Skaitome Vyriausybės programą. Krescencijus Stoškus: entuziazmas, galimybės ir valingos utopijos

Pamatinės nuostatos. Labai nemalonu šiandien kritiškai kalbėti apie Vyriausybę, ant kurios pečių gula didžiulė atsakomybė už pandemijos suvaldymą. Bet mūsų pastabos nė kiek neprieštarauja tam tikslui, kuris vadinamas Lietuvos gerove. Visi, kas tik netingi, dabar kalba apie naujos Vyriausybės programą. Ir ne be pagrindo. Vyriausybė jauna, suformuota naujoviškai. O laikas sunkus, reikalaujantis išmanymo. Visiems rūpi pamatai, ant kurių ši valdžia statoma. Bet dažnai atrodo, kad nedaug kas yra ją atidžiai perskaitę. Šiaip ar taip, bet šiuolaikiniam skubančiam žmogui 124 psl. tekstas yra aiškiai per ilgas. Nemanau, kad tai padaryta sąmoningai. Bet kad jis perdėtai žodingas – tai tiesa. Kad pats tuo nenusidėčiau, čia aptarsiu vien tik pamatines nuostatas, ant kurių laikosi visa programa.

Pažadai. O ji gana iškalbinga. Daug kas šią programą vadina Ingridos Šimonytės programa. O man susidaro įspūdis, kad ją rašė ne visai vienodų pažiūrų, o gal ir savo apibrėžtų įsitikinimų neturintys žmonės. Programa gana publicistiška. Joje entuziazmo ir gerų norų labai daug. Iki šiol dar neteko skaityti tokios politikų programos, kurioje būtų tiek daug pažadų atsiverti visuomenei, nepaliaujamai su ja diskutuoti, derinti įvairių jos grupių interesus, nepalikti be valdžios dėmesio nė vieno žmogaus. O pasiryžimas imtis atsakomybės tiesiog fantastinis. Nė kiek ne mažiau fantastiniai ir įsipareigojimai. Bet politikoje stebuklų nebūna. Ir vien tai jau kelia įtarimą.

Tekstas. Skaitant pagrindines vyriausybės nuostatas, pažadų ir įsipareigojimų solidumą sumenkina ne tik utopiniai uždaviniai, bet ir nerūpestingas, neatsakingas teksto parengimas: minčių prieštaravimai, menkai motyvuoti teiginiai, nuolatinis tų pačių postulatų kartojimas, perpasakojimai, tokios dviprasmybės bei alogiškumai kaip antai „vystyti verslo plėtrą“, „rasti sprendimus pasaulinėms tendencijoms“, „efektyvus mobilumas“, „visuotinė pandemija“, nesunormintas terminų vartojimas (pvz., skaitmeninimas“ ir „skaitmenizavimas“), korektūros klaidos ir panašūs dalykai. Nemanau, kad mūsų naujoji vyriausybė negalėjo surasti vieno kvalifikuoto redaktoriaus, kuris ne tik būtų perskaitęs tekstą ištisai, suvienodinęs stilių, išbraukęs įkyriai pasikartojančias vietas, bet ir atkreipęs dėmesį į loginius prieštaravimus bei nemotyvuotus teiginius. Pirmiausia tai sujaukia ir užtamsina reiškiamas mintis. O tai savo ruožtu verčia kartoti jau parašytas mintis. Be to, šitoks tekstas rodo nepagarbą ne tik programos valstybinei paskirčiai, bet ir skaitytojui, kuriam politikai neturėtų būti abejingi.

Blogai yra gerai. Programa parengta sunkiu laiku, todėl galima suprasti, kodėl stengiamasi padrąsinti visuomenę, įkvėpti jai optimizmo. Bet vargu ar tai įmanoma padaryti teigimu, kad blogai yra gerai. Bet tegul kalba patys autoriai: „Visuotinė pandemija [autoriai, matyt, nėra išsiaiškinę, kad πανδήμος ir yra visuotinis], klimato kaita, globalizacija, gyventojų senėjimas ir technologinė raida […] ne tik stiprina nesaugumą ir nerimą dėl ateities, bet ir kuria tarpusavio bendrumo jausmą, stiprėjantį žmonių pasitikėjimą vieni kitais ir savo valstybe, teikia geresnės ateities viltį.“ Tai panašu į sofizmą, kuris vyresnės kartos žmonėms pernelyg primena šūkius iš anų laikų, kai šachtose įkalinti, badaujantys ir „kolchozuose“ užuiti žmonės buvo agituojami galvoti ne apie „laikinus sunkumus“, bet džiaugtis žengimu į šviesią žmonijos ateitį.

Naujas pažangos lapas. Šios nuostatos sofistinis optimizmas pratęsiamas ir konkretizuojamas 4-toje pastraipoje. Čia pateikiamas dar ciniškesnis ir labiau literatūrinę fantaziją primenantis „komentaras“: „Vyraujantis neapibrėžtumas (kai nežinome, kaip ilgai, kokia imtimi virusas veiks ir kokia bus jo galutinė įtaka) sukuria prielaidas naujai pažvelgti į iki šiol nueitą mūsų šalies raidos kelią ir, remiantis žiniomis, prognozėmis, duomenimis, atversti naują pažangos lapą.“ Atseit mums virusas „sukuria prielaidas“, kad naujai pažvelgtume į savo istoriją. Ir tai rašoma šiandien, kai be naujosios vyriausybės įsikišimo visa Lietuva yra pilna neapibrėžtumą patiriančių ir į neviltį varančių fantazuotojų. Gal užtektų pasišaipyti, baigti šį rašinį ir eiti prie savo darbų, jeigu turėtume reikalą ne su mūsų valstybės valdymo dokumentu…

„Nežinoma ir neištirta“. Bet šiek tiek toliau prabunda realizmas: „[K]ol kas dar nežinoma ir neištirta ilgalaikė pandemijos įtaka žmonių sveikatai. COVID-19 jau sudavė beprecedentį smūgį pasaulio ūkio raidai, tačiau atsinaujinanti pandemijos banga dar neleidžia prognozuoti galimų pasekmių viso pasaulio ir atskirų valstybių ekonomikoms.“ Įsiminkime tą vietą: „neleidžia prognozuoti galimų pasekmių“. Tik kaip tą prabudusį realizmą suderinti su pažadu „atversti naują pažangos lapą“? Kaip tuos postulatus suderinti su sveiku protu? Ir ko galima tikėtis iš politikos, kuri remiasi tuo iracionaliu „neapibrėžtumu“?

Viskas galima. Nepaisant to pripažinto realybės ir proto neapibrėžtumo, 5-je pastraipoje prabyla gryna valia: „Išskyrėme svarbiausius mūsų šalies pažangos prioritetus, kurie padės pasiekti esminį lūžį, sustiprins mūsų šalį ir jos žmones, padarys mus atsparesnius įvairioms galimoms grėsmėms, nesvarbu, tai būtų sveikatos krizė, klimato kaita ar kitos neapibrėžtos įtakos.“ Nuostabu! Viskas galima. Pasirodo, protas pagąsdino, o valia sprendžia visai nepriklausomai nuo realybės. Tarytum voliuntaristas Nyčė iš 19 a. nelauktai būtų atskubėjęs į talką. Taip ir knieti surikti: „Tegyvuoja jaunoji vyriausybė“.

Politinės kultūros branda. Dar antroje programos pastraipoje buvo parašyta: „Mūsų visų išsvajota ir kurta valstybė sulaukė brandos.“ Būtų įdomu paskaityti, kuo ta branda pasireiškia. Gal turima galvoje ekonomika? Turbūt ne, nes 6-oje pastraipoje sakoma: „Mes įsipareigojame pasiekti esminį ekonominį proveržį.“ O gal politikoje? Irgi ne, kadangi keliamas uždavinys: „Atėjo metas, kai brandi turi būti ir mūsų politinė kultūra, priimami brandūs sprendimai.“ Tai kas gi yra toji valstybės branda, jeigu joje dar nėra nei deramo ekonomikos lygio, nei politinės kultūros, nei brandžių sprendimų? Toliau vėl paleidžiama standartinių pažadų serija: „įsipareigojame kurti sąlygas, kurios padės žmonėms sėkmingai realizuoti savo gebėjimus ir patirtis“, „įsipareigojame kurti gyventojams patogią, prieinamą ir kokybišką, visoje šalyje paslaugas teikiančią, krizėms atsparią [?] sveikatos priežiūros sistemą“, „įsipareigojame pasiekti esminį ekonominį proveržį“, „sukursime draugišką aplinką palankią steigti naujas darbo vietas“, „laikysimės gamtą tausojančios politikos principų“, „įsipareigojame mažinti kultūrinę atskirtį tarp miestų ir regionų“ ir t.t. Bet kai tik prieinama prie konkrečių dalykų, pvz., realios savivaldos atkūrimo, patosas išblėsta: „Savivaldai suteiksime daugiau galių“.

„Bendri Vyriausybės veikimo principai“. Iki šiol jokiai Vyriausybei nepavyko priimti valstybės tarnautojų etikos kodekso, kuris daugiau ar mažiau veikia beveik visame civilizuotame pasaulyje. Jau vien iš tokio kodekso būtų galima spręsti, kiek valstybė deda pastangų, kad padėtų pamatus šalies politinei kultūrai. Ką reiškia sąmoningas etikos kodeksų ir jų apibrėžiamų etikos normų ignoravimas, atviriausiai savo elgesiu pademonstravo valstiečių ir žaliųjų partijos premjeras. Nors šios programos sudarytojai prabyla apie atėjusį metą politinės kultūros brandai, tačiau apie etikos kodeksą nieko neprasitaria. Lyg nieko nebūtų apie jį girdėję. Matyt, jiems atrodo, kad visai pakaks įtaigių Premjerės pažadų ir programoje paskelbtų dešimties „bendrų Vyriausybės veikimo principų“. Bet yra du bet. Pirma, tie principai taikomi tik Vyriausybei. Antra, ar tie principai yra pakankamai apibrėžti, kad užtikrintų politinės kultūros „brandumą“?

Ch. L. Borcheso kinų enciklopedija. Valstybės politinė kultūra daugiausia priklauso nuo keturių dalykų: politikų intelektinio pajėgumo (gabumų, išsilavinimo, profesionalumo), teisinių principų tvirtumo (įstatymų teisingumo, įstatymų laikymosi, teisingų teismų sprendimų), moralinių principų brandumo (empatijos, savitvardos, sąžiningumo, padorumo) ir įpročių gerbti kiekvieną žmogų (etiketo). Tačiau programos autoriai, vos tik pažadėję politinės kultūros brandą, čia pat ją užmiršta. Jų programiniai principai labai abstraktūs, techniški ir pragmatiški. Su esminiais kultūros dalykais jie beveik nesusisieja. Parengtas principų sąrašas gerokai primena Ch. L. Borcheso ir M. Fuko pagarsintą „kinų enciklopediją“, kurioje gyvūnų klasifikacija taip atrodo: imperatoriaus gyvuliai, balzamuoti gyvuliai, prijaukinti gyvuliai, nesuskaičiuojami gyvuliai, maži paršeliai, sirenos, gyviai iš pasakų, valkataujantys šunys, gyvūnai nupiešti plonu šepetėliu iš kupranugario plaukų ir t.t.

Atvirumo kultas. O štai čia programos „principų“ sąrašas: atviri duomenys, atskaitomybė, diskusija ir žiniomis grįsti sprendimai, bendradarbiavimas, interesų suderinimas, reputacijos stiprinimas, atvira Vyriausybės komunikacija, patikimumas, aiškumas ir skaidrumas, atvirumas. Tikra mišrainė; įprastus principus atitinka tik paskutiniai 4 žodžiai: patikimumas, aiškumas ir skaidrumas, atvirumas. Nors principus buvo ketinta atskirti nuo uždavinių, tačiau į sąrašą kažkokiu būdu prasibrovė ir šie uždaviniai: „reputacijos stiprinimas“, „interesų suderinimas“ Keisčiausia, kad į sąrašą pateko ir visai nieko bendra su principais nebeturinčios gyvenimo praktikos: „diskusija ir žiniomis grįsti sprendimai“, „bendradarbiavimas“. Turbūt tik K. Poperio ideologija galima paaiškinti tą faktą, kad sąraše atsirado net trys atvirumą deklaruojantys, bet tą patį turinį žymintys principai: „atviri duomenys“, „atvira Vyriausybės komunikacija“ ir apskritai „atvirumas“. O iš viso apie atvirumą kalbama net šešių principų aiškinimuose. Susidaro įspūdis, kad sąrašas sudarytas iš atsitiktinių siūlymų, išdėstytų be jokios loginės tvarkos. Sunku suprasti, kaip Vyriausybė, įsipareigodama vadovautis šiais žodžiais, gali subrandinti valstybės politinę kultūrą.

Aiškinimai. Bene nesėkmingiausiai atrodo principų aiškinimai. Juose tiek daug tuščiažodžiavimo, perteklinių samprotavimų, pasikartojimų ir banalybių, kad iš jų nė kiek nepaaiškėja jų esminiai skirtumai. Užkliūva ir neįveikti prieštaravimai. Taupumo sumetimais pacituosime tik vieną iš ryškesnių pavyzdžių: „Vyriausybė įgyvendina valstybei keliamus tikslus. Ji turi suderinti visuomenės grupių interesus, neiškeliant vienų interesų aukščiau kitų. Norime, kad mūsų šalyje visi jaustųsi lygiaverčiai, vertinami, turintys vienodas galimybes. Skirtingų grupių visuomenės nariai turi skirtingus rūpesčius ir poreikius: vyresnio amžiaus žmonės nerimauja dėl paslaugų prieinamumo ir kokybės. Jaunimui rūpi jų galimybės mokytis ir įsidarbinti. […] Mūsų siekis, kad visuomenės nariai šios Vyriausybės priimamus sprendimus įvertintų kaip teisingus visų visuomenės narių atžvilgiu.“