„XXI amžius“
Lapkričio 7 dieną Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius SJ minėjo savo gyvenimo 80-metį. „XXI amžius“ kalbino šią sukaktį švenčiantį arkivyskupą. Jis apžvelgia savo gyvenimą ir darbus, pasakoja apie patirtis bendraujant su jaunimu, įspūdžius po popiežiaus Pranciškaus vizito ir dalijasi savo patirtimi.
Pirmiausia sugrįžkime į vaikystę. Turbūt kiekvienas vaikas nori kuo greičiau užaugti ir būti didelis, o į 50-metį žmogų žiūri jau kaip į seną, ką jau bekalbėti apie 80-mečius. Ar prisiminate, kaip Jūs, būdamas vaikas, vertinote senolius? Kas tada buvo Jūsų autoritetas iš senelių kartos? Gal prisimenate apie bendravimą su jais ir kokias nors pamokas, išlikusias patarimu visam gyvenimui?
Labai gaila, bet man senelių neteko matyti, mat buvau pagrandukas ir seneliai seniai jau buvo mirę. Pats seniausias žmogus, iš kurio tikrai daug ko išmokau, buvo salezietis kunigas Antanas Skeltys SDB, kuris mano parapijoje slapstėsi nuo enkavedistų. Kai aš su juo bendravau, jam buvo 70 metų; man tuomet atrodė, kad tas kunigas labai senas. Bet jis buvo labai geras pedagogas ir bendravimas su juo žymia dalimi nulėmė mano pašaukimą. Jis išmokė dažnai naudotis Susitaikinimo sakramentu ir kasdien priimti Šv. Komuniją.
Jaunimui skirtoje Vyskupų Sinodo asamblėjoje popiežius Pranciškus sakė, kad dažnai šių dienų jaunimas į vyresniuosius žvelgia kaip į senų ir atgyvenusių dalykų puoselėtojus, o suaugusieji irgi neretai jaunimą vertina iš aukšto, kaip nepatyrusį ir nesuvokiantį tikrojo gyvenimo. Esant tokioms išankstinėms nuostatoms, dialogui tarp skirtingų kartų iškyla rimtų kliūčių, netgi visiško nesusikalbėjimo grėsmė. Turtingos vyresnės kartos patirties nepaisymas, jos nesaugojimas ir neperdavimas jaunesnei kartai kuriant ateitį kelia daug grėsmių. O kaip rodo Jūsų patirtis? Pavyzdžiui, ar jaunystėje nesijautėte esąs protingesnis už vyresnius? Ar tuometiniai vyresni kunigai suprasdavo jus, jaunus maištininkus?
Tikrai buvo didelė Dievo dovana man, tada jaunam kunigui, sutikti jau daug tarnavusius ir visko mačiusius kunigus. Vienas iš tokių sutiktųjų buvo kunigas Albinas Drazdys, labai uolus ir pasišventęs kunigas, jau dešimtį metų praleidęs lageriuose. Mano klebonas kunigas Jonas Maksvytis buvo sunkiai pralenkiamas savo idealizmu ir uolumu sielovadoje. Panašių kunigų sutikau daug – kun. Konstantiną Ambrasą, Albiną Deltuvą, kan. Bronių Antanaitį, mons. Alfonsą Svarinską, kun. Juozą Zdebskį ir daug kitų. Aš iš jų visų daug ko išmokau. Tiesa, buvo ir tokių vyresnio amžiaus kunigų, kurie skeptiškai žiūrėjo į mus, su priespauda nesusitaikiusius kunigus. Iš tikrųjų, mes nebuvome kažkokie maištininkai, tiesiog mąstėme, kad nebūtinai turime vykdyti tai, ko iš kunigų nori sovietinė valdžia.
Vyresni žmonės dažnai kartoja: „Anuomet buvo geriau“. Ne tik todėl, kad kainos ir mokesčiai dabar dažnai lenkia atlyginimus ar pensijas, bet ir šiuolaikinės žmonių vertybės. Žmogus žmogui – jau nebe draugas, o dažniausiai – priešas. Šeima prarado meilės, saugumo ir šventumo prasmę, daugeliui tapo tik formalumu. Šiandien daugumai, o ypač valdininkams, svarbiausia vertybė, gyvenimo tikslas – prisikimšti kišenes. O ir jaunimui materialinės gerovės reikia čia ir dabar. Jei to nėra, emigruoja. Apie tai ne kartą esate sakęs savo kalbose ir homilijose. Kaip vyresnieji, tėvai ir seneliai, jaunam žmogui turėtų aiškinti, kokiais argumentais ir pavyzdžiais kalbėti apie tai, ką jis turėtų laikyti didžiausia vertybe? Kodėl jauni žmonės nenori išgirsti tų, kurie jau daug ką patyrė, galbūt ir klaidų padarė, todėl jaunajai kartai gali patarti jų nekartoti?
Nepasakysiu nieko naujo teigdamas, kad namą reikia statyti ne nuo stogo, o nuo pamatų. Pamatai – sąmoningas tikėjimas, kuris persmelkia visą žmogaus gyvenimą. Jei toks tikėjimas yra, tuomet viskas atsistoja į savo vietas. Žmogus suvokia, kad privalo rūpintis ne tik savimi, bet ir kitais, suvokia, kad nereikia bėgti iš Lietuvos, bet ją kurti čia ir dabar. Jei tėvai neperduoda vaikams tokio tikėjimo, tuomet pinigai, karjera, malonumai tampa stabais, kuriems paaukojama viskas. Tokia yra tikrovė. Antra vertus, vien žodžiais išmokyti jaunimą gilaus tikėjimo neįmanoma, nes jis, visų pirma, mokosi iš pavyzdžių. Tėvams reikia daryti sąžinės sąskaitą ir klausti savęs, koks yra jų pavyzdys vaikams.
Bet jaunimas turbūt dažnai nevertina ir tautos istorijos. Neseniai skaičiau, kaip minint Sąjūdžio 30-metį viename rajone susirinkęs jaunuolių būrys visai nesuprato, ką jis Lietuvai reiškė, ir negalėjo pasakyti nė vieno žinomo Sąjūdžio pradininko ne tik Lietuvoje, bet ir savo rajone… O tai – juk ne senovės istorija. Ar tai dėl blogo švietimo, patriotizmo stokos, ar dėl to, kad praeitis jaunimo kol kas nedomina?
Obuolys nuo obels toli nenurieda. Ne jaunimą reikia kaltinti, kad ne visada vertina tautos šaknis, apie kurias labai gražiai kalbėjo popiežius Pranciškus. Jei šis jaunimas matytų, kad tautos šaknis labai vertina tėvai, mokytojai, politikai, jo nuostatos būtų kitokios. Apgailėtina, kad mes, vyresnieji, ne tiek pavyzdį rodome, kiek dejuojame, kad jaunimas ne toks, kokio mes norėtume.
Vyskupų Sinodo asamblėjoje svarbi buvo pašaukimų atpažinimo tema. Todėl norisi paklausti, kas labiausiai darė įtaką Jūsų dvasinio pašaukimo brandai tuometinėmis sąlygomis, kai buvote vaikas ir jaunuolis, o sąlygos valdant okupantams buvo nepalankios tikėjimui? Kas tuomet tai brandai trukdė ir kėlė Jūsų abejones?
Geras dvasinis pašaukimas gali atsirasti tik tuomet, jei jaunas žmogus susiformuoja gerą santykį su Dievu, kai Jėzus Kristus tampa jo artimu draugu. Tuomet atsiranda noras šia patirtimi dalintis ir su kitais, o kunigystė tam atveria kelią. Jaunystėje, išgyvendamas Dievo artumą, visiškai nesvarsčiau, kokiomis sąlygomis teks tarnauti.
1962 metų balandžio 18-ąją įšventintieji kunigai. Iš kairės: Sigitas Tamkevičius, Algimantas Keina, Vincentas Klebonas, Pranas Žitkevičius, Aloyzas Baškys, Julijonas Miškinis, Stasys Lidys, Nikodemas Jaura, Romualdas Vaičiulaitis
Esate pripažinęs, kad stojantiems į seminariją tuomet ne kartą teko apsispręsti: ar mokytis joje ir sutikti bendradarbiauti su KGB, ar atsisakyti ir užkirsti sau kelią į kunigystę. Sielovadoje dirbantys kunigai buvo viliojami kolaboruoti su ateistiniu režimu, ieškoti kompromisų su sąžine ir veikti prieš Bažnyčią. Kaip Jums pačiam pavyko išvengti šių šėtoniškų žabangų ir rinktis ryžtingą kovą prieš tautinį ir religinį genocidą, nepaisant persekiojimų, kalėjimų, turbūt netgi grėsmės gyvybei?
Ne mano nuopelnas, kad išvengiau kai kurių spąstų. Pataikiau stoti į Kunigų seminariją pačiu tinkamiausiu laiku, kai po Stalino mirties sovietinis saugumas kurį laiką buvo kaip ir suparalyžiuotas, NKVD šefas Berija buvo sušaudytas, o Chruščiovas dar nebuvo spėjęs viską paimti į savo rankas. Man atrodo, kad tuo metu ne tik manęs, bet ir kitų klierikų neverbavo dirbti KGB kolaborantais. Kelerius metus pasimokius seminarijoje, trejus metus pabuvus kariuomenėje, darbo batalione, atsirado daugiau patirties ir išminties, o svarbiausia, lydėjo gailestinga Dievo ranka. Jei ne Dievo pagalba, visų žabangų būtų buvę sunku išvengti. Paprastai gyvenime daugiausiai klaidų padaro tie, kurie per daug pasitiki savimi. Ne išimtis – ir kunigai. Tačiau jei kunigas meldžiasi ir pasitiki Dievu, net jei ir padaro klaidų, greičiau iš jų išsikapsto.
Ar esate atvirai kalbėjęsis su tais kunigais, kurie kolaboravo su okupacine valdžia vadovaudamiesi principu: tyliai dirbdamas daugiau nuveiksi Bažnyčiai ir išsaugosi save bei savo gerovę?
Kolaboravimo tema yra labai subtili. Viena aišku, kad dauguma kunigų, kurie formaliai buvo pažadėję draugauti su saugumiečiais, to pažado nevykdė, o apie tuos, kurie vykdė KGB užduotis, neturiu ką pasakyti, galiu tik melsti jiems Dievo gailestingumo. Viliuosi, jei jie nebuvo praradę tikėjimo, už savo klystkelius darė atgailą.
Pogrindinė veikla, „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidyba, Tikinčiųjų Teisėms Ginti Katalikų komitetas, bendražygių ir Jūsų paties areštas, tardymai, kalėjimai, tremtis… Kokias iš viso to svarbiausias gyvenimo patirtis galėtumėte apibendrinti? Ar nekildavo abejonių dėl pasirinktos kovos priemonių? Dėl įvairių praradimų turbūt pralaimėjimo pojūtį patirdavote? Kas padėjo likti tvirtam ir neišsižadėti kovos būdų?
Tikinčiųjų Teisėms Ginti Katalikų komitetas 1981 metais. Iš kairės: kunigai Vincentas Vėlavičius, Alfonsas Svarinskas, Sigitas Tamkevičius, Juozas Zdebskis, Jonas Kauneckas‘
Pati geriausia patirtis buvo žinojimas, kad šalia yra draugai pagalbininkai, bendražygiai, kurie neišduos nei tavęs, nei švento reikalo, už kurį buvo kovojama. Net tardytojai šitai matė ir kartą pasakė gerą kalambūrą: „Esi laimingas avantiūristas, nes turėjai gerus pagalbininkus“. Sunkiausia būdavo matyti, kaip tie ištikimi pagalbininkai vienas po kito ėjo į kalėjimą ir lagerius. Dažnai pajusdavau norą ir pats greičiau nueiti tuo keliu. Abejonių dėl pasirinktų pasipriešinimo priemonių nekilo, nes tiesiog negalėjome sėdėti kaip pelės po šluota. Nuteisimas tikrai neatrodė kaip pralaimėjimas. Pralaimėjimas būtų buvęs tik tuomet, jei už saugumiečių pasiūlytą laisvę būčiau užmokėjęs jų prašomą kainą. Manau, kad Dievas rėmė ne tik mane, bet ir visus, kurie kovojo už šventą reikalą.
Esate gimęs lapkričio 7-ąją. Ta diena buvo ir didelė okupantų šventė – komunistinės revoliucijos metinės. Turbūt ta data Jums padėjo laisviau švęsti savo gimtadienius? Gal kokių nors išskirtinių yra buvę?
Gimtadienius beveik visuomet minėdavau tyliai. Kai kas pasveikindavo, kai kas pasimelsdavo ir tuo viskas pasibaigdavo.
50-metį turbūt paskutinįkart šventėte per Didžiosios spalio socialistinės revoliucijos metines, ką tik išleistas į laisvę jau besikeičiančioje Lietuvoje? Ar tada Lietuvoje jautėte laisvės pergalės nuotaikas?
Minėdamas 50-metį 1988 metais, išlipau Vilniaus geležinkelio stoties perone ir pamačiau minią žmonių su trispalvėmis rankose. Viena jų buvo ir man įteikta. Visa tai kalbėjo daugiau nei žodžiai – akivaizdžiai matėsi atgimstanti Lietuva.
1988 metų lapkričio 6 dieną istorinėje savo sutikimo Kybartuose iškilmėje, dėkodamas parapijiečiams ir visiems Lietuvos tikintiesiems už paramą ir maldas, kreipėtės į persekiotojus, sakydamas, kad visiems atleidžiate, už visus meldžiatės ir visus mylite, nes visi yra Jūsų broliai ir seserys. Bet juk tada jau buvo jaučiamos sąskaitų suvedinėjimo nuotaikos. Ar lengva buvo apsispręsti dėl atleidimo?
Tikrai nebuvo sunku atleisti. Jau seniai, dar prieš teismą, visiems viską buvau atleidęs, todėl sugrįžęs iš tremties galėjau tik dar kartą patvirtinti, kad akmens po pažastimi nesinešioju.
Dar grįžtu prie Jūsų homilijos Kybartuose. Kreipdamasis į susipriešinusią visuomenę tada linkėjote: „Paduokite vieni kitiems rankas – Lietuva yra mūsų namai. Kokie mes bebūtume – tikintys, netikintys ar komunistai (o jų tada buvo beveik ketvirtis milijono), – visi esame lietuviai. Užmirškime, kas buvo vakar, išbraukime iš širdžių nuoskaudas, o savo jėgas atiduokime bendram tikslui – dirbti, kovoti, kad visų mūsų gyvenime būtų šviesiau ir gražiau“. Deja, vėlesni dešimtmečiai jau nepriklausomoje Lietuvoje parodė, kad toks susitaikymas yra nelengvas išbandymas. Kur matytumėte jo ištakas? Ar Bažnyčia viską padarė, kad žmonės siektų santarvės, kurios stoka dažnai atveda į sunkias pasekmes?
Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius sako homiliją Plokščių Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčioje
Atleisti skriaudas ir nuoskaudas dažnai būna labai sunku, ypač tuomet, kai nematome skriaudėjų pasitaisymo. Ant vienos rankos pirštų skaičiuoju atvejus, kai skriaudėjai atsiprašė. Tačiau turime atleisti visiems ir visus palikti Dievo teismui. Neatleidimas daugiausia žalos padaro ne kitiems, bet mums patiems. Mes patys, savo nelaimei, vis pakrapštome bandančias užgyti žaizdas ir dėl to netampa lengviau. Ar Bažnyčia viską padarė, kad Lietuvoje būtų daugiau santarvės? Tai – klausimas be atsakymo. Nedrįstu teigti, kad viską padarėme dėl santarvės. Tačiau, eidami šiuo saviplakos keliu, galime pradėti kaltinti net patį Viešpatį, kad gal ir jis ne viską padarė, kad pasaulyje yra tiek daug blogio?
Jūsų, kaip vyskupo, tarnystė prasidėjo po konsekracijos 1991 metų gegužės 19 dieną. Taigi darbas sutapo su sparčiu Bažnyčios atsikūrimu laisvės sąlygomis. Būdamas augziliaru, arkivyskupu metropolitu, Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininku, atlikote nemažai reikšmingų darbų: Antrasis Eucharistinis kongresas, Kauno arkivyskupijos sinodas, Šiluvos Dievo Motinos šventovės atnaujinimas ir 400 metų Šiluvos jubiliejaus šventimas, popiežiaus šv. Jono Pauliaus II vizito Lietuvoje įamžinimas ir kiti darbai. Kaip Jūs pats įvertintumėte savo, kaip vyskupo, darbą ir galbūt trūkumus? Kas buvo sunkiausia?
Yra tokia lotyniška patarlė: „Nemo judex in sua causa“ – „niekas negali būti savo darbų vertintojas“. Nė kiek neabejoju, kad mano tarnystė nebuvo tobula. Kai ką pasisekė padaryti, gal kitas būtų padaręs daugiau ir geriau. Džiaugiuosi, kad į sielovados darbus įsitraukė pasauliečiai katalikai. Kai kada matydavau tiesiog velnio siautėjimą ir be maldos niekaip nebuvo galima tam pasipriešinti. Mano laimė, kad neužmiršau melstis nei KGB kalėjime, nei eidamas vyskupo pareigas.
Nors buvo atkurtos bažnytinės struktūros, Katalikų Bažnyčia, kaip buvo laukta, savo veiklos neišplėtojo. Jaučiu, kad dabar net nėra to, kas buvo pirmaisiais atkurtos Lietuvos metais. Tikinčiųjų dalyvavimas šv. Mišiose tapo net menkesnis negu sovietmečiu. Katalikų pasauliečių veikla liko visai minimali, dvasiniai pašaukimai išgyvena krizę. Dažniausiai dėl to kaltinamas radikalus sekuliarizmas ir individualizmas. O ar dvasininkai, parapijų ganytojai, skiria pakankamą dėmesį naujųjų laikų evangelizacijai? Ar jie neapsiriboja darbu su ištikimųjų grupelėmis ir džiaugiasi formalia pagarba valstybinių švenčių ir įvairių iškilmių metu?
Kai bandome įvertinti praeities darbus, visuomet yra pavojus dejuoti, kad kažko nepadarėme. Šiuo atveju dejuoti, kad nebuvo išvystyta Bažnyčios veikla. Prieš 25 metus lankydamasis Vokietijoje buvau nustebintas išvystytos parapijos veiklos, ypač dirbant su jaunimu. Mąsčiau, jei kažkas panašaus būtų Lietuvoje, tuomet kalnus nuverstume. Mokėmės ir dirbome; kai kur sekėsi visai gerai, kitur – prasčiau ir reikia pripažinti, kad jei visi sielovadininkai būtų šventi ir labai uolūs, vaisiai būtų kur kas geresni. Neužmirškime, kad pagrindinis veikėjas yra Dievas, mums tereikia būti tik gerais įrankiais. Vyskupai ir kunigai tokiais įrankiais būna tuomet, kai neužmiršta siekti šventumo. Šioje vietoje visuomet tenka daryti sąžinės sąskaitą ir prašyti: „Dieve, atleisk!“
Per pastaruosius 25 metus Lietuvoje lankėsi du popiežiai, su kuriais Jums teko betarpiškai bendrauti. Gal galėtumėte palyginti mūsų visuomenės požiūrį į šv. Joną Paulių II ir popiežių Pranciškų? Kiek aktualus popiežiaus Pranciškaus raginimas tapti Lietuvai dialogo tarpininku tarp Rytų ir Vakarų, tai turbūt svarbu ir Bažnyčiai?
Abu apsilankymai buvo labai svarbūs. Jono Pauliaus II apsilankymas buvo svarbus tuo, kad mes ką tik buvome nusikratę priespaudos pančių ir pradėję eiti laisvės keliu. Anuomet buvo labai brangus Šventojo Tėvo padrąsinimas ir nurodymas, kokių gairių turime laikytis, eidami laisvės keliu. Popiežiaus Pranciškaus apsilankymas ne mažiau svarbus, nes per 25 metus pakankamai klaidžiojome ir ne kartą pajutome praradę net kryptį ir viltį. Dėl to Popiežius ir priminė, kad labai brangintume savo šaknis ir nestatytume savo namo be pamatų.
Beveik tuo pačiu metu, kai Jūsų lydimas Šventasis Tėvas lankė buvusį Vilniaus KGB kalėjimą, dabar tapusį muziejumi, pranešta, kad Vatikanas pasirašė susitarimą su komunistine Kinija dėl vyskupų skyrimo, juk ten tokie kalėjimai ir toliau veikia. Kažkada „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje“ buvo perspėta, kad bendradarbiavimas su Rytų Europos komunistiniais režimais skiriant vyskupus (vadinamasis „Ostpolitik“) diskredituoja Bažnyčią, silpnina kovą už tikėjimo laisvę. Kaip dabar reikėtų vertinti naująją „Ostpolitik“, ateistinio ir tikėjimą persekiojančio Kinijos režimo atžvilgiu?
Galima lyginti anuometinę Sovietų Sąjungą su dabartine Kinija ir nuogąstauti, kad komunistai apgaus Bažnyčios žmones. Tačiau niekuomet nereikia užmiršti, kad istorijos įvykius vairuoja ne tik žmonės, bet ir Dievas, kuris moka vesti juo pasitikinčius žmones net labai sunkiais keliais. Pasitikėkime, kad jis išves Bažnyčią ir Kinijos keliais.
Bendravote su popiežiumi šv. Jonu Pauliumi II, prieš kelias savaites buvote ir šalia popiežiaus Pranciškaus, kai jis lankėsi Lietuvoje. Jis apie Jus, kaip apie buvusį kalinį, priminė žurnalistams lėktuve grįždamas į Romą. O kokie Jūsų įspūdžiai po šio vizito?
Mano įspūdis vienareikšmiškas: geras tėvas aplankė savo vaikus ir jie pajuto, kad nėra užmiršti.
Jūs, kaip Jėzaus Draugijos narys, dalyvavote Šventojo Tėvo susitikime su Lietuvos ir Latvijos jėzuitų bendruomene. Gal galite trumpai apie tai papasakoti?
Man didžiausią įspūdį paliko, kad popiežius Pranciškus po įtemptos dienos dar gerą valandą Apaštalinėje Nunciatūroje bendravo su jėzuitais. Aš tikėjausi, kad pasisveikinsime, apsikeisime keliais mandagumo žodžiais ir tuo viskas pasibaigs, o popiežius Pranciškus, atrodė, užmiršęs ir metų naštą, ir dienos nuovargį, mielai atsakinėjo į jam užduodamus klausimus. Aš padėkojau Popiežiui už apsilankymą KGB kalėjime ir pasakiau, kad buvo labai brangu pajusti Šventojo Tėvo dėmesį lietuvių kryžiaus keliui, kuris vingiavo ir per KGB kalėjimo kameras.
Jau kelerius metus esate arkivyskupas emeritas, tačiau dar aktyviai dalyvaujate ne tik vyskupų susitikimuose, bet ir įvairiuose religiniuose renginiuose ir emigrantų sielovadoje. Dėl ko tai darote?
Paprastai vykstu ten, kur esu kviečiamas ir tai nėra kažkokie reikšmingi darbai. Tiesa, aplankiau lietuvius Kaliningrado srityje ir Sibire, bet tai nėra pastovi tarnystė. Man pačiam buvo naudinga pamatyti, kaip gyvena lietuviai toli nuo tėvynės; viliuosi, kad aplankytų tautiečių nenuvyliau. Tačiau kelionės po Sibirą labiau tinkamos jaunesniems ir daugiau sveikatos turintiems sielovadininkams.
Nuvykstate ir į kitų vyskupijų parapijas, bendraujate su žmonėmis ir turbūt žinote apie jų rūpesčius. Ar toks bendravimas, kai nesate „viršininkas“, Jums pačiam kartais neduoda daugiau negu tada, kai buvote ordinaras, arkivyskupas metropolitas ir kai žmonės galbūt nebuvo tokie atviri, Jums nedrįsdavo visko sakyti?
Lankausi ten, kur esu kviečiamas. Per trumpus apsilankymus nėra galimybės labiau įsigilinti į žmonių rūpesčius; lengviau tai padaryti asmeniškai bendraujant su sutiktais žmonėmis. Bendraudamas su žmonėmis nelabai jaučiu skirtumą, kas buvo anksčiau, kai užėmiau atsakingas pareigas, ir dabar, kai esu emeritas.
Kokia išvis Jūsų, kaip emerito, misija? Kaip ją suprantate ir kiek pats pasirenkate, kokius darbus reikia ir verta atlikti?
Emeritui nereikia susireikšminti. Manau, kad svarbiausia emerito misija – malda lydėti aktyviai sielovadoje tarnaujančius vyskupus ir kunigus. Emeritas visuomet turi teisę pats rinktis darbus, kuriuos jis pajėgia atlikti, ir aš šia teise naudojuosi.
Esate minėjęs, kad dvasinės rezistencijos ištakose labai svarbus buvo 1969 metais Lietuvoje pradėjęs veikti Eucharistijos Bičiulių sąjūdis, savo įstatuose nurodęs ne tik religinę, bet ir tautinę veiklą. Ar kitąmet neplanuojama paminėti šio sąjūdžio 50-mečio, o gal atgaivinti jo veiklą, kuri būtų aktuali ir šiandien?
Kiekvienas tautos ar Bažnyčios gyvenimo laikotarpis turi savo iššūkius, į kuriuos sąmoningi katalikai atsiliepia. Eucharistijos bičiulių sąjūdis buvo tai, ko anuomet labai reikėjo. Jis telkė ir augino jaunus žmones ir daugelį apsaugojo nuo sovietinės indoktrinacijos. Vien tai, kad KGB labai nekentė Eucharistijos bičiulių, rodo šio judėjimo pozityvumą ir jėgą. Šiandien turime galimybę rinktis įvairius judėjimus. Labai brangus yra Eucharistijos adoruotojų judėjimas, kurio dalyvių Lietuvoje yra labai daug.
Ką svarbiausia laikote nuveikęs savo gyvenime?
Pačiam kalbėti apie tai, kas nuveikta svarbiausio, būtų labai nekorektiška. Kur kas būtų įdomiau suvokti, ką Dievas labiausiai įvertina, bet tai sužinosime tik būdami jo artumoje. Dabar žinome, kad jis vertina tik tai, kas atliekama iš meilės.
Dėkoju už pokalbį.
Kalbino Mindaugas Buika