bernardinai.lt
2018 m. krikščioniškas graikų portalas „Ortodoxia.info“ paviešino, kaip jie teigia, nutekintą pokalbį tarp dviejų ryškiausių ortodoksų pasaulio asmenybių – Konstantinopolio visuotinio patriarcho Baltramiejaus bei Maskvos ir visos Rusios patriarcho Kirilo. Jų ginčas kilo dėl ukrainiečių.
Kirilas priekaištavo Baltramiejui, kam šis be jo sutikimo pripažino dalies ortodoksų Ukrainoje nepriklausomybę (autokefaliją) nuo Maskvos patriarchato. Toji Bažnyčia de facto veikė jau beveik tris dešimtmečius, tad Baltramiejus kvietė Kirilą dalyvauti Panortodoksiniame (visų penkiolikos ortodoksų Bažnyčių) susirinkime ir šį klausimą kartą ir visiems laikams išspręsti. Tačiau paskutinę akimirką Maskvai atsisakius atvykti į Sinodą vėliau Konstantinopolis ėmėsi iniciatyvos pats – ir Ukrainos Ortodoksų Bažnyčios autokefaliją pripažino.
Kaip rašoma pokalbio stenogramoje, Kirilas bandė įrodyti, kodėl nepriklausoma Bažnyčia Ukrainoje yra nesusipratimas: „[su Ukraina] esame viena šalis ir viena tauta. Kijevo neįmanoma atskirti nuo mūsų šalies, nes jis yra mūsų istorijos ištakos. Rusios Ortodoksų Bažnyčios vienybę saugo rusų ir ukrainiečių tautinė savimonė.“
Baltramiejus į tai: „Ukrainiečiai nesijaučia patogiai Rusijos valdžioje ir nori visiškos religinės ir politinės laisvės, todėl kreipėsi į savo Motiną Bažnyčią, kuri jų prašymą laiko teisingu ir vadovausis Šventojo Sinodo jau priimtu sprendimu. […] Visi jie [Ukrainos vadovai], išskyrus prezidentą Janukovyčių, su kuriuo buvau susitikęs prieš dešimtmetį, vyko į visuotinį patriarchatą ir prašė suteikti autokefaliją. Pastaraisiais metais ne tik prezidentas Porošenka bei ministras pirmininkas, bet ir parlamentas pateikė oficialų prašymą.“
Dabar įdomiausia dalis. Štai ką Kirilas pasakė apie tuometinę Ukrainos vadovybę (paryškinta mano – S. B.) : „Jie neatstovauja tautai. Valdžią jie užėmė per Maidaną, perversmu. Jie prašo autokefalijos, kad padidintų savo prestižą, nes valdžią turi neteisėtai. Žmonės juos nuvers ir išvarys, todėl jie siekia visuotinio patriarchato institucijos paramos.“
Kažkur girdėta retorika, ar ne? Tai, ką nuo 2014 m. nuolat kartojo Putinas, už gryną pinigą laiko ir Maskvos patriarchas. Šiam nepavykus įtikinti Baltramiejaus, kad Ukraina ir Rusija – viena ir ta pati šalis, neilgai trukus Maskva pareiškė nutraukianti eucharistinę bendrystę su Konstantinopoliu.
Nepraeis nė ketveri metai, kai Kirilo svajonė apie „neteisėtos valdžios išvarymą“ pradės būti įgyvendinta. Prieš tai, karo išvakarėse, jam palaiminus ir padrąsinus būsimus okupantus: „Deja, ir šiuo metu esama grėsmių – visi žinome, kas vyksta prie mūsų Tėvynės sienų. Todėl, manau, kad mūsų kariai negali turėti jokių abejonių dėl teisingo kelio pasirinkimo savo gyvenime.“
Ukraina puolama, ir tai nėra vien Putino karas. Savais frontais jam uoliai talkina – kaip liūdna tai pripažinti – Jėzaus Kristaus Evangeliją veidmainiškai skelbiantis asmuo.
Iškreiptas pasaulio matymas
Skaitant viešus Kirilo pasisakymus ir pamokslus, susidaro įspūdis, kad kuo toliau, tuo labiau jis mėgaujasi karine invazija. Jau pačią pirmąją agresijos dieną savo pranešime apie „vykstančius įvykius“ (ne jokį karą) jis pakvietė „visas konflikto puses daryti viską, kas įmanoma, kad būtų išvengta civilių aukų“, kitomis dienomis jau varė seną gerą propagandą, kurios esmė – visų konfliktų ir bėdų Ukrainoje priežastis tikrai ne Rusija, o supuvę Vakarai: „Negalima leisti tamsioms ir priešiškoms išorės jėgoms suteikti progos pasityčioti iš mūsų; turime daryti viską, kad išsaugotume taiką tarp mūsų tautų, kartu saugodami bendrą istorinę Tėvynę nuo bet kokių išorės veiksmų, galinčių šią vienybę sugriauti.“
Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.