Prieš keletą dienų žiniasklaida pranešė džiugią naujieną – į kovą prieš šešėlinį verslą įsitraukia ir visuomenė.
Kaip skelbia alfa.lt portalas, praėjusią savaitę startavo viešosios įstaigos „Lietuva be šešėlio“ interneto tinklalapis Beseselio.lt, kurį jau pirmąją dieną aplankė 20 tūkst. unikalių vartotojų, kad Lietuvos žemėlapyje pažymėtų, kur prekiaujama nelegaliomis cigaretėmis, alkoholiu ir degalais.
Kaip prisipažino direktorius Kęstutis Kupšys, tokia projekto sėkmė ir džiugina, ir liūdina. „Aktyvumas parodė, kad mes darome tikrai reikalingą darbą visuomenei. Asmeniškai ir džiaugiuosi, ir esu sukrėstas, ir nusivylęs. Tokio Lietuvos pajuodavimo tikrai nesinori…“
Kaip praneša alfa.lt, iš viso žemėlapyje užfiksuotos 563 alkoholio, 834 tabako, 362 degalų nelegalios prekybos vietos, daugiausiai – Vilniaus (180), Kauno (130), Klaipėdos (63), Šiaulių (47) ir Jurbarko (41) rajonuose.
Kaip teigia projekto iniciatoriai, 60 proc. visuomenės pateisina šešėlinę prekybą, tačiau retas kuris susimąsto, kad kasmet dėl nelegalių prekių rinkos kiekvienas Lietuvos mokytojas praranda apie 28 tūkst. litų, o kiekvienas pensininkas – apie 3 tūkst. litų.
Įdomu, kaip tokį visuomenės aktyvumą įvertins teisėsaugos pareigūnai: gal ir jie ryšis trauktis iš šešėlio?
O kol kas supažindiname su Dočio liudijimu iš vienos kelionės po šešėliuotą Lietuvą.
Vienas Dočio kelionės įspūdis ir įžvalga
Liudvikas Jakimavičius | Alfa.lt
Važiuoju automobiliu per patį vidurį Lietuvos, agurkų kraštą. Grožis nenusakomas. Laukai kaip delnas, rugiai tuoj mūru žels, šiltnamių gausybė – vos ne kaip Ispanijos Pietuose aplink Almeriją, kur pluša daržovių skynėjai lietuviai. Taip smagu, kad užsimaniau užsirūkyti, kai pagalvojau, kad viso šio gėrio nebeliks, kai Viktorą šešeriems metams uždarys į tamsiąją. Nebekvepės Kėdainių kraštas šviežiais agurkais ir rūkyta dešra, sueižės asfaltas, išsibėgios į užsienius agurkų skynėjai ir virs šis Dievo dosnusis delnas dykromis, kokios plyti nuo Vilniaus iki pat Visagino. Negerai bus Lietuvai, jei praras šešeriems metams savo didžiojo aruodo ir mėsinės valdytoją, netaps jis ir Tolstojum, bet niekas valdžios Olimpe apie tai rimtai nesusimąsto. Dar labiau norisi suplėšti cigaretės dūmą, kad ramėliau būtų vairuoti. Sustoju prie vienos pakelės gyvenvietės parduotuvės nusipirkti cigarečių.
(Vienas prieš vieną). Pardavėja iš pradžių įtariai nužvelgia nematytą pirkėją, dešinę ranką kiša po prekystaliu, kur tikriausiai laiko pistoletą. Apžvelgiu krautuvėlės lentynas – nėra cigarečių lentynos.
Klausiu: „Ar turite cigarečių?“
Atsako: „Neturime“.
Teiraujuosi: „ Nesupratau, kaip tai gali būti, kad alkoholio turite, o cigarečių – ne? Gal šiame pakelės kaime niekas nerūko?
Pardavėja skalsiai ima atvirauti, kad prekiauti cigaretėmis jai neapsimoka, nėra biznio, o kaimas rūko – net vaikai.
Klausiu: „ Tai ką jie rūko, jei vienintelė kaimo parduotuvė neprekiauja cigaretėmis?“
Pardavėja kaip kokia indėnė atsako klausimu į klausimą: „Gal jūs iš mėnulio nukritot? Jei nieko kito nenorit pirkti, nekvaršinkit mums galvos.“
„Tiek to, – sakau. – Supratau ir atleiskit.“
Važiuoju toliau ir svarstau. Na taip, pasodins Viktorą, kam Lietuvoje nuo to bus geriau. Mokesčių mokėtojai turės jį dykaduoniaujantį išlaikyti Lukiškėse. Nors šis lyderis ir nėra intelekto bokštas, bet vis dėlto turėjo sugebėjimų kurti pridedamąją vertę savo verslais ir mokesčiais pildyti mūsų valstybės kiaurą biudžetą. Bet kita vertus, jei teismas nuspręs neskundžiamai, į Kėdainius atriedės antstolė Vaicekauskienė su 240 pavaldžių policininkų, išdaužys langus, įsilauš į Viktoro dvarą, užmes Viktorui psichotropinę kaldrelę ant galvos, ir advokatas Černiauskas, užlaužęs jo kojas, išneš „kniazių“ iš dvaro į baltą autobusiuką, prieš tai uždėjęs antrankius. Vidurkely į Lukiškes dar paklaus, ar tasai nenori nusisisinti į krūmus.
Na, kaip čia liūdnai besvarstytume, vis dėlto Viktoras neturėtų prarasti vilties. Net Aukščiausiojo Teismo sprendimai, nors ir neskundžiami, bet yra ne galutiniai, ką parodė Neringos botelių istorija. Visados lieka galimybė su Vyriausybe susitarti gražiuoju. Tad ir šiuo atveju viskas priklausys nuo valstybės tarnautojų sveiko proto ir „garbingų“ derybų. Nugriauti botelį, suniekinti žmogaus gyvenimą ir karjerą yra juokų darbas, o civilizuotai susitarti gražiuoju yra tik nulių klausimas ir klausimas skaitmens, kuris prieš tuos nulius stovi.