškomis, nutraukti parazituojančių viešųjų įstaigų ir jų vykdomų programų finansavimą;

• iš esmės pagerinti valstybės demografinę politiką, kuri yra fundamentalus nacionalinės gynybos veiksnys, imtis visų priemonių gimstamumui skatinti, atsižvelgiant į tai, kad kariniu požiūriu senstanti visuomenė visada yra nepalankesnėje padėtyje už jauną visuomenę, tinkamesnę kariniam rengimui ir mobilizacijai;

• nutraukti taikstymosi su nelegalia migracija į Lietuvą politiką, visomis priemonėmis stabdyti tiesioginę grėsmę nacionaliniam saugumui keliantį šalies masinį kolonizavimą iš principo negalimais integruoti į šalies visuomenę kultūriškai ir politiškai nelojaliais svetimšaliais;

• įsteigti naują, aukšto lygio užsienio, saugumo bei gynybos politikos strateginių tyrimų akademinį centrą, galintį neideologizuotai, iš Lietuvos ilgalaikių nacionalinių interesų perspektyvos moksliškai analizuoti ir veiksmingai spręsti fundamentalias lietuvių tautos ir valstybės išlikimo problemas įsivyraujančios pasaulio geopolitinės sumaišties ir jos keliamo neapibrėžtumo sąlygomis.

Šių kompleksiškai spendžiamų problemų kontekste būtina skubiai keisti tiesiogiai krašto apsaugą reglamentuojančius teisės aktus, kuriuose turi atsispindėti naujas požiūris į krašto apsaugą. Būtina įsigyti daugiau ir geresnės ginkluotės. Bet tai tik vienas iš daugelio sėkmingos krašto gynybos aspektų. Ne mažiau svarbu optimizuoti Lietuvos pasirengimą galimam karui profesionalumo, techninio aprūpinimo ir valios gintis aspektais ir įtraukti į šalies gynybą visus galinčius prisidėti gyventojus:

Prioritetine tvarka teisės aktais įvesti visuotinį šaukimą į kariuomenę po mokyklos baigimo. Kariuomenės struktūros pasirengimą visuotiniam šaukimui gali pradėti tik priėmus konkrečią įstatymo pataisą, numatančią, kada bus įvestas visuotinis šaukimas. Užtikrinti, kad būtų skubiai rengiamas reikiamas skaičius šauktinių rengimui labiausiai būtinų specialistų.

Stabdyti įstatyminius bandymus nuginkluoti Lietuvos piliečius, priimti ir įgyvendinti skatinamąsias priemones savigynai laikomiems ginklams įsigyti. Atšaukti 2019 m. priimto Ginklų ir šaudmenų įstatymo nuostatas, uždraudžiančias pusiau automatinių ginklų pardavimą savigynai, kad ne tik šauliai ir kariai savanoriai, o visi piliečiai galėtų įsigyti šiuos ginklus. Valstybė turi ne nuginkluoti, o apginkluoti savo piliečius ir karo atveju kuo daugiau jų efektyviai įtraukti į visuotinę gynybą.

Įvesti pilietinio pasipriešinimo ir civilinio saugumo pamokas Lietuvos mokyklose. Piliečiai nuo ankstyvo amžiaus privalo būti supažindinami su pilietinio ir karinio pasipriešinimo galimybėmis bei išgyvenimu ekstremaliomis sąlygomis. Lietuvos fizinio lavinimo, istorijos ir patriotinio ugdymo pamokose privalo būti ugdomos kompetencijos ir suteikiamos būtinos žinios pasiruošimui galimiems kariniams konfliktams, taip pat karo sukeltoms katastrofoms išgyventi ir padėti išgyventi kitiems. Pilietinio pasipriešinimo ir civilinio saugumo mokymas turi būti neatsiejamas nuo patriotinio ugdymo, laisvės kovų akcento ir kontraversijų išaiškinimo istorijos mokymo programose.

Puoselėti valią priešintis stiprinančią ir šmeižtą tarptautinėje erdvėje atremti pajėgią istorijos politiką. Prasidėjusią viešųjų erdvių desovietizaciją privalo lydėti valstybinės laisvės kovų atminties įamžinimas paminklais viešose erdvėse, filmų kūryba, žaidimais ir kitomis jaunimo auditorijai paveikiomis šiuolaikinėmis lietuviškojo istorinio pasakojimo sklaidos priemonėmis.

Stiprinti rezervistų apmokymo ir kvalifikacijos kėlimo sistemą. Valstybės tikslas privalo būti iki 30 tūkstančių reguliari mišri kariuomenė ir bent 150 tūkstančių karių rezervas.

Parengti efektyvius kariuomenės, rezervo ir šalies gynyboje dalyvaujančių civilių mobilizacinius planus, kurių faktinis nebuvimas šiandien yra neatidėliotinai taisytinas. Kiekvienas pilietis karo atveju turi žinoti, kur prisistatyti mobilizacijos atveju. Mobilizacija turi vykti iškart formuojant kovinius vienetus.

Pripažinti, kad Lietuvos didmiesčiai, ypač Vilnius, yra faktiškai neevakuojami, ir atitinkamai rengti juos gyventojų išgyvenimui karo atveju, numatant miestų gynybos planus, įrengiant įtvirtinimus, o taip pat šiandien neegzistuojančias slėptuves karo atveju.

Inicijuoti tikslinę valstybės paramą vystyti lietuviškai karo pramonei karių aprūpinimui pagal principą, kad pinigai – kur ir kiek tai įmanoma – privalo likti Lietuvoje.

Imtis aktyvių veiksmų JAV, Jungtinės Karalystės, Šiaurės ir Vidurio Europos šalių saugumo blokui NATO formate, didinti šių šalių tarpusavio priklausomybę saugumo srityje, mažinti saugumo priklausomybę nuo Vokietijos.

2022m. gegužės 21d.

Vilnius

Patvirtinta politinės partijos Nacionalinis suvienijimas suvažiavime Vilniuje, 2022 m. gegužės 21 d.