Brexitas, rinkimų Italijoje rezultatai ir šurmuliuojanti Vidurio Europa nėra joks atsitiktinumas ar kažkokių iš niekur atsiradusių „populistų maištas“, neva Putino suorganizuotas. Tokie primityvūs aiškinimai ir yra tikrasis populizmas ir pigi propaganda, siekiant pateisinti nevykusį neatsakingų ir nerinktų ES biurokratų projektą.
Kas niekam tikrai nepriimtina, kad ši elitu apsiskelbusi klasė kuo toliau, tuo labiau ima kvestionuoti ir tyčiotis iš demokratijos pamatinių principų. Niekina ir varžo tiesiogines, pamatines piliečių teises ir laisves (žodžio, tikėjimo, laisvo tautų apsisprendimo, susirinkimų etc.), vietoj jų brukdama represinius simuliakrus: kreivos teisės viršenybę, toleranciją seksualinėms perversijoms, poltkorektiškumo diktatūrą ir nesibaigiančias patyčias iš tradicinių, per tūkstantmečius susiformavusių kultūrinių vertybių.
Nepraradę sveiko proto žmonės labai šnairai žiūri į tokią lėkštą ES diegiamą filosofiją. Tyliai nuryja patys sau teisindamiesi: „Nesąmonės, savaime praeis kaip sloga, kosulys ar troleibuse pasigautas virusas“.
Bet kai su tuo virusu tautos, valstybės sumano rimtai pakovoti, pasirodo, kad jis ne toks jau ir nekaltas. Biurokratų veiduose šypsenos dingsta, išsitraukiami ilgai slėpti vėzdai su grasinimais neleisti, bausti, blokuoti.
Panašias patirtis turime atminty iš SSSR agonijos laikų. Beveik identiškas. Juk ne veltui M. Gorbačiovas yra pirmasis slaptasis ES patarėjas ir strategas, tik šįkart jis nebepataria J. K. Junckerui „Glasnostj“, kuri sugriovė imperiją, o pataria neįgyvendintas savo neokomunistinės programos dalis – „Novoje myšlenije“ (naująjį mąstymą) ir „Uskorenije“ (procesų greitinimą), kol niekas nesusigaudė.
Šia tema – labai vykęs straipsnis apie procesus, kurių nesvarsto nei mūsų didžioji žiniasklaida, nei politinis elitas su armija politologų.
Kas skaito angliškai (žr. ČIA), turėsite didelį atpažinimo malonumą.