Perskaičiau knygų mugėje įsigytus A.Smetonos apsaugos vado Albino Čiuoderio Kolumbijoje parašytus prisiminimus „Prezidento žvalgas: du gyvenimai“.
Patiko. Gera knyga. Labiausiai kas krenta į akis – ne tiek, ką jis raśo, bet – kaip. Ką jis pastebi, kas jam atrodo svarbu, kas jį jaudina, kokius jasumus jis parodo, kaip kalba apie kitus žmones? Net savo priešus, kurie jam linkėjo mirties ir stengėsi pražudyti. Ir tai daro įspūdį, kai lygini su žodynu, akiračiu, požiūriu į žmogų ČK-GPU-NKVD-KGB struktūrose susiformavusių saugumiečių.
Pavyzdžiui, detalė – tiltas per Nemuną Alytuje. Ne kartą per jį važiavau, bet niekad nepagalvojau taip, kaip A. Čiuoderis: „Alytaus, Nemuno, tiltas jungia miestą, išstatytą abiejose Nemuno pusėse. Jungia Vilniaus pusę su Suvalkija. Seniau jungė Vilniaus guberniją su Suvalkų. Tiltas net įstatymus išskyrė: Suvalkų pusėje veikė Napoleono kodeksas, o Vilniaus – rusų imperijos įstatymai. Suvalkija valdėsi autonomiškai, kaipo lenkų karalystės dalis, o Vilniaus pusė buvo inkorporuota rusų imperijai. O žmonės „“ gyventojai ir vienoj, ir antroj pusėj vis tie patys lietuviai – dzūkeliai.“
Arba štai „Božegraika“ – toks tarpukario Kauno restoranėlis A.Mickevičiaus g. ir Laisvės al. kampe, G. Binkio žodžiais, „trečios klasės“, į kurį rinkdavosi poetai, latrai, šnipai ir panaši publika: „Kas nepažįsta tą „Božegraiką“. Tai visų latrų užėjimo kampelis. Ten aptariami visokie paškudni reikalai. Ten ateina ir pinigingas, ir vargšas; ir direktorius, ir raštininkėlis, ir pagaliau toksai, kuris litą gaudo gatvėje. Iš namų išeina be cento, o vakare – jau keletą litų kišenėje […] snaudžia prie staliuko. O moterų – nė vienos! Petras Vitulskis, kaip nustatyta, visuomet prie bufeto traukia užsieninį su prokuroru Krygeriu. Juodu vienas kitą tuomet dar, manau, nepažinojo, kad pirmas komunistas ir po metų bus čekistas, Sniečkaus dešinioji; kitas – repatrijuos, bėgs nuo Vitulskio į Vokietiją.“
Jaudinančiai rašo apie paskutinį Valstybės saugumo departamento direktorių Augustiną Povilaitį: „Kaip Statkus, taip Povilaitis, taip vidaus r[eikalų] ministeris Skučas (generolas), ilgametis mūsų atstovas (karo) Maskvoje, liko mūsų tautos pirmomis aukomis, įmestomis raudoniesiems į nasrus. Paskutiniai du mūsų pačių valdžios, įsakymu pulk. Giedraičio (tuomet vidaus ministerio), buvo suimti ir atiduoti Pozdniakovui. Kokia nesąmonė įvyko tautoje! Kas gali pateisinti šitokį poelgį?! Pati tamsiausia, laukinė tauta iš mūsų šaipytųsi… Mes likome be garbės jausmo, bet tautinių ambicijų, be žmogiškumo pojūčių… Mes nusipelnėme ištrėmimų. Mes nustojome teisės būti nepriklausomais…“
Vasaromis A. Čiuoderiui tekdavo pareiga eiti tarnybą A.Smetonos ūkyje prie Lėno ežero, Ukmergės apskrityje, prezidentui atostogaujant. Pasakoja apie pokalbius su prezidentiene: „Vakarais sėdžiame prie degančios krosnies su ponia Smetoniene. Prezidentas išvykęs tarnybai į Kauną. Kai kokių diplomatų priėmimas. Ponia man pasakoja praeities laikus. Senesnius. Apie savo tėviškę ir šeimą, ir kt. Įklydus į mūsų krašto politiką, ji daug skundžiasi. Skundžiasi dėl netikusių ministerių, dėl valdininkų palaidumo girtavime, dėl tautininkų nesutarimų, dėl nesąžiningumų, pagaliau dėl užsienių r[eikalų] ministerio, kurio negali Prezidentas rasti, kad Klimas nesutinka paimti tą postą, o būtų padorus žmogus ir t.t. Pagaliau sako – jos žodžiais – vargšė mūsų Lietuva. Ji stovi ant ledo. Ji stovi tol, kol ją kuris kaimynas nepraris. Jos niekas neužstos. Niekam mes nesam reikalingi.“
Tą pesimistišką kalbą girdint, man buvo truputį keista. Keista, kodėl ji taip galvoja šiandien, kada jokis pavojus Lietuvai negresia. Kada mus rusas užstotų prieš vokietį, vokietis prieš rusą ar lenką. Kada vienas kitam negali leisti praryti ramiai gyventį kaimyną, vien dėl pasaulinės polikos, dėl prestižo pasaulio politikos planuose.
Atsiminiau jos žodžius tuomet, kada ją pamačiau „Russische Hof“ Eitkūnuose“ (Viešbutis, kuriame naktį iš 1940 m. birželio 15-osios į 16-ąją praleido iš Lietuvos pasitraukusi prezidento šeima – V. V.)
Ir paskutinė citata. Jau vokiečių okupacijos metais A. Čiuoderis važiuoja į gimtąji Sasnavos kaimą, Marijampolės apskrityje, aplankyti artimųjų. Keliauja su Kauno apliacinių teismo rūmų pirminimu. Teiraujasi jo nuomonės apie Lietuvos likimą, kas laimės karą, kas laukia Lietuvos. Teisėjas atsako: „Atsiminkite mano žodį, kad tokios Lietuvos, kokia ji buvo, daugiau niekad nebeturėsime. Tokios nebeturėsime nei prie bet kurios politinės pasaulio santvarkos. Jei ir norėtume, didžiosios valstybės mums to neleis.“
Nuo savęs A. Čiuoderis priduria: „Šiandien jau žinome, kas laimėjo karą ir ką turi Lietuva.“