Supažindiname su publicisto ir žurnalisto Vidmanto Valiušaičio veidaknygės įrašu, kuriuo jis palydi „Kauno dienos“ rašinį „Kur NKVD sušaudė ir užkasė mūsų ministrus?“. Žurnalistės Virginija Skučaitė ir Violeta Juodelienė savo publikacijoje ne tik pristato trijų istorikų Mindaugo Tamošaičio, Algio Bitauto ir Artūro Svarausko parengtą ir šiomis dienomis Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro išleistą solidžios apimties „Lietuvos Respublikos 1918–1940 m. vyriausybių ministrų biografinį žodyną“, bet ir apžvelgia, ką pavyko sužinoti apie Raudonojo teroro aukų egzekucijas: nuosprendžio priėmimo ir jo įvykdymo datas, kūnų užkasimo vietas ir pan.
„Dauguma Maskvoje ir jos apylinkėse 1918–1953 m. sušaudytų ir nustatytų asmenų – rusai (8 859 asmenys), 2 338 žydai, 1 464 latviai, o iš viso – 57 tautybių asmenys, tarp kurių yra šveicarų, japonų, afganų, italų ir kt. Dokumentais nustatytų asmenų iš Lietuvos ir Estijos sušaudyta mažiau nei latvių. […]
Vien 1941 m. liepos 27, 28 ir 30 d. pagal anuomečio SSRS Aukščiausiojo Teismo Karinės kolegijos pirmininko Vasilijaus Ulricho pasirašytą įsakymą vykdyti mirties nuosprendį buvo sušaudyta 513 asmenų. Tarp jų buvo ir trys Lietuvos ministrai: vidaus reikalų – K.Skučas bei J.Čaplikas, teisingumo – A.Tamošaitis. Apie pastarojo mirties aplinkybes, regis, iki šiol Lietuvoje žinota mažiausiai.
A.Tamošaitis – vienas Lietuvos Respublikos teisės sistemos vienas kūrėjų, paskutinis nepriklausomos Lietuvos teisingumo ministras, 1940 m. birželio 14–15 d. paskutiniame posėdyje prezidentūroje ragino pareikšti protestą dėl SSRS ultimatumo. 1940 m. liepos 11 d. sovietų okupacinės valdžios suimtas, kalintas Kaune.“
Yra puiku, kad tvarkomos ir įamžinamos žydų žūties vietos, įprasminamas jų atminimas. Tuo pat metu būtina suskaičiuoti ir sudaryti tikslius nuo 1940 m. birželio 15 d. iki 1941 m. birželio 22 d. Raudonojo teroro aukų sąrašus, jų atminimą taip pat atitinkamai įamžinti. Pamatysime, kad ten irgi ne vien lietuviai.
Šiandien derėtų ne svaidytis „mūsiškiais“, bet giliau apmąstyti šviesaus atminimo Izraelio politologo Barry Rubino įžvalgą: „Mes turime pradėti dialogą, kuriame būtų gerbiama jų istorinė patirtis, esanti sykiu ir daugelio žydų patirtis. Mes galime būti draugais, galime tapti solidarūs, remdamiesi mums bendra antitotalitarine patirtimi.“
Šitas straipsnis („Kauno dienos“ publikaciją skaityti ČIA) tam duoda apsčiai medžiagos.
Ačiū Mindaugui Tamošaičiui, Algiui Bitautui, Artūrui Svarauskui už vertingą veikalą.