Prezidentas Gitanas Nausėda šiandien [šeštadienį – Tiesos.lt] pagerbė pirmąjį Prezidentą Antaną Smetoną jo 145-ųjų gimimo metinių proga ir simboliškai pasakė, kad Lietuvos sostinėje Vilniuje jam turėtų atsirasti paminklas. Net labai sutinku su Prezidentu – pats laikas. Gal tai šiek tiek atvėsintų ir įsisiautėjusias aistras istorijos klausimais…
Beje, dar pernai Vilniaus meras pasakė, kad sostinė esąs kosmopolitinis miestas, todėl joje neturėtų būti paminklo prezidentui Antanui Smetonai.
Taip, Smetona buvo senamadiškas nacionalistas, tačiau jo indėlis Tautinio atgimimo metais ir 1918 m. kontekste milžiniškas. Laikas suvokti – be tokių nacionalistų išvis nebūtų Lietuvos, kosmopolitinės sostinės – taip pat. Bet matau: net ir viešųjų intelektualų tarpe vis dar painiojamasi – nacionalizmas maišomas su nacizmu. Tai grėsmė, vis dėlto norisi, gal naiviai, tikėti, kad tai nedaroma tyčia…
Skamba panašiai, bet nacizmas yra žodžio nacionalsocializmas trumpinys, reiškinys, būdingas išskirtinai 1933–1945 m. Vokietijai. Būkime tikslūs. Taip, daugelyje Europos, ir ne tik jos šalių įvairiu laiku buvo nacionalsocializmo fanų, buvo jų ir Lietuvoje, tačiau iki 1940 m. jų buvo mažai, o politikoje jų galimybės buvo menkos. Kodėl? Atsakymas – A. Smetona. Nors jis ir buvo natūralus antikomunistas, nuo 1933 m. iki 1940 m. Vokietija jo kalbose buvo minima gerokai dažniau – buvo kritikuojamas būtent rasistinis nacionalsocializmo pobūdis, tokio mąstymo žalingumas, iškeliant paprastą lietuvišką nacionalizmą, kuris yra visiškai ne tas pats. Tai pripažįsta net ir tarptautinio lygio istorikas Timotis Snaideris išties puikioje knygoje „Juodžemis“ (p.133).
Lietuvių tautai Smetona padarė daug – jos brandai, jos tautiniam susipratimui, jos patriotizmo suvokimui. Ar engė jis kitas tautas, gal buvo labai blogas tautinėms mažumoms? Anaiptol. Berlyno archyve dirbdamas disertacijos tikslais, radau vokiečių pastebėjimus apie 1937 m. vykusį žymaus sionisto Leibo Jafės vizitą į Kauną ir Klaipėdą. Čia yra Lietuvos žydų karių sąjungos savaitraščio „Apžvalga“ to vizito aprašymas ir Smetonos žodžiai, aiškiai rodantys, kad jis buvo jungianti figūra. Siūlau paskaityti. Jokios prieštaros, apie kurią pernai kalbėjo meras, čia nėra.
Ar Smetona nebuvo kontraversiškas? Aišku buvo, kaip istorikas iš profesinės pusės žiūriu į tai natūraliai, o ir kitiems siūlau – yra dėl ko jį kritikuot, kaip ir už ką pagirti. Išvis perfrazuojant kitą kontraversišką politiką, kuris savo šalyje irgi yra epochos simbolis, Vinstoną Čerčilį: jei nesi kontraversiškas, vadinasi, arba neturi nuomonės, arba drąsos dėl jos pakovoti. Tačiau tokie žmonės padaro labai daug ir paminklai jiems mums ne tik tai primena, bet ir priverčia pasitempti patiems, net kai labai sunku, nepasiduoti ir pasistengti dar stipriau.
