Prieš 75-erius metus įvyko reikšmingas pasaulio istorijai įvykis – antihitlerinės koalicijos sąjungininkai atidarė antrąjį frontą ir išsilaipino Normandijoje. Šis įvykis geriau žinomas, kai D-Diena. Tai buvo įspūdinga karinė operacija, kurį įrodė, kad JAV jau galima laikyti supervalstybe.
Kita vertus, pačios operacijos karinė reikšmė buvo pervertinama tada, be abejo, pervertinama ji ir dabar – visi svarbiausi karo lemtį nulėmę mūšiai ir operacijos vyko Rytų fronte, čia žuvo didžioji dauguma karo aukų. Stalingradas žymėjo Vokietijos galybės pabaigos pradžią, o Kurskas įrodė, kad kontrataka neįmanoma. Visa kita tapo tik laiko klausimas.
Vis dėlto sovietams antrojo fronto atidarymas buvo reikšmingas. Bijota, kad anglosaksai temps iki paskutinės minutės, ypač kai kovos persikels į tikrąją Vokietijos teritoriją. Suprasta, kad savo šalį vokiečiai gins iš visų jėgų, o Raudonajai armijai tai kainuos labai daug. Stalinas nebrangino savo karių, tačiau juk jam dar jų reikės – planuota užvaldyti didžiulius Europos plotus, kuriuos dar reikės užvaldyti – NKVD darbą atliks gerai, tačiau be Raudonosios armijos durtuvų, vietiniai „nacionalistai“ juk greitai susidoros su atėjūnais…
Čerčilis turėjo kitą planą – pulti per Balkanus. Iš dalies, D-Diena nebuvo joks pirmasis anglosaksų įsikėlimas į Europą. Juk dar 1943 m. pradėtos kovos siekiant užimti Italiją, kurias sustabdė tik Vermachto pajėgų staigus atvykimas. Patys italai panašu norėjo ramybės ir už dučę žūti ne itin veržėsi.
Ėjimas iš pietų, buvo reikalingas strategiškai siekiant, kad kuo mažesnė Europos dalis atitektų Stalinui. Tiesa, jei anglosaksai būtų užėmė Balkanus, vargu ar tai būtų pakeitę Baltijos šalių ar Lenkijos likimą – Stalinas būtų dar labiau koncentravęs savo smūgį per mūsų šalis, galbūt dar pasinaudojęs proga užimti Skandinaviją.
Paradoksalu, bet tada Geležinė uždanga būtų ėjusi ne tarp Vakarų ir Rytų, o tarp Šiaurės ir Pietų Europos. Stalinas „apžaidė“ Ruzveltą ir invazija vyko taip, kaip buvo paranku jam. Vis dėlto, įsivaizduokime alternatyvią istoriją – 1960 m., liberali vakarietiška Rumunija ir komunistinė Norvegija, kurios pareigūnai važinėja į Maskvą „ant kilimėlio“. Skamba keistai, bet tai galėjo būti realybė.
D-Diena atvėrė naują etapą. Trečiojo Reicho likimas buvo nulemtas. Vokietijos konservatyvi karininkija, kuri nekentė bolševizmo ir bijojo, kad sovietams užėmus šalį įvyks katastrofa vylėsi, kad su anglosaksais pavyks susitarti. Greitai viskas sprendėsi liepos 20 d. sąmokslu. Lietuvoje, kaip ir daugelyje Vidurio Rytų Europos šalių, viltasi, kad gal ateina laikas, kai anglosaksai išvaduos Europą, taigi ir jai neabejotinai priklausančią Lietuvą.
Vokiečiai, lyg ir bandę liberalizuoti režimą, privilioti žmonių kovai, vėl sugrįžo prie senų metodų – Vietinė rinktinė buvo išvaikyta, išžudyti getuose išlikusieji žydai. Atsirado manančių, kad Lietuvos išlikimas priklausys nuo Lenkijos – juk šią, kaip ir po Pirmojo pasaulinio karo, anglosaksai tikrai skubės atkurti. Tarp tokių buvo ir Vasario 16-osios akto signataras Jurgis Šaulys. Tiesa, jam iki pat mirties prieštaravo ilgametis bičiulis Antanas Smetona. Jis manė, kad tokia Lenkija valdys ne tik Vilnių, bet ir Rytprūsius, kartu ir Klaipėdą, o Lietuva teliks jai vasalinė valstybė. Smetona žuvo gaisre ir nepamatė, kas nutiko iš tiesų.
Tarp bandžiusių pasinaudoti šia situacija ir perkalbėti vokiečius buvo ir buvęs Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje Kazys Škirpa, pirmasis Lietuvos kariuomenės savanoris. Po Smetonos mirties jis užėjo į Berlyno užsienio reikalų ministeriją, teigdamas, kad Vokietija privalo pripažinti Lietuvos nepriklausomybę, tada Lietuva paruoš 200 000 karių, kurie stos į kovą prieš Raudonąją armiją.
Šis planas skamba utopiškai, bet prisiminkime, kad po 1941 m. represijų, bolševikų baimė buvo milžiniška. Latviai surinko 150 000 karių į SS divizijas, estai 90 000. Škirpa gi kategoriškai nepritarė stojimui į tokius dalinius, prieštaravo net generolo Povilo Plechavičiaus kompromisui – Vietinei rinktinei. Jo nuostata buvo kategoriška – nepriklausomybė arba jokios karinės pagalbos.
Vis dėlto vokiečiams išvaikius Vietinę rinktinę Škirpa nuėjo į užsienio reikalų ministeriją protestuoti. Tai padarė birželio 7 d. Tik pamatęs šiuos dokumentus Berlyne supratau, kodėl. Ką tik buvo atidarytas Antrasis frontas, įvyko D-Diena. Ne veltui jis vokiečiams pasakė, kad represijos skatina „anglofilines“ tendencijas Lietuvoje, ir dar priminė, kad jiems reikia susimąstyti, nes … „bolševikų grėsmė labai reali“.
Tai buvo paskutinis lašas. Po trijų dienų po šio pokalbio Škirpą aplankė Gestapo darbuotojas Volfas, kuris perdavė linkėjimų nuo Himlerio. Tiksliau pasakė, kad Škirpa suimamas, nes nesilaikė „diplomatui reikalingo politinio rezervuotumo“. Tiesa, taip vokiečiai apsigavo, nes savaip pripažino jį diplomatu. O juk Lietuvos jie nepripažino, laikė ją okupuota.
Nors Škirpa nebuvo įkalintas koncentracijos stovykloje, vis dėlto, jam laisvai veikti nebuvo leista. Nepadėjo raštai aukščiausiems pareigūnams, Vatikano nuncijaus ir svarbių Vermachto generolų užtarimas. Iškalbinga šiuo atveju buvo Vokietijos URM darbuotojo pažyma, kuri paaiškina, kaip vokiečiai priėjo prie D-Dienos ir vieną pagrindinių priežasčių kodėl karą pralaimėjo.
Gestapui susidomėjus, kuo Škirpa toks ypatingas, kad jį užstoja svarbūs Vermachto generolai, šis pareigūnas atsakė, kad Škirpa yra „didelis nacionalistas, kurio antibolševikinis nusistatymas nekelia abejonių“, tačiau jis nepritarė Vokietijos civiliniam valdymui Lietuvoje ir jam „lietuvių interesai visada bus svarbesni nei Vokietijos“.
Iki karo pabaigos jis liko įkalintas, ir, paradoksalu ar ne, bet jį išlaisvino JAV kariuomenės daliniai, todėl jis netrukus apsilankė pas pažįstamus Eisenhauerio štabe Paryžiuje, kuriems dar kadaise buvo pasakojęs apie būsimą Molotovo-Ribentropo paktą, o vėliau – Vokietijos invaziją į SSRS. Dar vienas ryšys su D-Diena. Bet apie tai, jei bus įdomu – kitą kartą.