Tiesos.lt siūlo Hagos (Nyderlandų Karalystė) universiteto tarptautinės ir Europos teisės studentės pasakojimą apie miesto, kuris daugeliui pirmiausia asocijuojasi su įstatymo viršenybe ir tvarka, gyvenimą žiemos ritmu.
Pagaliau į Hagą atėjo žiema – dieną naktį siaučiančios pūgos ir stingdantis -5°C šaltis (bent taip „tai“ vadina olandai), rodos, sustingdė kiekvieno olando bei Hagos miesto gyvenimą. Jau pirmąją dieną, kai mieste prasidėjo pūga, buvo atšaukti traukiniai, o autobusai ir tramvajai vėlavo mažiausiai dvidešimt minučių – mat valdžia ir šiemet nebuvo pasiruošusi tokiam sniego antplūdžiui, kuris lyg priešas, tykantis pasaloje, užklumpa kiekvienais metais vis tuo pačiu laiku. Dėl paralyžiuoto transporto dėstytojai atšaukė egzaminus ir perkėlė juos į kitą savaitę tikėdamiesi, kad iki tol sniego tiesiog nebeliks.
Tačiau visur vyraujantis stingulys ir rimtis trijose miesto vietose tarsi įgyja šiltesnių spalvų ir net žiupsnelį aistros.
Vienas didžiausių Europos turgų – Hagos turgus (De Haagse Markt) – kasdien sulaukia apie 25 tūkstančių lankytojų, susiviliojusių pasirinkimo įvairove: nuo šviežiai pagautų jūros gėrybių, naminių olandiškų ir ne vienus metus brandintų sūrių, turkiškos duonos iki plataus dėvėtų drabužių bei baldų asortimento. Įėjusi į turgų patenku tarsi į kitą pasaulį, iš kurio sunku ištrūkti – esu stumiama srauto žmonių, daugiausiai musulmonų, eilėje išsirikiuojančių pagal šeimoje užimamą statusą: pirmas stovi vyras, vadovaujantis, ko ir kiek nupirkti, bei mokantis pinigus, tada žmona, kuri įvertina prekės kokybę, o nusprendusi, jog verta pirkti, prekes deda į mažą krepšelį ant ratų, tiesa, vaikų dažniausiai nesutiksi, tačiau, jei kartais pasitaiko, jie būna įsitvėrę į mamos dėvimą džilbabą. Kiekvienas turgaus prekeivis, dažniausiai turkas, stengiasi kuo garsiau šaukti apie savo nepaprastą produkciją ir taip pritraukti kuo daugiau pirkėjų: jei nešauksi, sėdėsi nieko nepešę. Sulaukęs savo eilės turi kuo greičiau pasakyti, ko nori, ir negaišdamas užmokėti – juste junti: už tavęs stovi minia nepatenkintų senolių. Tačiau… kiek lėtesnis kalbėjimo tempas, plati šypsena ir… užtenka pardavėjui suprasti, kad esi nevietinė, ir, rodos, geležinė tvarka suminkštėja, o tavo krepšelyje vietoj penkių apelsinų atsiranda šeši arba staiga aptirpsta kaina.
Miesto centriniame apsipirkinėjimo skvere (Grote Markt) gali pajusti tikrą mugės atmosferą ir pirkimo galią, nes nesvarbu, ar ateisi antradienį, ar šeštadienį, čia visada rasi nevaldomą minią žmonių. Ypač moterų, kurios, lyg laikinai netekusios proto, parduotuvėse elgiasi tarsi džiunglėse ir kiekviena medžioja savo grobį. Tik filmuose matytos scenos, kai dvi moterys pešasi dėl paskutinių kelnių, nes abiems reikia to paties 38 dydžio, čia tampa tikrove. Milžiniški nukainavimai ir netvardomas noras išleisti pinigus po sunkios ir į depresiją varančios darbo dienos greičiausiai veikia kaip terapija, nors tėra tuštybių mugė, kuriai aštresnio prieskonio suteikia pardavėjos patvirtinimas: „Atsiprašome, ponios, tačiau prekių turime tiek, kiek matote čia“. Parduotuvėse išties pasijauti tarsi teatre, nesvarbu, ar nori ką nors nusipirkti, ar ne, svarbu yra vaidinti, kad apžiūrinėji, nes atrodysi kvailai, jei iš prestižinės parduotuvės išeisi po minutės taip nieko ir nenusipirkęs, o ir pardavėja ims šnairuoti, gal net palaikys vagimi, jei nieko negali išsirinkti iš tokios puikybės ir kiekybės daiktų.
Atėjus vakarui žmonės, ypač studentai, traukia į vakarėlius naktiniuose klubuose – juos organizuoja studentų sąjungos nariai. Vakarėliai, vykstantys nuo antradienio iki šeštadienio geriausiuose Hagos klubuose, toli gražu neatspindi mieste juntamos tolerancijos, elegancijos ar rafinuotumo. Nemokamas įėjimas, o neretai ir alkoholis studentams, ypač iš rytų Europos, tampa pernelyg stipri pagunda: prie grindų, aplaistytų alkoholiu, limpantys batai, šokiai tarp vienkartinių stiklinių, į nugarą pučiami cigarečių bei marihuanos dūmai ir baimė, kad neužsiliepsnotų plaukai, prie baro besidriekiančios studentų eilės iki baro uždarymo likus pusvalandžiui, geriausiai iliustruoja frazę: „Alkoholis liejasi laisvai“.
Turgaus nevaržoma laisvė, šiltas pirkėjo ir pardavėjo bendravimas, iš kiekvieno kampelio girdimi šūkčiojimų aidai suteikia miestui dinamikos, o rimties iškankintai visuomenei – šiokios tokios atgaivos ir egzotikos potyrį. Parduotuvių vitrinos, iš tolo šviečiančios dirbtinumu, pritaikytu kiekvienai metų šventei, bei dramatiškos scenos parduotuvės viduje primena tikrus ir itin gyvybingus teatro užkulisius. Klubai, šiuolaikiniame pasaulyje jaunimui tapę kone vieninteliu vienybės simboliu, apjungia tiek rimtuolius, tiek vakarėlių sielas ir bent tą akimirką suteikia laisvės iliuziją.