Pranešimas, perskaitytas birželio 19 d. LR Seime vykusioje konferencijoje Birželio sukilimui paminėti.
Nuo Senovės Romos laikų girdime posakį – vargas nugalėtiesiems. Taip nutiko, kad Lietuva po Antrojo pasaulinio karo buvo okupuota SSRS, tapo šios valstybės dalimi, todėl, galima sakyti, buvo nugalėtųjų pusėje. Todėl dar ir dabar, mums pagaliau laimėjus ir po šios valstybės žlugimo praėjus beveik 30-ečiai metų, dažnai reikia „atsišaudyti“ informacinio karo apkasuose.
Šaudančiųjų netrūksta. Iš visų pusių – šaudo dėl skirtingų tikslų, dėl žinojimo, dėl nežinojimo, sąmoningai ir ne. Bet toks yra gyvenimas, tokia yra žmogiškoji lemtis, tokia yra mus supanti gamta – jei į mus šaudo, turime atsišaudyti, nes kitaip žūsime. Tiesa, tai nereiškia perdėtai pulti idealizuoti praeitį, nes praeities žmonės, kaip ir mes dabar, daro daugybę klaidų ir turbūt norint padaryti vieną gerą darbą, bent kelis kartus privalu suklysti. Tokia yra kaina. Kuo geriau suprasime tas klaidas, tuo stipriau mes galėsime atsirinkti ir pagerbti tuos gerus darbus.
Man norėtųsi perfrazuoti kolegą istoriką iš Vilniaus universiteto Dainių Noreiką, kuris teigia, kad pasaulyje dominuoja istoriografija, kuri į Antrojo pasaulinio karo prizmę vis dar žiūri tarsi į Holivudo komikse vykstančią aiškią kovą tarp viso pasaulio blogį apimančios „Ašies“ ir kitoje pusėje stovinčios, neabejotiną gėrį atstovaujančios „antihitlerinės koalicijos“. Pagal tokį tipišką, tačiau po apgaulingo ir tariamo „vakarietiškumo“ skraiste pridengtą pasakojimą daugybė Lietuvos valstybės elito būtų apkaltinti „pronacinėmis“ pažiūromis vien dėl savo antisovietinės veiklos. Ir ši klišė yra be galo populiari, ar skaitysime Amerikos, Europos, ar Izraelio istoriografiją, ką jau kalbėti apie Rusijos.
Todėl man visada norisi pažiūrėti iš tos kitos pusės. Savo byloje negalime būti teisėjais, todėl nors tyrinėju šią temą, esu surinkęs daug dokumentų, laiškų, atsiminimų iš Lietuvos, Lenkijos, Vokietijos archyvų, nenorėčiau remtis paties Sukilimo iniciatoriaus Kazio Škirpos dokumentais. Nors jis Sukilimą organizavo, bet ir pats sutiko, kad sukilimo esmė vis dėlto yra daug paprastų lietuvių, kurie išdrįso kritiniu momentu stoti į kovą. Tai pastebėjo ir Škirpos kritikai.
Ypač įdomus jo susirašinėjimas su Vasario 16-os akto signataru Jurgiu Šauliu, taip pat buvusiu Škirpos viršininku Berlyne, kuris karo metais stipriai kritikavo Škirpą, nes, pasak jo, Škirpa siekė į Lietuvą įnešė fašizmo ir net nacionalsocializmo idėjų ir, kaip demokratas Šaulys, jam negali to atleisti, ypač negali atleisti perdėto pasitikėjimo vokiečiais. Ir vis dėlto Šaulys rado reikalinga pripažinti, kad sukilimo organizavimą jis laiko būtinu ir garbingu įvykiu, už kurį mato prasmę Škirpai padėkoti.
Kairiųjų pažiūrų žmogus, kitas Vasario 16-osios akto signataras Mykolas Biržiška, kadaise buvęs „Draugijos SSRS tautoms pažinti“ pirmininkas, 1941 m., pasak liudininkų, tiesiog dejavęs „bombos, bombos, greičiau, greičiau“. Tai žmogus, kurį okupantai laikė artimu sau, kuriam neleido atsistatydinti iš Vilniaus universiteto rektoriaus posto. Ir šio žmogaus žentas Stasys Žakevičius buvo vienas svarbesnių sukilimo organizatorių.
Pasak istoriko Vinco Trumpos, tai, kad Birželio sukilimo nepripažino JAV – Škirpa kaltino ne tiek šią šalį, kiek Antaną Smetoną, tarsi manydamas, kad buvęs prezidentas pavydi valdžios jam pačiam. Taip V. Trumpa kuria vaizdą, kad Škirpa ne tik fanatiškai įtikėjęs savo teisumu, bet dar ir buvo neadekvatus pasaulinėje politikoje, vaizdžiai tariant, dėjo visus kiaušinius į vieną pintinę. Reikia pažymėti, kad amerikiečiai buvo informuoti apie sukilimą per savą žmogų JAV ambasadoje Berlyne, Lelandas Morisas, kuriam dar 1941 m. kovą perdavė informaciją apie būsimą Vokietijos puolimą prieš SSRS. 1941 m. liepą Bronius Kazys Balutis, kuris nors ir nepasitikėjo vokiečiais, puoselėjo anglofilines nuotaikas, informavo britų žvalgybą, kad nei sukilimas, nei LLV jokiu būdu nėra nukreiptas prieš anglosaksus. 1946 m. vykdamas į Londoną su juo susitikti, Škirpa irgi turėjo gauti tokią dosjė tuometinėje britų ambasadoje Paryžiuje. Panašios politikos laikėsi ir Škirpos koncepcijai priešiškas Lietuvos pasiuntinys Vašingtone Pranciškus Žadeikis, kuris stengėsi parodyti, kad sukilimas iš esmės prieš abu – prieš sovietus ir prieš vokiečius.
Man teko analizuoti archyvinius dokumentus, rekonstruoti, kad Lietuvos visuomenėje vyravo antivokiškos nuotaikos nuo pat Adolfo Hitlerio atėjimo į valdžią. Klaipėdos nacistų teismas sukėlė didžiulę įtampą, Vokietija pradėjo ekonominę blokadą, geriau žinomą kaip „žąsų krizė“, lėktuvai masiškai kirsdavo tuometinę Lietuvos ir Vokietijos sieną. 1936 m. Lietuva nedalyvauja Berlyno olimpiadoje. Tai net paskatino Lietuvos politikus priimti nepopuliarų sprendimą, po to, kai visuomenė buvo daug metų maitinta šūkiu – „Mes be Vilniaus nenurimsim“, pradėta santykių su Lenkija šildymo politika kurioje aktyviai sudalyvavo ir užsienio reikalų ministerijos vadovaujantys asmenys, kariuomenės generalinio štabo elitas, o jų aktyvumą kiek prilaikė tik tradiciškai Lenkijos atžvilgiu atsargesnio prezidento Antano Smetonos pozicija. 1938 m., užmezgus santykius su Lenkija, ten buvo nusiųstas Škirpa, kuris tarsi turėjo tapti dovana lenkams, kadangi garsėjo savo kategorišku nusistatymu pirma pasitaikiusia proga atsiimti Vilnių. Ir vis dėlto mano tyrimai rodo, kad ten jis nebuvo antilenkiškas, ieškojo iniciatyvų suartėti ir su Lenkijos elito atstovais. Sėkmingai bendravo su Marianu Žyndramu Koščialkovskiu, kilimo iš Lietuvos, bet kadaise kovojusiu prieš jį kitoje fronto pusėje, prisidėjusiu prie POW veiklos koordinavimo Vilniuje. Taigi toks buvo vokiečių pavojus.
Ir išties Škirpa pradeda stipriau keisti pažiūras tik po Miuncheno, kada visa Europa nusileidžia sovietų galiai, tik po Klaipėdos, kuri, kaip rodo mano radiniai Berlyne, iš esmės buvo formalumas – Lietuvos politinis elitas buvo susitaikęs su krašto, kuriame vokiškumas tebedominavo, praradimu, tačiau niršo ant Vokietijos, kodėl buvo pasirinktas Lietuvą žeminantis būdas. Tai lėmė, kad visos Škirpos koncepcijos buvo politinio elito atmestos, kaip ir jo iniciatyva atsiimti Vilnių 1939 m. rugsėjį.
Sunku pasakyti, kiek tai lėmė simpatija Lenkijai, kaip narsiai kovojusiai prieš daug galingesnį priešą, kiek baimė prieš Lenkijos sąjungininkus Londone ir Paryžiuje – juk iš tuometinės geopolitinės sąjungininkės SSRS Vilnius priimtas su džiaugsmu, neįvertinus to kainos… Žinoma, atsiminimuose visi jau buvo gudrūs, tačiau dokumentai rodo, kad net tokiems iškiliems žmonėms kaip Vasario 16-osios akto signataras Petras Klimas, Raudonosios armijos įgulos atrodė mažesnė blogybė, kuri realiai gali padėti gintis nuo Vokietijos invazijos.
Ir būtent tokia Lietuva 1940 m. priversta remtis Vokietija. Vakarykštis geopolitinis sąjungininkas staiga pasirodė klastingu okupantu. Tada jau natūralu visų žvilgsniai krypo į žmogų, kuris turėjo didžiausią autoritetą Vokietijoje. Naršydamas dokumentus matau – Peteris Kleistas nori dar 1939 m. sukviesti Lietuvos elitą į Miuncheną konferencijai, domisi žurnalistais, iškiliais intelektualais, pavyzdžiui, Kaziu Pakštu, siekia įkurti vokiečių-lietuvių draugiją. Kleistas spaudžia, nes suomiai ir estai, bijodami sovietų, noriai sutinka, bet štai latviai atsargūs, laukia, ką pasakys lietuviai. Iš lietuvių tarpo ne tiek daug atsiranda tokių žmonių. Faktas, kad po okupacijos tokių žmonių daugėja.
Nebelieka išeities, paaiškėjus, kas tikrasis Lietuvos priešas. Kas turėjo galimybę, rinkosi daug mažiau su politika susijusį Abverą, kurio tikslas pirmiausia buvo kova prieš komunizmą – ideologiją, kuri troško su šaknimis ištraukt seną pasaulį ir sutraukyti ryšius su žmogui tokia brangia vieta – tėvyne. Visų tautų žmogui – rusui, lietuviui, vokiečiui, žydui. Todėl kova prieš komunizmą subūrė įvairiausių, skirtingiausių žmonių į savo gretas. Būtent Abvero struktūrose įsidarbino daugelis žmonių, kurie prisidėjo prie Sukilimo organizavimo. Nemažai Abvero lyderių atsidūrė tarp 1944 m. liepos pasikėsinimo į Hitlerį organizacijos narių, o pats Vilhelmas Kanaris buvo žiauriai nužudytas esesininkų.
Abveras dažnai išgelbėdavo nuo Gestapo kontrolės, pavyzdžiui, vienas iš ryšininkų su Lietuva, kurį Škirpa vertino labiausiai, Bronius Michelevičius pažymėjo, kad pasiteisinimas, kad paslaptis jis saugo, nes priklauso Abverui, galbūt išgelbėjo jo gyvybę, nes Abvero vadas jį perkėlė į kitą vietą. Beje, jį apklausinėjo tas pats Tilžės Gestapo vadas Heinzas Grefė, kuris intensyviai trukdė vykdyti sukilimą, pasitelkdamas ir lietuvius, kuriuos vis dėlto užverbavo Gestapas, dažniausiai panaudodamas šių žmonių ideologines simpatijas nacionalsocializmui, tarp tokių buvo Stasys Čenkus, Mykolas Žilinskas, Pranas Germantas, taip pat kai kurie žmonės LAF viduje – Jonas Pyragius, ar ypatingai radikalizavęsis rašytojas Vytautas Alantas, ar lietuvių kilmės Berlyno universiteto profesorius Jurgis Gerulis. Jiems jau nereikėjo nei Lietuvos valstybingumo, užteko, kad Lietuva taps „Naujosios Europos“ dalimi.
O už valstybingumą, reikia pasakyti, Škirpa kovojo Berlyne iš visų jėgų. Tiesa Škirpa per daug pasitikėjo vokiečiais, net tada, kai jį kritikavo kiti, kiek blaiviau padėtį matę LAF nariai, kaip Antanas Maceina, arba kolegos diplomatai kaip Klimas. Net Abvero veiklą su Škirpa koordinavęs pulkininkas Kurtas Graebė, kurį šiaip Škirpa vertino gerai, lojaliai atraportuodavo viską aukštesnei karinei ir politinei vadovybei, todėl nuslėpti veiksmus nuo vokiečių buvo sunku. Kuo tampriau buvo bendradarbiaujama su vokiečiais, tuo stipriau nacionalsocializmo bruožai buvo pastebimi ir LAF programoje – stipriai akcentuojama suvienyta tauta, vieninga valia, net mintys, kad kiekvienas tautos narys savo individualią veiklą privalo palenkti bendrajam tautos labui. Žinoma, nors dabar daug kas mums atrodo nepriimtina, tačiau į tai reiktų žiūrėti kaip į epochos dvasios padarinius.
Kalbant apie tas padarytas klaidas, kurias reikia įvertinti atsakingai ir pagrįstai, žinant, kad mums jų neįvertinus, jas vertins kiti, dažnai išpūsdami, užaštrindami. Liūdna, kad ypač Kleistui įteiktuose projektuose nestinga antisemitinių posakių, kurie iki tol nebūdingi Škirpai, tačiau atsirado jo vartosenoje po 1940 m. birželį jo pamatyto Kauno vaizdo. Škirpai įstrigo, kad žydų tautybės žmonių aktyvumas pasitinkant sovietų okupaciją, jo nuomone, buvo gerokai didesnis nei kitų visuomenės grupių, tai jis surašė į ilgą apžvalgą, kurią išsiuntė ne tik Klimui, Šauliui, Stasiui Lozoraičiui ir kitiems Lietuvos diplomatams, bet ir, kaip rodo dokumentai Berlyne, išklojo aukštam Vokietijos URM darbuotojui Ernstui Vormanui. Nors Škirpa pats suprato, kad didelė dalis Lietuvos žydų tiesiog sovietus laikė mažesne blogybe nei vokiečius, kaip atvirkščiai, dauguma lietuvių, patyrę sovietines represijas, laikė vokiečius mažesne blogybe nei sovietus, vis dėlto, jis padarė klaidingas išvadas.
Tikrovėje tik nedidelė dalis Lietuvos žydų buvo aktyvūs sovietų okupantai, nors kai kurių itin žiaurių enkavedistų, kaip gerai žinomų Nachmano Dušanskio ar Eusiejaus Rozausko, veikla įstrigo žmonių vaizduotėje. Nemažai Lietuvos žydų buvo religingi arba sionistinių pažiūrų, todėl sovietų okupacija grėsė ir jiems – daug jų buvo tremiami į Sibirą ir represuojami kaip ir Lietuvos gyventojai lietuviai. Pats Škirpa „Sukilime“ aprašo atvejį, kai NKVD suėmė sionistinę literatūrą platinusį žydų tautybės Joselį Okunevičių Lazdijuose, vadinasi, protu suprato, kad toli gražu ne kiekvienas žydų tautybės žmogus simpatizuoja bolševizmui.
Škirpa, kaip ir Klimas, 1918 m., kuriantis Lietuvos valstybei, griežtai pasisakė prieš bolševizmą, tačiau buvo nuosaikaus nacionalizmo šalininkai – jų rašytuose tekstuose matome, kad tauta turėjo turėti savo valstybę, tačiau čia gyvenančios tautinės mažumos turėjo turėti visas demokratines teises. Škirpos politinis idealas – Mykolas Sleževičius – oponentų buvo smerkiamas būtent dėl artimų ir draugiškų santykių su Lietuvos žydais. Todėl toks pažiūrų pasikeitimas parodo Lietuvos tragediją – skaudžią tiek lietuviams, tiek žydams.
Sovietinė okupacija sunaikino tai, sukeldama šoką, neadekvatumą, keršto troškimą. Dažnai tikrieji kaltininkai rasdavo būdų išsisukti nuo atsakomybės, o kentėdavo nekalti. Tai jau visų revoliucijų, karų, sukilimų pasaulio istorijoje bruožas, senas, kaip žmogaus prigimtis. Birželio sukilimas čia nėra joks išskirtinis reiškinys. Škirpa kaip karininkas buvo pripratęs reaguoti kategoriškiau, tačiau ko norėti, jei būtent tuometinėje karštoje atmosferoje antisemitinių pastabų pasakę ar bent žydų vaidmenį sovietinės okupacijos fone sutirštinę yra ir žmonės, kurie pasižymėjo antivokiška, antinacistine, prodemokratine orientacija – Klimas, Lozoraitis, Balutis, net Biržiška, be kurio geranoriškos pagalbos Ona Šimaitė nebūtų galėjusi tapti žydų gelbėtoja.
Gyvenimas, ypač gyvenimas mažoje šalyje, dažnai yra gerokai sudėtingesnis, jame daug daugiau pustonių, ne vien baltos ar juodos spalvos. 1944 m., atidarius Vakarų frontą, Škirpa vėl ėmė spausti vokiečius dėl nepriklausomybės ir buvo įkalintas. Jis pervertino Kleisto nuomonę, kuris ragino Reicho vadovybę suteikti bent jau didesnę autonomiją rytų europiečiams. Kaip ragino vokiečius ir sąjungininkai, Suomijos maršalas Karlas Gustavas Manerheimas, ar Japonijos ambasadorius Berlyne generolas Hirošis Ošima, geras Škirpos draugas, jo prašymu ne kartą bandęs nesėkmingai paveikti vokiečius keisti politiką Baltijos šalių ir Ukrainos klausimu, pripažinti šių valstybių nepriklausomybę. Japonijos ambasadoriaus siūlymą Adolfas Hitleris pakomentavo, kad „japonai jam neaiškins, kaip tvarkytis Europoje“, tuo tarpu savo valdininkui Kleistui jis pasakė, kad šis turi teisę galvoti ideologiškai apie epochos reikalavimus, tačiau Hitleris esą negali pasirodyti silpnas – viduryje maršo žirgai nekeičiami. Jis gi turįs pareigą galvoti apie „Lebensraumą“ (gyvybinę erdvę Rytuose), nes turi turėti mintyje 120 mln. vokiečių, kurie turės gyventi čia po 100 metų.
Taigi „Lebensraumo“ ideologija nukreipė į tai, kad Škirpa buvo vokiečių suimtas, o aukštiems generolams įsikišus, siekiant jį paleisti, užsienio reikalų ministerija Gestapui išdavė pažymą, kurią teko aptikti Berlyne – Škirpa yra stiprus nacionalistas, kurio antibolševikinis nusistatymas nekelia abejonių, tačiau jis priešinosi mūsų civiliniam valdymui Ostlande ir lietuvių interesai jam visada bus aukščiau nei Vokietijos.
Tokia štai vokiečių reziumė žmogui, kurį galima būtų kaltinti nepakantumu kitai nuomonei, polinkiu į griežtą ranką, net bendraujant su kolegomis, tačiau nedera pamiršti, kad būtent šios savybės buvo ir jo minusai, ir pliusai – todėl jis tapo pirmuoju Lietuvos kariuomenės savanoriu, todėl jis tapo pirmuoju, iškėlusiu viešai Lietuvos trispalvę Gedimino pilies bokšte, todėl jis tapo ir birželio sukilimo vadu. Nes karo sąlygomis, susidūrus su nuožmiu, klastingu priešu, tokių žmonių su visais jų privalumais ir trūkumais, tautai ir valstybei reikia.
Žinoma, dabar mums norėtųsi, kad žydų veiklos sutirštinimo, kuris prisidėjo prie klaidingo ir tragiškas pasekmes turėjusio „žydo-bolševiko“ įvaizdžio, kurį taip mėgo Vokietijos propaganda, būtų buvę mažiau, norėtųsi, kad būtų buvę mažiau simpatijų Vokietijai, tačiau Lietuva pateko tarp sovietinės Scilės ir vokiškos Charibdės ir iš šios aklavietės tiesiog nebuvo išėjimo. Lietuva dužo į abi šias uolas ir turime jas vertinti lygiai. Abi padarė daug blogo mūsų piliečiams – supriešino įvairias pagrindais, išžudė ir įkalino tūkstančius mūsų piliečių, manipuliacijomis privertė smurtauti vieniems prieš kitus. Tai irgi tragedijos, į kurią mus įstūmė svetimi, dalis. Mažos šalies tragedija.
Sovietų okupacija buvo be proto žiauri ir mes negalime lengva ranka teisti tų žmonių vien todėl, kad žinome, kas buvo po to, nes jie to negalėjo žinoti, lygiai taip pat, kaip ir negalime teisti sėdėdami „šiltuose krėsluose“, nes tuose krėsluose sėdime dėl tų mūsų protėvių, kurie nepasidavė ir ėjo kautis net beviltišką kovą. Džordžas Orvelas yra pasakęs, kad lengviausia valdyti žmones manipuliuojant jų istorine atmintimi. Todėl nesileiskime manipuliuojami.
Pripažindami kai kurias klaidas, mes apsidrausime nuo kritikos tų, kurie jas naudos specialiai, norėdami įžeisti. Tačiau kartu per medžius privalome matyti ir mišką. Mūsų protėviai nebuvo šventi, nes šventi žmonės tik danguje. Stabų kūrimas susilpnins mus, o ne sustiprins. Tačiau pagrindinis birželio sukilimo tikslas nebuvo padėti nacistinei Vokietijai ir juolab nebuvo pakenkti Lietuvos žydams. Pagrindinis sukilimo tikslas buvo savigyna – savigyna susidūrus su žiauriu, klastingu jokios moralės neribojamu priešu, kuriam nieko nebuvo švento. Kuris vaikus ir senelius tremdavo į didžiausią šaltį, kuris atskirdavo mylimuosius, kuris tampydavo gatvėmis nukautų priešų kūnus. Su daug galingesniu priešu.
Todėl tie, kurie stojo į kovą su tokiu priešu, nusipelno mūsų pagarbos ir atminimo.