Daug emocijų kylant ir ukrainiečiams drąsiai ginant savo laisvę dažnam kyla minčių, ką daryti. Kiekvienas stengiasi padėti, kaip mokėdamas, bet manau išties geriausia mėginti solidarumo parodyti darant tai, ką sugebi geriausio. Todėl šiandien vakarą norėtųsi paskirti pristatyti Lietuvos skaitytojui – Ukrainos istorijoje ryškiai pasižymėjusio ir toje šalyje gerbiamo žmogaus biografiją. Taip gal mentališkai būsime dar arčiau, nes pamatysime, kiek mūsų istorijos turėjo daug bendrumų – labiausiai jas vienija kartais sėkminga, kartais ne, bet visuomet aktyvi kova vardant savo šalių nepriklausomybės ir tautų išlikimo. Asmenybių pasirinkimas nemažas ir jei bus susidomėjimas, galima pristatyti ne vieną jų plačiau, bet pradėti panorau nuo kariškio, visgi vyksta karas ir šio žmogaus atminimas tikrai įkvepia ne vieną kovojantį. O ir priešiškos pusės propagandai jo palikimas, kad ir netiesiogiai užkliūva…
Jevhenas Konovalecas gimė 1891 m. Lvivo apylinkėse, Galicijoje. Tuo laiku, ši ukrainiečių gyvenama teritorija priklausė Habsburgų valdytai Austirjos-Vengrijos imperijai, kurioje sąlygos ukrainiečių tautiniam atgimimui, tiesa, buvo geresnės nei didžiosios tautos dalies, atsidūrusios Rusijos imperijos valdžioje. Jaunystėje mokęsis Lvivo gimnazijoje, vėliau jis studijavo teisę Lvivo universitete, kuriam austrų valdžia leido veikti. Reikia pastebėti, kad studentų dauguma buvo lenkų tautybės ir kalbėjo šia kalba, tad jau jaunas Jevhenas tapo vienas iš aktyvistų kovojusių, kad paskaitos būtų dėstomos ukrainietiškai. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą jis dar spėjo suburti studentų organizaciją ,,Savišvieta” , kuri rūpinosi ukrainiečių kalbos plėtra regione. Veikla panaši į nemažai jo bendraamžių Lietuvoje, vėliau tapusių karininkais.
Kario duonos privertė paragauti Pirmasis pasaulinis karas. Paimtas į Austrijos-Vengrijos kariuomenę kaip leitenantas greitai turėjo paragauti belaisvio dalios – be Vokietijos paramos Habsburgams nesisekė ir Konovalecas atsidūrė netoli Carycino Rusijoje, belaisvių stovykloje. Po 1917 m. vasario mėn. revoliucijos Jevhenas sutelkė tautiečius ir pasinaudojęs suirute pabėgo iš belaisvių stovyklos. Beje, palyginimui – tais metais daug Lietuvos karininkų ,,atsipalaidavo” nuo tarnybos Rusijos kariuomenėje, tarp jų ir tie, kurie vėliau asmeniškai daug bendraus su Konovalecu – pavyzdžiui skaitančiam mane tikrai girdėtas Kazys Škirpa. Netrukus Konovalecas suorganizavo garsų kovinį dalinį – Sičės šaulius. Jį sudarė 25 000 buvusių Austrijos-Vengrijos karių, ir šis dalinys tapo Ukrainos liaudies armijos užuomazga, kuriai vadovavo dar vienas ryškus veikėjas – Simonas Petliūra, pasiskelbęs net Ukrainos prezidentu. Konovalecas tuomet kovojo prieš į Ukrainą plūstančius Rusijos bolševikus, bei Antono Denikino baltagvardiečius, kurie visgi negalėjo susitarti su ukrainiečiais, bendrai kovai prieš bolševikus, nes buvo ištikimi imperinei tradicijai ir nematė Ukrainos kaip atskiros valstybės. Laikinai Petliūra kartu Juzefo Pilsudskio vadovautomis Lenkijos pajėgomis išstūmė bolševikus iš Kijevo, tačiau po Sovietų ir Lenkijos taikos sutarties, Petliūrai pasitraukus iš šalies, Konovalecas įkurė ,,Ukrainiečių karinę organizaciją”. Ją kūrė pagal Pilsudskio Pirmojo pasaulinio karo metų modelį, bet šįkart ji jau buvo nukreipta pagrinde prieš pačius lenkus, kurie valdė vakarinę Ukrainos dalį, taigi ir Konovaleco gimtąją Galiciją. Šiuo 1920 – 1922 m. laikotarpiu sustiprėjo organizacijos kontaktai su jauna Lietuvos Respublika, nes Liucjano Želigovskio Lenkijos dlainių įvykdytos Vilniaus okupacijos akivaizdoje lietuviai ir ukrainiečiai tapo natūraliais sąjungininkais. Įtampa Vakarų Ukrainoje tiek sustiprėjo, kad Konovaleco kariai 1921 m. organizavo nesėkmingą pasikėsinimą į Pilsudskį, dėl ko lenkai pradėjo represijas prieš organizaciją. Konovalecui teko bėgti iš šalies, nors organizacija tebeveikė pogrindyje. 1922 m. atsidūręs Berlyne jis suartėjo su Vokietijos karine žvalgyba., bet toliau plėtojo ryšius ir su Lietuva, bei Čekoslovakija.
1929 m. Konovalecas sujungė pogrindyje Lenkijos valdomų ukrainiečių žemių susibūrusias ir kitose šalyse veikusias ukrainiečių organizacijas į garsiausią jų – OUN arba Ukrainiečių nacionalistų organizaciją, kurios vadovu buvo išrinktas. Tuomet ir sustiprėjo organizacijos ryšiai su Lietuva. 1928 – 1934 m. pagirndinis OUN leidinys ,,Surma” ėjo būtent Kaune, o pats Konovalecas gyveno Šveicarijoje, Ženevoje ir pristatinėjo lietuvišku pasu, kaip Lietuvos spaudos darbuotojas. Jis suartėjo su Vokietijoje karo atašė dirbančiu Škirpa ir pastarąjį supažindino su daugybe Abvero darbuotojų ir įtakingų Vokietijos karininkų. Be abejo, už šios vietos kabinasi, Rusijos ir net tik jos propaganda. OUN rašiniuose pasitaikydavo ir radikalių nacionalistinių pasisakymų, o Antrojo pasaulinio akivaizdoje ir antisemitinių minčių, kaip po SSRS Vakarų Ukrainoje vykdyto teroro, atrodė, kad vienintelė išeitis – organizaciją į Trečiajį reichą. Tačiau, reikia žiūrėti istoriškai ir su nešvariu vandeniu neišpilti kūdikio – pagrindinis OUN tikslas buvo nepriklausoma Ukrainos valstybė ir ukrainiečių tautos vienybė bei klestėjimas. Dalykai, dėl kurių kovoja milijonai ukrainiečių dabar, o juos palaiko geros valios žmonės tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų. Įdomu pastebėti, kad po SSRS Ukrainoje įvykdyto genocido – Holodomoro, OUN sustiprino veiklą SSRS okupuotoje Ukrainos dalyje – siuntė ten savo pogrindžio atstovus ir taip sukėlė sovietų pyktį. Be abejo, tai domino Vokietijos Abverą ir net Japonijos atstovus, kurie taip turėjo didelę įtampą su SSRS, tačiau Lietuva vengė savo veiksmais erzinti SSRS , mat pastaroji mėgo pabrėžti draugiškumą Lietuvai Vilniaus klausimu prieš Lenkiją, o nuo 1934 m. ir prieš kylančią Vokietiją. Gal todėl ,,Surma” nustojo eiti Kaune ir Lietuva stengėsi remti daugiau antilenkiškas OUN iniciatyvas. Po Lenkijos vidaus reikalų ministro nužudymo 1934 m., kurį įvykdė būsimas Konovaleco darbų tęsėjas Stepanas Bandera, pastarąjį teisdama Lenkijos vadovybė nuolat prikaišiojo esą už OUN nugaros stovinti ,,neturtinga, bet pikta” Lietuvos valstybė.
OUN branduoliui plečiant savo veiklą į rytinę Ukrainos dalį, Konovalecas sulaukė asmeninio SSRS diktatoriaus Josifo Stalino dėmesio. NKVD užsienio žvalgybos darbuotujui Pavelui Sudoplatovui, kilusiam iš Ukrainos buvo patikėta užduotis įsiskverbti į OUN gretas ir atkerštyti už SSRS konsulo nužudymą Lvive. Tiesa, pats nužudymas, 1934 m. buvo įvykdytas OUN, kaip keršto akcija už masinį ukrainiečių marinimą badu. Nepaisant to, jei tikėti Sudaplatovu, pats Stalinas įsakęs, jam nužudyti Konovalecą ir dar padaryti taip, kad ,,banditai” po to pradėtų peštis tarpusavyje. Išties, nuo 1935 m. infiltravęsis į organizacijos gretas Sudoplatovas priartėjo prie konspiracija pasižymėjusio ukrainiečių vado tik po 3 metų ir Roterdame, Nyderlanduose, surado šio atsargaus kario Achilo kulną – perdavė jam šokolado dėžutę su įmontuotu sprogmeniu. Lietuvos konsulas Nyderlanduose buvo vienintelis drįses dalyvauti laidotuvėse, o Lietuvos pasiuntinybė Italijoje pasirūpino, kad galėtų atvykti Konovaleco šeima. Taigi ir tais laikais, Lietuvos palaikymas buvo jaučiamas ir tada, nors Konovalecas kaip įtakinga figūra, bendravo su daugelio užsienio valstybių žvalgybomis, ne tik Vokietijos, bet ir Didžiosios Britanijos. Nyderlandų policija tirdama įvykį, pirmiausiai jį palaikė lietuviu Juzefu Navaku, esą Nyderlanduose dirbusiu verslininku. Taip rodė, jo pasas, kurį išdavė mūsų saugumo tarnybos…
Žudikas, sumėtė pėdas, ir prisijungė prie sovietų diversantų Ispanijos pilietinio karo frontuose, o po Antrojo pasaulinio karo vadovavo diversijoms prieš OUN pasėkėjus, Vakarų Ukrainoje organizavusius plataus mąsto partizaninį karą – visai panašiai kaip pas mus. Būtent šių kovotojų atmintyje Konovalecas užėmė didelę vietą, reikšmingas jis ir dabartinėje Ukrainoje, kur yra pakankamai gerbiama asmenybė – vienas pagrindinių ir ryškiausių žmonių, kovojusių už Ukrainos valstybingumą tarpukario laikotarpiu. Laikotarpiu, kurio turėjimą ir galimybę formuotis nepriklausomai valstybei, ne vienas ukrainietis su baltu pavydu konstantavo man asmeniškai ekskursijų Kaune metu, rodant mūsų Laikinosios sostinės epochos paveldą. Konovaleco vardu pavadinamos gatvės, jis atsidūręs ant dviejų grivinų proginės monetos, pasirodžiusios pernai, skirtos kovotojo 130-mečiui. Jo atminimas tikrai svarbus ir įkvepia ne vieną, kovojantį dėl Ukrainos valstybingumo ir ukrainiečių tautos išlikimo ir dabar.